Kol Vakarų žiniasklaida buvo susitelkusi į aršią Rusijos prezidento Vladimiro Putino konflikto su Ukraina eskalaciją, kita su Rusija besiribojanti valstybė, Sakartvelas, lapkričio 28-ąją balsavo antrajame prezidento rinkimų ture. Šie rinkimai turėjo padėti apibrėžti šalies geopolitinę kryptį – ar tai bus Maskva, ar Vakarai, rašo apžvalgininkas Michaelas Hirshas.
Nors Gruzijos rinkimai susilaukė gerokai mažiau dėmesio, abu įvykiai tapo svarbiu nenuilstančių Rusijos lyderio pastangų kaip įmanoma sėkmingiau atgaivinti savo įtakos sferą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose išbandymu. Tikslui pasiekti pasitelktas itin įspūdingas priemonių rinkinys: šliaužianti okupacija, slaptos žmogžudystės ir skaitmeniniai demokratijos griovimo būdai.
Sakartvelo, kuris jau dažniausiai paklūsta V. Putinui, atveju šios priemonės taip pat apėmė tiesioginę prievartą, kyšininkavimą ir balsų pirkimą, neapykantą kurstančias kalbas ir rinkimų pažeidimus, tvirtina „Transparency International“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Šios pastangos turėjo sustiprinti paramą Rusijos palaikomai kandidatei Salomei Zurabišvili ir susilpninti jos oponentą Grigolą Vašadzę, užsienyje gyvenančio provakarietiško buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio įpėdinį.
Rinkimus laimėjo S. Zurabišvili. Tarptautiniai stebėtojai rinkimus įvertino iš esmės teigiamai, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad jie vyko „griežtos retorikos ir poliarizacijos sąlygomis“.
Tiesą sakant, V. Putinas Gruzijoje gerokai sėkmingiau stengiasi padaryti tai, ko jam galiausiai nepavyko Ukrainoje: klastingai pasinaudoti rinkimų sistema ir įtvirtinti Maskvai palankią valdžią. Regis, jis yra puikiausiai nusiteikęs panaudoti prievartą, kai to reikia, kaip tada, kai 2008-aisiais įsiveržė į Gruziją ar okupavo Krymą, kai patikėtinis Ukrainoje, prorusiškų pažiūrų prezidentas Viktoras Janukovyčius 2014-aisiais po sukilimo prieš vyriausybę pabėgo iš šalies.
Tačiau atrodo, kad V. Putinui vis geriau sekasi pavergti kaimynus pasitelkus grasinimus, suktybes ir jėgą, sako analitikai. Gruzija, skirtingai nei Ukraina, nuo 2012-ųjų buvo ganėtinai paklusni. O šiais laikais V. Putinui pasisekė su jo konkurentais, ypač JAV prezidentu Donaldu Trumpu (tiesa, Kremliui D. Trumpo išrinkimui galėjo prireikti ne vien tik sėkmės).
Nuo pat pirmųjų valdymo dienų iki paklusnaus pasirodymo Helsinkyje JAV prezidentas suteikė Kremliui iš esmės visą jam reikalingą padrąsinimą. D. Trumpui nepavyko tiesiogiai sukritikuoti pastarojo V. Putino įsiveržimo į Ukrainą, o prieš tai jis ignoravo autokratinių režimų įvykdytas politinių oponentų žmogžudystes, sakydamas: „Pasaulis yra labai pavojinga vieta!“
D. Trumpas kalbėjo apie nužudytąjį Saudo Arabijos žurnalistą Jamalį Khashoggi, tačiau jo žinutė daugelio V. Putino oponentų, įskaitant Sergejų Magnickį, liberalų lyderį Borisą Nemcovą ir žurnalistę Aną Politkovskają, žudikams buvo aiški.
„Tai tikrų tikriausia Dievo dovana V. Putinui“, – sakė buvęs JAV valstybės sekretorės pirmasis pavaduotojas Jamesas Steinbergas. „Šiame mūšyje mus nuginklavo. Jei viskas liks taip pat ir mes leisime savo draugams žudyti savo oponentus, tuomet niekuo nebesiskirsime nuo V. Putino“, – pažymėjo J. Steinbergas.
Kalbant apie Ukrainą, neseniai pasitraukusi dabar jau buvusi JAV ambasadorė Nikki Haley pasmerkė Rusijos kariuomenės veiksmus, kuomet buvo apšaudyti ir užgrobti Ukrainos laivai, pavadinusi tai „dar viena nutrūktgalviška Rusijos eskalacija“, JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo kalbėjo panašiai, o D. Trumpas atsakė jam būdinga maniera: „Mums bet kokiu atveju nepatinka tai, kas vyksta, reikia tikėtis, kad viskas susitvarkys“.
Susilaukęs kritikos dėl tokio silpno atsako, D. Trumpas vėliau mestelėjo užuominą, kad galiausiai Buenos Airėse jis gali nesusitikti su V. Putinu. „The Washington Post“ jis sakė: „Aš nemėgstu tokios agresijos“. Nors D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas teigė, kad susitikimas yra suplanuotas, galiausiai D. Trumpas atšaukė numatytą oficialų susitikimą, savo sprendimą paaiškinęs Kerčės sąsiauryje susiklosčiusia situacija. D. Trumpas apsiribojo neformaliais pokalbiais su V. Putinu, kurie yra įprasti daugiašaliuose susitikimuose.
Numanomo D. Trumpo bendradarbiavimo su V. Putinu motyvai yra neaiškūs. Savo pasisakymuose JAV prezidentas kartais užsimena taisantis Vašingtono praeities klaidą, kai po Šaltojo karo Rusija neva buvo nutrūktgalviškai provokuojama. D. Trumpo žodžiai atspindi kritikų teiginius, tvirtinančius, kad Vakarai iš dalies kalti dėl V. Putino prieš juos nukreiptos kampanijos, nes pernelyg agresyviai plėtė į Rytus NATO, aljansą, kuriuo D. Trumpas nepasitiki. Kita vertus, kai kurie kritikai ir tyrėjai įtaria, kad Kremlius gali turėti kompromituojančios informacijos apie D. Trumpą ir jo verslą. Neseniai buvęs D. Trumpo rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas buvo apkaltintas sąmokslu prieš JAV. Jo įmonė dirbo Ukrainos politinei partijai, turinčiai ryšių su Kremliumi – V. Janukovyčiaus „Regionų partijai“.
Apibendrinant galima sakyti, kad tai, ką V. Putinas sukūrė, o D. Trumpas, regis, prisidėjo prie kūrimo proceso palengvinimo, yra gerai suteptas Eurazijoje veikiantis makiaveliškas įtakos mechanizmas, įgyvendinantis strategiją prieš Vakarus, kurią du Kremliaus mąstytojai kažkada pavadino Maskvos „aksominiu kerštu“, teigia Peteris Elcovas, Nacionalinės gynybos universiteto Vašingtone tarptautinio saugumo profesorius.
1999-aisiais, kai Maskva vis dar svirduliavo nuo Šaltojo karo pralaimėjimo, šalį valdė Borisas Jelcinas, o jo pavaduotojas ir paveldėtojas V. Putinas užkulisiuose laukė savo valandos, du strategai, Jefimas Ostrovskis ir Piotras Ščedrovickis, rašė, kad didžiosios Rusijos galios atgaivinimas įmanomas atkuriant „Rusų pasaulį“, o tam reikia sukurti „naują pasaulinį megaprojektą“. Šis projektas būtų įgyvendinamas daugiausia pasinaudojant švelniąja galia – galiausiai tai reiškė propagandą, kyšininkavimą, melagingas naujienas ir kišimąsi į užsienio valstybių rinkimus, „Foreign Policy“ pasakojo P. Elcovas.
Šiandien „ypatingas Kremliaus dėmesys skiriamas vietovėms, suvokiamoms kaip „buferinė zona“ – buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms, Maskvos žargonu vadinamoms „artimuoju užsieniu“. Tikėtina, kad čia reguliariai bus įgyvendinami įvairūs kariniai scenarijai. Dabartinė situacija, susiklosčiusi tarp Rusijos ir Ukrainos karinių laivų Kerčės pusiasalyje, tėra vienas pavyzdys. Viskas tik blogės“, – neabejoja P. Elcovas.
„Buferinė zona“ apima ir Gruziją – štai kodėl V. Putinas agresyviai siekia kontroliuoti šios šalies politiką dar nuo tada, kai 2008-aisiais įsiveržė į Gruziją ir užėmė pasienio regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Praėjusią vasarą V. Putinas perspėjo NATO dėl artimesnių ryšių su Ukraina ir Gruzija plėtojimo. „Mes deramai atsakysime į tokius agresyvius veiksmus, kurie kelia tiesioginę grėsmę Rusijai“, – tuomet sakė V. Putinas.
Pastarasis jo jūrinis atsakas rodo, kad V. Putinas, panašu, mėgina sustiprinti Ukrainos ir Rusijos santykių kontrolę Azovo jūroje, o Vakarai tuo metu grąžo rankas.
Kremlius smarkiai įsitraukė į neseniai vykusius Sakartvelo prezidento rinkimus. Nors parlamentinėje Gruzijos sistemoje prezidento postas yra labiau formalus ir reprezentacinis, artėjant didesniems 2020-ųjų rinkimams jų prezidento rinkimų baigtis gali pranašauti ir nulemti tolesnius įvykius.
Pasak kai kurių vertinimų, prie Sakartvelo prezidento rinkimų apgavysčių smarkiai prisidėjo Bidzina Ivanišvilis – paslaptingas milijardierius ir valdančiosios šalies partijos „Gruzijos svajonė“ pirmininkas, laikomas slaptu V. Putino sąjungininku. „Gruzijos svajonė“ daugumą parlamente turi nuo 2012 metų. Tuomet partiją taip pat valdė B. Ivanišvilis. 2013-aisiais jis formaliai pasitraukė iš politikos, o šiemet ir vėl grįžo prie partijos vairo.
Nors nė vienas kandidatas negali sau leisti būti atvirai prorusiškas (iš tiesų abi pusės nuolat apkaltina viena kitą esant V. Putino pakalikais), B. Ivanišvilio pasirinkimas, Prancūzijoje gimusi emigrantų iš Gruzijos duktė S. Zurabišvili, stengėsi neįžeisti Maskvos.
Kai kurių apžvalgininkų nuomone, toks S. Zurabišvili, kuri oficialiai buvo nepriklausoma kandidatė, išskirtinumas ir valdančiųjų parama jai yra tik dar vienas augančio V. Putino gudrumo įrodymas. „Ar būtų galima sugalvoti dar geresnį būdą pademonstruoti, kad Rusija čia niekuo dėta, nei į kandidatus iškelti Vakaruose užaugusį žmogų?“ – aiškina P. Elcovas.
Tiesa, rodydama palankumą Rusijai, S. Zurabišvili rizikavo savo reitingais. Nepaisant savo pergalės, naujoji prezidentė dideliu populiarumu nepasižymi. Ji teigė, kad 2008 metų karas buvo M. Saakašvilio, o ne V. Putino kaltė, o , S. Zurabišvili mitingų organizatoriai „atvirai kalbėjo apie bendradarbiavimą su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, žvalgyba“, – sakė tarptautinės nevyriausybinės kovos su korupcija organizacijos „Transparency International“ Tbilisio skyriaus vykdančioji direktorė Eka Gigauri.
Ji pridūrė, jog „Gruzijos svajonės“ požiūrį galima apibūdinti taip: „Neerzinkime Rusijos“. Be to, jos teigimu, iškilus dar vienai partijai, kuri palaikė S. Zurabišvili, „Patriotų Aljansui“, „pirmą kartą parlamente yra prorusiška partija, kurios svarbiausieji politikai sako tokius dalykus kaip „Mes dar nematėme šalies, kuriai NATO išėjo į naudą“.
„Ankstesniosios (M. Saakašvilio) administracijos žinutės buvo labai aiškios: Rusija yra priešas, o vienintelis būdas žengti pirmyn yra integracija į NATO, suartėjimas su Europos Sąjunga ir demokratinių reformų įgyvendinimas. Šios administracijos laikotarpiu pirmą sykį išvydome demonstracijas, kuriose gruzinai skelbė, kad Rusijos kariai yra didvyriai“, – pažymėjo E. Gigauri.
Tad valdant į šešėlį pasitraukusiam B. Ivanišviliui kažkada daug žadanti Gruzijos demokratija pamažu tapo V. Putino diriguojamos Rusijos valdžios vertikalės sudedamąja dalimi. O artėjant rinkimams ir paaiškėjus, kad S. Zurabišvili gali būti silpnesnė kandidatė, nei manyta, išsijudino milijardieriaus klastos mechanizmas.
Štai vienas pavyzdys: lapkričio 19-ąją Gruzijos premjeras Mamuka Bachtadzė pranešė, kad šešių šimtų tūkstančių galimų balsuotojų skolas apmokės B. Ivanišvilio „Cartu Bank“ priklausantis fondas. Kaip ir daugelis V. Putino sąjungininkų, B. Ivanišvilis turtus susikrovė bankų ir metalų srityje – visai kaip Rusijos oligarchai.
Gruzijos prezidento rinkimai tapo svarbiu indikatoriumi, rodančiu, kad V. Putinui vis geriau sekasi „valdomos demokratijos“ žaidime, kaip jis dažnai vadinamas. Tačiau jis nė neketina sustoti. Viską apimanti V. Putino vizija pirmiausia yra „sukurti sau palankią strateginę gelmę, kuri užtikrintų, kad niekas prie šalies sienų negalėtų kelti grėsmės“, – tvirtina J. Steinbergas.
„Antra, siekiama susilpninti ir demoralizuoti Vakarus ir išlaikyti visus susirūpinusius, kad galėtų veikti žaibiškai. V. Putinas iš esmės geba pasirinkti reikiamus taškus ir pagriebti tiek, kiek tik jis gali. O galiausiai jis suprato, kad pagriebti gali daug, ir valios prieš jį atsilaikyti nepakanka“, – teigia J. Steinbergas.
Pasak P. Elcovo, „galutinis Kremliaus užsienio politikos ir karinių kampanijų tikslas yra sugriauti ar bent gerokai sumenkinti JAV ir NATO įtaką ten, kur ji bebūtų, tačiau pats svarbiausias dalykas yra „buferinės zonos“ kontrolė. D. Trumpui vykdant „pirmiausia Amerika“ politiką, V. Putino rankos yra atrištos iš esmės bet kur šioje pasaulio dalyje“.
P. Elcovo teigimu, Kremlius strateginėje „buferinėje zonoje“ išskiria keturias reikšmingumo pakopas. Pirmoji pakopa apima Ukrainą, Baltarusiją ir didžiąją dalį Kazachstano – šalis, kurias į pamatinę Rusijos sąvoką įtraukė rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženicynas. Vakaruose jis kadaise buvo antisovietinis didvyris, tačiau gyvenimo pabaigoje virto aistringu nacionalistu ir V. Putino gerbėju. Antroji pakopa yra Kaukazas – regionas, apimantis Pietryčių Rusiją, Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją. Trečioji pakopa yra Centrinė Azija, tai, ką A. Solženicynas pavadino „Rusijos papilve“ – Kirgizstanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas.
V. Putinas jau išplėtė savo įtaką daugumoje šių šalių, taip pat (labiau netiesiogiai) ir buvusiose sovietinio bloko valstybėse Vengrijoje ir Lenkijoje. P. Elcovas įsitikinęs, kad reikšmingiausias išbandymas Vakarus ištiks tuomet, kai V. Putinas bandys plėsti savo įtaką ketvirtojoje pakopoje – Baltijos valstybėse: Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Trijose Baltijos šalyse žymią gyventojų dalį sudaro rusų mažuma, tačiau visos valstybės taip pat yra ir NATO narės.
„Didysis klausimas yra toks: kas ir kaip pažeis 5-ąjį NATO straipsnį?“ – nebejoja P. Elcovas, turėdamas omenyje NATO sutarties sąlygą, numatančią, kad jei viena Aljanso narė patiria tiesioginį užpuolimą, NATO prižada imtis „tokių veiksmų, kurie bus būtini“ norint atkurti saugumą.
„Ar tai galėtų būti įsiveržimas sausumoje? Ir ar JAV reaguotų, jei, tarkime, netoli sienos su Rusija esantis Estijos miestas Narva, kuriame didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai, patirtų netikėtą savo pačių rusiškai kalbančių gyventojų sukilimą?“ – klausia P. Elcovas.
