Vis dar negalintis atsitokėti po dramatiškų praėjusio šeštadienio įvykių Aukštutinės Luaros prefektas Yves`as Roussetas, kalbėdamas viešai, atsargiai rinkosi žodžius. „Protestuotojai buvo pasirengę žudyti“, – sakė jis po to, kai praėjusį savaitgalį „geltonųjų liemenių“ protestuotojai sudegino jo darbo vietą – tykiame Le Piui an Velė miestelyje įsikūrusią prefektūrą.

Demonstrantai plytomis daužė langus ir pro juos į pastato vidų mėtė „Molotovo kokteilius“. Žmonės buvo pasibaisėję barbariškais protestais, kurie tądien siaubė piligrimų dažnai lankomą vietą, laikomą katalikiškosios Prancūzijos širdimi. Paprastai visuotinio pasipiktinimo bangos kyla sostinėje ir nė nejuntamos tokiose atokiose vietovėse kaip Le Piui an Velė, esantis už 500 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, rašo A. Nollas.

Toliau – mokyklos?

Šiomis dienomis, pasak A. Nollo, viskas kitaip. Iš esmės nekoordinuojamos protestų bangos netruko išplisti po visą šalį. Nuo Bresto iki Strasbūro ir nuo Lilio iki Marselio demonstrantai blokavo kelių mokesčio surinkimo punktus, kelius bei degalų saugyklas ir telkėsi protesto eisenoms, daugelis – vilkėdami geltonas liemenes. Judėjimas greitai įgavo pagreitį. Pirmadienio rytą protestuotojai visoje šalyje užblokavo apie šimtą mokyklų – šitaip protestuojama prieš vyriausybės vykdomą švietimo politiką.

Prancūzijos žiniasklaida mirga straipsniais apie vyriausybės mėginimus pūsti prieš vėją. Kaip rašo straipsnio autorius, šalies ministrui pirmininkui Edouardui Philippe`ui ir jo vadovaujamos vyriausybės ministrams tenka stoti akistaton su sunkia užduotimi: jiems reikia ir išlaikyti tvirtą stuburą, ir kartu parodyti norą megzti dialogą.

Du savaitgalius iš eilės sostinėje vyko intensyvūs ir aršūs protestai: turistams net susidarė įspūdis, kad pateko į pilietinio karo zoną. Apžvalgininko nuomone, tai reiškia vidaus reikalų ministro Christophe`o Castanero, šį postą užėmusio vos prieš pusantro mėnesio, politinį bankrotą. Kad ir kaip toliau klostytųsi aplinkybės, jam ir jo policijos pajėgoms, kurioms ir taip jau darbo iki kaklo, teks pasirūpinti, kad trečio iš eilės tokio chaotiško savaitgalio nebūtų.

Pasipiktinimas elitu ir valdžia

Paryžiaus politikos studijų instituto analitikas Emiliano Grossmanas įsitikinęs, kad vyriausybė turi užmegzti tiesioginį dialogą su protestuotojais. O jų sėkmės priežastys – iš dalies prieštaringos.

Emmanuelis Macronas

Viena vertus, pasak jo, esama ryškaus kontrasto tarp vadinamųjų Paryžiaus bobo (bohemiškųjų buržua) – turtingosios kairės, uoliai besirūpinančios aplinkosauga, ir konservatyvių priemiesčių gyventojų, jaučiančių, kad valdžia juos pamiršo.

Kita vertus, yra daug žmonių, nepatenkintų tuo, kad, vos tapęs prezidentu, E. Macronas panaikino išskirtinai turtingųjų luomui taikytą turto mokestį. Vietoj to, dabar didinamas ekologijos mokestis, kurį privalo mokėti visi, pastebi E. Grossmanas, pridurdamas, kad šiomis dienomis nei Prancūzijos kairieji, nei dešinieji nesijaučia atstovaujami valstybės valdžios.

A. Nollo manymu, nebūtų klaida sakyti, kad dabar E. Macronas atsidūrė ten pat, iš kur pradėjo savo žygį Eliziejaus rūmų link: pirmajame prezidento rinkimų ture jį parėmė 24 proc. rinkėjų – po pusantrų metų poste prezidento populiarumas ne ką padidėjęs.

Užsienio šalių lyderiai taip pat akylai stebi Prancūzijos prezidento išbandymą ugnimi. „Jei kitoms šalims pasirodys, kad šis prezidentas negeba tinkamai kontroliuoti situacijos savo šalyje, tai, ko gero, turės įtakos ir pasitikėjimui juo tarptautinėje arenoje“, – atkreipia dėmesį Liudvigsburgo Prancūzijos ir Vokietijos santykių instituto ekspertas Henrikas Uterwedde.

Riaušės gatvėse

A. Nollas pastebi, kad padėtį Prancūzijoje sunkina tai, kad politinio tarpininkavimo pastangos – irgi iš esmės nesėkmingos. Anksčiau šias funkcijas atlikdavusios profesinės sąjungos ir politinės partijos dabar išgyvena gilią krizę. Praėjus pusantrų metų po skaudaus pralaimėjimo prezidento ir parlamento rinkimuose, Prancūzijos socialistai ir konservatyvieji respublikonai dar iki galo neatsigavę.

Paryžiuje per „geltonųjų liemenių“ protestus kilo susirėmimų su policija

Prezidentinei partijai taip pat sunkus metas. Neseniai E. Macrono įkurtas judėjimas „Respublika, pirmyn“ („La Republique en Marche“) išsirinko naują pirmininką – vidaus reikalų ministrą Ch. Castanerą. Šis 52 m. politikas yra artimas E. Macrono bendražygis, tačiau visuomenė jį pažįsta menkai.

Šio judėjimo kontūrai neaiškūs, sako H. Uterwedde. „Respublika, pirmyn“ nesugebėjo savęs pozicionuoti kaip E. Macroną remiantis, draugiškas, bet kartu ir kritiškas partneris, gebantis absorbuoti žmonių susirūpinimą, lūkesčius ir reikalavimus. Daugeliui žmonių atrodo, kad kaip nors paveikti jau kone visagaliu tapusį prezidentą įmanoma tik einant protestuoti į gatves. O prezidentas nori toliau tęsti pradėtas reformas, nors iš tiesų jam derėtų ieškoti kompromisų, įsitikinęs ekspertas.

Horizonte ramybės nematyti

A. Nollas atkreipia dėmesį, kad gatvėse keliamų reikalavimų praktiškai niekas nekoordinuoja. Iš pradžių protestuota prieš degalų akcizo didinimą, tačiau dabar reikalavimų jau kur kas daugiau: atstatydinti E. Macroną, skelbti naujus rinkimus, didinti perkamąją galią.

Viena, kas aišku iš plakatų turinio, – protestuotojai nori daugiau tvarkos. „Veikiausiai jie sugrįš ir prie reikalavimo didinti minimalią algą, – samprotauja E. Grossmanas. Anot jo, iš makroekonominės perspektyvos, tai, ko gero, neprasminga. Bet šių dienų Paryžiaus politinė dinamika sunkiai nuspėjama, pripažįsta A. Nollas.