Deja, tokia jo veikla dažnai virsta neteisėtais, amoraliais ir negailestingais veiksmais. V. Putinas ir jo įgaliotiniai okupavo teritoriją kaimyninėje Ukrainoje, veikdami drauge su nuožmiuoju Sirijos diktatoriumi nužudė šimtus tūkstančių žmonių, pažeidė Amerikos suverenitetą per 2016-ųjų prezidento rinkimus, NATO šalies teritorijoje mėgino nužudyti buvusį Rusijos žvalgybos pareigūną, o visai neseniai tarptautiniuose vandenyse užpuolė Ukrainos laivus ir pagrobė juose buvusius jūreivius. Tačiau, suprantama, V. Putinui ir jo gerbėjams tėvynėje bei užsienyje tikslas pateisina priemones. O tikslas, kaip galima pastebėti, yra paversti Rusiją ir vėl didžia.

V. Putino gynėjai imtų tvirtinti, kad jam tuo pačiu pavyko pasiekti ir tikrų užsienio politikos pergalių. Pasaulis patyliukais ima nusiteikti pripažinti Krymą Rusijos dalimi. V. Putino sąjungininkas Sirijoje Basharas al-Assadas ten laimi karą. V. Putino pastangos Jungtinių Valstijų viduje padėjo Donaldui Trumpui laimėti prezidento rinkimus. Ši pergalė susilpnino JAV lyderystę pasaulinėje arenoje, o tai yra akivaizdus privalumas Kremliui. Pastarasis Ukrainos užpuolimas, kurį V. Putinas įvykdė praėjusį mėnesį, sukėlė tik kuklų nerimą išreiškiantį tarptautinės bendruomenės atsaką. Kai kurie Vakarų lyderiai, įskaitant ir D. Trumpą, įtikino save, kad vienintelis būdas susitvarkyti su atgyjančia Rusija yra susitaikymas ir kompromisas.

Tokia išvada yra nebrandi. Trumpuoju laikotarpiu V. Putinas nuskynė kelias taktines pergales. Visgi vertinant ilgojo laikotarpio kriterijais, tie patys laimėjimai pasėjo ilgalaikės Rusijos izoliacijos tarptautinėje arenoje ir šalies silpnumo sėklas. Beveik kiekvienas trumpalaikis V. Putino pasiekimas pakenkė ilgalaikiam jo tikslui.

Michaelas McFaulas

Pirmoji strateginė nelaimė siejasi su Eurazijos ekonomine sąjunga (EEU). Kai 2012-aisiais atvykau į Rusijos Federaciją kaip Jungtinių Valstijų ambasadorius, svarbiausias V. Putino užsienio politikos tikslas buvo šios daugiašalės ekonominės organizacijos sukūrimas. Žvelgiant iš Kremliaus požiūrio taško, tokia idėja buvo logiška: vienoje ekonominėje sąjungoje sujungti visas valstybes (išskyrus Baltijos šalis), atsiradusias po Sovietų Sąjungos griūties ir sukurti tam tikrą atsvarą Europos Sąjungai, kurios centre būtų Rusija. Kad EEU taptų gyvybinga ir teiktų naudą Rusijos eksportuotojams, V. Putinui reikėjo 40 milijonų Ukrainos pirkėjų. 2012–2013 metais didžiąją laiko dalį jis buvo susitelkęs į Ukrainos narystės užsitikrinimą. Tačiau okupuodamas Krymą ir įsiverždamas į Rytų Ukrainą, V. Putinas visiems laikams užsitikrino, kad Ukraina niekuomet neprisijungtų prie jo ekonominio klubo.

Kita strateginė V. Putino nesėkmė susijusi su NATO. Po prieštaringų užuominų apie NATO plėtrą NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008-ųjų gegužę ir tų pačių metų rugpjūtį įvykusio Rusijos įsivežimo į Gruziją NATO plėtra į Rytus de facto tapo išspręstu klausimu. Aljansas nenorėjo siūlyti narystės Gruzijai, o Ukrainos lyderiai ir visuomenė nesiekė prisijungti prie Europos Sąjungos. Laikui bėgant, santykiai tarp NATO ir Rusijos pagerėjo. Tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas 2010-ųjų NATO viršūnių susitikimą pavadino istoriniu. Pagrindinė susitikimo diskusijų tema buvo NATO ir Rusijos bendradarbiavimas priešraketinės gynybos srityje.

Tačiau V. Putino įsiveržimas į Ukrainą sužlugdė platesnio NATO ir Rusijos bendradarbiavimo galimybę ir paskatino NATO sugrįžti prie savo prigimtinės misijos – Rusijos sulaikymo Europoje, tam skiriant žymiai daugiau naujų išteklių. Tad ilgalaikės pasekmės buvo visiškai priešingos, nei troško V. Putinas.

Pažeisdamas JAV suverenitetą ir 2016-aisiais padėdamas kandidatui į šalies prezidentus D. Trumpui, V. Putinas pasiekė esminį Rusijos užsienio politikos tikslą (kaip jį apibrėžia pats V. Putinas) – susilpnino JAV lyderiavimą pasaulyje. D. Trumpas pasitraukė iš daugelio tarptautinių susitarimų – visi šie veiksmai V. Putinui tik į naudą. Žavėjimasis Jungtinėmis Valstijomis visame pasaulyje sumenko, o pačių Jungtinių Valstijų viduje suintensyvėjo susiskaidymas.

Visgi, vertinant ilgojo laikotarpio pasekmes, akiplėšiškas V. Putino įsikišimas į JAV vidaus reikalus padėjo sukurti vis augantį visapusišką sutarimą dėl prieš Ameriką nukreiptų V. Putino ketinimų, apimantį tiek JAV užsienio politikos elitą, tiek visuomenę. Ši vienybė savo ruožtu sukūrė atgrasymo politikos tęstinumą, jungiantį Baracko Obamos ir D. Trumpo administracijas. Per pastaruosius dvejus metus Kongresas nuėjo dar toliau ir paskelbė naujas sankcijas. Pats D. Trumpas yra šio sutarimo nuošalyje, tačiau jo įtaka realiai politikai Rusijos atžvilgiu yra minimali.

Didžiausia strateginė V. Putino nesėkmė buvo naujausias skilimas stačiatikių bendruomenės viduje – atsiliepianti jo įsiveržimo į Ukrainą 2014-aisiais pasekmė. Ukrainos stačiatikių bažnyčia nusprendė atsiskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Šį sprendimą kitą mėnesį veikiausiai ratifikuos Stačiatikių bažnyčios Stambule galva. Rusijos stačiatikių bažnyčia neteks apytikriai trečdalio tikinčiųjų. Šis skilimas kartais vadinamas didžiausiu smūgiu krikščionių bendruomenei nuo pat 1054-ųjų.

Iš pradžių karinga V. Putino užsienio politika didino jo populiarumą. Visgi, laikui bėgant, jo populiarumas ėmė blėsti, o adrenalino antplūdis dėl kovos prieš neva „nacius“ Ukrainoje užleido vietą augančiam nepasitenkinimui dėl ekonominio atsilikimo ir nepopuliarių socialinės politikos sprendimų. Kada Rusijos piliečiai pradės įvertinti nuostolius, kuriuos atnešė Eurazijos ekonominės sąjungos susilpnėjimas, NATO sustiprėjimas, prieš Rusiją susivienijusi Amerika ir susiskaldžiusi Stačiatikių bažnyčia, ir suvoks, kad jie yra didesni už tariamo didžiosios galybės statuso susigrąžinimo, kaip tvirtina V. Putinas, laimėjimus? Menkai tikėtina, kad šis perkainojimas įvyks, kol V. Putinas tebėra valdžioje. Tačiau jam pasitraukus galima tikėtis didžiulės Rusijos elito ir visos visuomenės diskusijos apie putinizmo palaikymo kainą ir naudą.