Metai iš metų Kremlius tiekia finansavimą visai grupei prorusišką poziciją palaikančių sričių, atskilusių nuo kitados Sovietų Sąjungai priklausiusių Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos. Svarbiausiu savo tikslu Maskva laikė padidinti Rusijos įtaką ir sutrukdyti regionui priartėti prie Vakarų.
Tokių pusiau savarankiškų regionų tinklas Rusijai tapo labai svarbus kaip atskirą finansinę sistemą palaikantis karkasas, siejantis per šimtus kilometrų nutolusius taškus ir leidžiantis apeiti tarptautines sankcijas.
Leidinio „Washington Post“ atliktas tyrimas, per kurį, be kita ko, buvo apklausti ir verslo bei politiniai lyderiai, padėjo atskleisti neįtikėtinai intensyvų šios bankų sistemos eksploatavimo pobūdį. Ta sistema, kaip paaiškėjo, apima ir kalnuose įsikūrusią Pietų Osetiją – nepriklausomybę pasiskelbusią nuo Sakartvelo atskilusią sritį.
Ja naudojamasi tarsi aplinkkeliu, leidžiančiu apeiti Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų ir kitų šalių pastatytus barjerus – sankcijas, kuriomis atsakoma į bandymus užmegzti tiesioginį verslo ryšį su separatistų kontroliuojamomis teritorijomis
Rytų Ukrainoje – vienoje iš pagrindinių Maskvos remiamų atskilusių teritorijų – įsikūrę separatistų vadeivos ir verslo atstovai perveda pinigus į Pietų Osetiją. Kaip tvirtino apie susitarimą informuoti asmenys, tada tie pinigai pervedami į Rusiją. Šiomis lėšomis sumokama už įvairias prekes – kurą, statybines medžiagas ir kt., kurios iš Rusijos gabenamos tiesiai į Rytų Ukrainą.
Tas pats susitarimas numato ir atbulinį mechanizmą, įgalinantį į Rusiją vykdomą eksportą iš separatistų kontroliuojamų teritorijų. Kaip rodo mokesčių valdybos pateikti duomenys, vien per šiuos metus daugiau nei 132 mln. eurų buvo sumokėta vykdant operacijas per Pietų Osetiją.
Pietų Osetijoje apsilankiusiems „Washington Post“ žurnalistams – vieniems iš nedaugelio į šį kraštą atvykstančių Vakarų žiniasklaidos atstovų, turėjusiems galimybę susipažinti su atitinkamais dokumentais ir pasikalbėti su kai kuriais žmonėmis, pavyko išsiaiškinti, kaip anklavas pamažu tapo Maskvai svarbia finansinių operacijų stotele.
„Galbūt iš kieno nors kito perspektyvos tokia praktika atrodo ydinga, – sakė Vachtangas Džigkajevas, Pietų Osetijos prekybos ir pramonės rūmų vadovo pavaduotojas, – tačiau mes savo veiksmus laikome visiškai teisėtais.“
Pasakojimas apie tai, kaip Kaukazo kalnuose įsikūrusi provincija tapo Kremliaus finansiniu centru, sufleruoja apie Rusijos praktikuojamą nedidelio biudžeto reikalaujantį būdą daryti savo, kaip užsienio valstybės, įtaką regione.
Pietų Osetija faktiškai leido Rusijai įvesti savas taisykles ir sukurti pavienius lėšų cirkuliavimo kanalus, kuriais naudojantis pavyksta garantuoti paramą separatistų kontroliuojamų regionų ekonomikai ir apeiti sankcijas. Pagrindinis naudos gavėjas šiuo atveju – Rytų Ukrainą – aktyviausią karštąjį tašką netoli Juodosios jūros – užėmę separatistai.
Pietų Osetija pasitarnauja ir kaip Rusijos galioms skleistis būtina atrama. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Juodosios jūros regioną vertina kaip vieną iš Vakarų įtakai imliausių teritorijų.
Kai kurių provakarietiškai nusiteikusių šio regiono valstybių, kaip antai Sakartvelo, Ukrainos ir Moldovos, vyriausybės vis glaudžiau bendradarbiauja su NATO ir siekia narių statuso.
„Akivaizdu, kad neišspręsti konfliktai padeda Rusijai išlaikyti tas šalis savo orbitoje“, – įsitikinusi Ketevan Tsichelašvili, Sakartvelo vyriausybės ministrė, atsakinga už konfliktų sprendimą nuo gimtosios šalies atskilusiose teritorijose.
Dėl nė vienos dešimtosios JAV BVP nesiekiančio bendrojo vidaus produkto ir ambicijų, susijusių su milžinišku branduoliniu arsenalu ir brangiai atsieinančių ginkluotųjų pajėgų stiprinimu, Rusijai sunkiai sekasi konkuruoti su Vakarais ekonomikos srityje. Vakarų paskelbtos sankcijos gali dar labiau nusmukdyti Rusijos ekonomiką, todėl šalis priversta ne tik taupyti, bet ir ieškoti sumanių būdų, kaip apeiti sankcijas.
Du karus pergyvenęs regionas
Per trejetą pastarųjų metų konflikto stipriai paliesta Pietų Osetija tapo Maskvai parankiu finansinių operacijų šliuzu.
Nuo paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio šis nedidelis regionas net dukart buvo krečiamas konfliktų – karų tarp į Vakarus besiorientuojančios Sakartvelo ir Maskvos remiamų pajėgų. Apie tuometines čia vykusias kovas nuolatos primena artilerijos pabūklų suvarpytos namų sienos ir sugriauti pastatai, daugelyje vietų įsibraunantys į sodų, upokšnių ir pakalnių pievų peizažą. Pietų Osetijoje gyvena maždaug 50 tūkst. žmonių. Gimtoji jų kalba – osetinų. Dauguma lig šiol yra išlaikę senąsias naminio vyno ir sūrio gamybos tradicijas.
Pietų Osetija Maskvai tapo gyvybiškai svarbiu tašku, suteikiančiu prieigą prie Juodosios jūros regiono.
Neaiškus tarptautinis anklavo statusas leidžia Rusijai nieko netrukdomai sukurti čia įprastoms taisyklėms nepaklūstančią bankų sistemą. Nepaisant deklaruojamo savarankiškumo, Pietų Osetijos saugumas ir beveik visos įplaukos į biudžetą labai priklauso nuo Rusijos. Kaip teigia Sakartvelo valdžios pareigūnai, nė vienas svarbus sprendimas toje teritorijoje nepriimamas be Maskvos žinios.
Autonominė bankų sistema, savo ruožtu, padeda išlaikyti karo vis dar purtomos separatistų kontroliuojamos Rytų Ukrainos ekonomiką. Jungtinių Tautų duomenimis, per 2014 metais kilusį konfliktą jau žuvo 10 tūkst. žmonių, tačiau susirėmimų tarp tenai įsitvirtinusių kovotojų ir Ukrainos pajėgų pasitaiko iki šiol.
Finansiniai saitai tarp Kremliaus ir Ukrainoje esančių separatistų driekiasi per solidų biurų pastatą Stalino gatvėje, Cchinvalyje – svarbiausiame Pietų Osetijos mieste.
Jame įsikūrusi trečius metus skaičiuojanti institucija – Tarptautinių atsiskaitymų bankas – vykdo finansines operacijas, susijusias su separatistų kontroliuojamomis teritorijomis Rytų Ukrainoje.
Kaip sako kai kurie pareigūnai ir rodo deklaruoti mokesčiai, per pirmąjį šių metų pusmetį Ukrainoje įsitvirtinusiems kovotojams Rusija yra pardavusi prekių už maždaug 132 mln. eurų. Pietų Osetijos mokesčių valdyba nurodė, kad prekybines operacijas su Rusijos remiamais separatistais šiais metais yra vykdžiusios ne mažiau kaip 146 ribotos atsakomybės bendrovės.
„Osetija iš esmės veikia kaip lengvatinio apmokėjimo bendrovė“, – sakė Donecke, Rytų Ukrainoje, dirbantis teisininkas, besispecializuojantis tarptautinės prekybos srityje, sutikęs kalbėtis tik su sąlyga, kad bus išlaikytas anonimiškumas, mat baiminosi pasekmių, kurių gali sulaukti už sistemos subtilybių atskleidimą žurnalistui iš Vakarų.
„Ši schema tikrai buvo sumanyta ganėtinai apsukrių žmonių“, – sakė jis.
Finansinis trikampis
Susitarimas, apie kurį dienraščiui „Washington Post“ kalbėjo teisininkai, verslininkai ir oficialūs pareigūnai, daugeliu atvejų taip pat panorę likti anonimais, yra pagrįstas finansinio trikampio schema.
Kai tik prireikia pervesti pinigus iš separatistų kontroliuojamos teritorijos į kurią nors Rusijoje (ir ne tik) veikiančią įmonę, naudojamasi Pietų Osetijos Tarptautinių atsiskaitymų banko paslaugomis. Ši operacija – pirmasis susitarimo įgyvendinimo etapas. (Pietų Osetija yra vienintelis subjektas, pripažįstantis atskilusių Rytų Ukrainos regionų nepriklausomybę, todėl anklavas – vienintelė vieta, su kurios bankais galimi formalūs santykiai.)
Antruoju schemos įgyvendinimo etapu minėtam bankui pervestos lėšos siunčiamos į Rusiją. (Po 2008 metų karo Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę, todėl tarp Rusijos bankų ir Pietų Osetijos galimi abipusiai pinigų mainai.)
Trečiasis proceso žingsnis – atliekant pervedimus gautomis lėšomis apmokėtų prekių, paprastai, degalų, statybinių medžiagų ir maisto, siuntimas į Rytų Ukrainą. Prekės dažniausiai gabenamos bendrą sieną kertančiais sunkvežimiais. (Naudodamasi per Pietų Osetiją einančiais pinigų pervedimo ir prekybos maršrutais, Rusija sugeba apeiti Vakarų paskelbtas sankcijas ir išvengti pasmerkimo, kurio neabejotinai sulauktų, jei pripažintų separatistines Ukrainos respublikas.)
Kad Rusija teikia pagalbą separatistams, įrodo pastaraisiais mėnesiais vykdant tarptautinę stebėseną paleistų dronų užfiksuoti kadrai, kuriuose nufilmuota ne viena naktį iš Rusijos į separatistų kontroliuojamą teritoriją įvažiuojanti sunkvežimių vilktinė, sieną kertanti be jokių oficialių procedūrų.
Kaip sako Ukrainos ir Vakarų pareigūnai, Rusija aprūpina kovotojus karine įranga, logistikos priemonėmis ir papildo jų gretas kariais. Pati Rusija kalbas apie kokią nors karinę pagalbą atkakliai neigia.
Kontaktas su Pietų Osetija suteikia galimybę užmegzti formalų finansinį ryšį, kuriuo naudodamiesi maždaug 3 mln. žmonių, gyvenančių separatistų okupuotose teritorijose, gali prekiauti su išoriniu pasauliu. Čia aptariama sistema veikia nuo 2015 metų.
Būtent tais metais Cchinvalio Stalino gatvėje buvo įkurtas Tarptautinių atsiskaitymų bankas, o Maskvoje beveik tuo pat metu duris atvėrė kita finansinė institucija laibai panašiu pavadinimu – Tarptautinių atsiskaitymų centras. 2016 metais jai buvo suteikta banko licencija.
Minėto centro vadovu buvo paskirtas Viačeslavas Mazurinas – 1981 metų laidos ne vieną Rusijos agentą išugdžiusios aukštosios KGB mokyklos absolventas. Susitikti pokalbio V. Mazurinas atsisakė.
Oficialiai šios dvi institucijos niekaip viena su kita nesusijusios, o duoti interviu atsisakė tiek vienos, tiek kitos vadovybė. Dabartinis Maskvos finansinių operacijų centro pavadinimas – „CMRBank“. Glaustame savo pranešime jo atstovai nurodė, kad visa banko vykdoma veikla be jokių išlygų atitinka Rusijos Federacijos įstatymus.
Tačiau teisininkai, verslininkai ir vyriausybės atstovai tvirtina, kad minėti bankai – tai pamatiniai taškai, leidžiantys funkcionuoti nuo sankcijų apdraustoms finansinėms sąsajoms tarp Maskvos ir Rytų Ukrainos.
„Prekiauti įmanoma tik per Pietų Osetiją, ir tai labai sėkmingai daroma, – sakė nacionalistinių pažiūrų rusų rašytojas Zacharas Prilepinas, dar visiškai neseniai ėjęs „Donecko Liaudies Respublikos“ vyriausybės patarėjo pareigas. – Ta pusė pasirašo sutartis su Osetija, o Osetija – su mumis. Taip ir veikia šis trikampis.“
Kiek Maskva moka už karinį avanpostą
Pastangos skatinti separatizmą Kremliui atsieina tikrai nepigiai.
Rusijos iždą nepaliaujamai sekina ne tik sankcijos, bet ir senstanti populiacija, nepažabojamos ambicijos ginklavimosi srityje ir plačiai paplitusi korupcija.
Be paminėtų aplinkybių, yra ir kitų. Pavyzdžiui, iš visos 106 mln. eurų siekiančios pernykščių įplaukų į Pietų Osetijos biudžetą sumos 97 mln. buvo gauti iš Rusijos. Aneksuotą Krymą su Rusija jungiantis naujas tiltas kainavo apie pusketvirto milijardo eurų. O Rusijos intervencija į Rytų Ukrainą, taip pat socialinės išmokos ir kitokia pagalba, kurią teko suteikti separatistų kontroliuojamoms teritorijoms, kaip skelbia Rusijos žiniasklaida ir rodo Ukrainos vyriausybės pateiktos ataskaitos, taip pat atsiėjo milijardines sumas.
„Mes bijome“
Anatolijus Bibilovas, Pietų Osetijos separatistinės vyriausybės prezidentas, ant darbo stalo pasistatęs baltą V. Putino biustą ir mešką pasibalnojusio Rusijos prezidento statulėlę. Tie suvenyrai, kaip jis pats sakė, jam buvo įteikti kaip dovanos Rytų Ukrainoje.
Ukrainos rytuose esančios teritorijos, anot A. Bibilovo, dabar yra visiškai tokioje pat situacijoje, kokioje prieš 20 metų buvo Pietų Osetija. „Mes kuo puikiausiai atsimename, kaip troškome, kad kas nors mus palaikytų“, – sakė A. Bibilovas.
Pietų Osetijos mokesčių valdyba leido „Washington Post“ žurnalistui susipažinti su 146 užregistruotų vietinių įmonių sąrašu. Visos į jį įtrauktos bendrovės, esą, turėjo verslo ryšių su Rytų Ukraina. Sprendžiant iš sąraše pateiktų duomenų, didžiąją dalį iš Rusijos į Rytų Ukrainą patenkančių prekių sudarė degalai, statybinės medžiagos ir maisto produktai.
Mokesčių valdyba taip pat sudarė sąrašą, į kurį įtraukė įmones, mokančias vien pelno mokestį, bet jokių kitų, kaip antai turto, – ne. Kaip sakė mokesčių valdybai vadovaujantis Vladimiras Kadžajevas, tos įmonės nevykdo jokios veiklos Pietų Osetijoje. Svarbu ir tai, kad jos buvo įkurtos na anksčiau kaip prieš trejetą metų. Teisininkas, tarptautinės prekybos specialistas iš Rytų Ukrainos konstatavo, kad kai kurių į sąrašą įtrauktų įmonių pavadinimai jam pažįstami.
Iš dokumento matyti, kad per pirmąjį šių metų pusmetį visų įmonių sumokėtų pelno mokesčių suma – maždaug 529,5 tūkst. eurų, o bendros jų pajamos vertinamos 132,3 mln. eurų. Kad būtent taip ir yra, patvirtino ir pasikalbėti sutikęs V. Kadžajevas. Bendros pajamos – tai ne kas kita kaip pinigai, kurie iš Rytų Ukrainos, keliaudami per Pietų Osetiją, pasiekė Rusiją.
Lėšų srautai beveik dvigubai lenkia pernykščius. Po pirmų šešių 2017 metų mėnesių su Rytų Ukraina bendradarbiaujančios Pietų Osetijos įmonės deklaravo 79,5 mln. eurų (konvertuojant pagal tuo metu galiojusį kursą) siekiančias pajamas.
Daugiausia mokesčių sumokėjusi sąrašo įmonė – bendrovė RTK, aptarnaujanti 52 degalines, esančias „Donecko Liaudies Respublikos“ vyriausybės žinioje. Kaip rodo dokumentų įrašai, ji perka iš Rusijos degalus, už kuriuo sumoka per Pietų Osetiją.
Pasak vieno degalais prekiaujančios bendrovės rinkodaros skyriaus darbuotojo, įmonės vadovai nėra linkę komentuoti plėtojant verslą Pietų Osetijai tenkančio vaidmens.
„Tą informaciją jie laiko susijusia su politika“, – rašoma darbuotojo atsiųstame el. laiške.
Po susiraukusį veidelį vaizduojančio jaustuko jis dar pridūrė: „Mes bijome.“
Liepos mėnesį A. Bibilovas susitiko su Sirijos prezidentu Basharu al Assadu. Pietų Osetijos planuose – įmonės filialo Damaske atidarymas.
Kiek anksčiau šiais metais Pietų Osetija pasirašė keletą verslo ir ekonominio bendradarbiavimo sutarčių su Krymu, o, kaip skelbia Rusijos žiniasklaida, oficialių pareigūnų iš prorusiškai nusiteikusių Uždniestrės ir Abchazijos vizitai į anklavą jau tapo reguliarūs.
„Rimtai planuojame paversti savo valstybę pereinamuoju koridoriumi, per kurį eitų įvairių prekių srautai. Sankcijos mūsų negąsdina“, – sakė V. Džigkajevas.
Didėjantis Pietų Osetijos vaidmuo Juodosios jūros regioną siekiančiose Maskvos finansinėse machinacijose gerokai komplikuoja Sakartvelo padėtį.