S. Zurabišvili gimė Prancūzijoje, nuo bolševikų režimo į Paryžių 1921 metais pabėgusioje gruzinų šeimoje.
Jos šeima išsaugojo tvirtus ryšius su Sakartvelu ir jo kultūra. Išrinktosios prezidentės proprosenelis iš motinos pusės Niko Nikoladzė buvo garsus liberalių pažiūrų rašytojas ir judėjimo, kovojusio už Sakartvelo išsivadavimą nuo Rusijos Imperijos, narys.
S. Zurabišvili studijavo tarptautinius santykius prestižiniame Paryžiaus politikos mokslų institute. Po studijų ji pradėjo 30 metų trukusią diplomatės karjerą, dirbo Jungtinėse Tautose, Vašingtone ir net Čade.
„Prieš kelis dešimtmečius, būdama jauna prancūzų diplomatė, negalėjau net įsivaizduoti, kad varžysiuosi dėl prezidento posto mano protėvių tėvynėje“, – sakė S. Zurabišvili naujienų agentūrai AFP praėjusį mėnesį.
Savo diplomatinės karjeros pabaigoje 2003 metais ji buvo paskirta Prancūzijos ambasadore Tbilisyje. Tuomet Sakartvelui vadovavo Eduardas Ševarnadzė.
Po kruvinos 2003 metų Rožių revoliucijos į valdžią atėjęs naujasis prezidentas Michailas Saakašvilis paskyrė ją Sakartvelo užsienio reikalų ministre, iš anksto suderinęs šį žingsnį su tuomečiu Prancūzijos lyderiu Jacques'u Chiracu.
„Ji padarė puikią karjerą Prancūzijoje, bet širdyje liko gruzinė, tikra savo šalies patriotė“, – tuo metu sakė M. Saakašvilis.
Įgijo priešų
Tačiau S. Zurabišvili netrukus įgijo priešų tarp parlamentinės daugumos atstovų. Parlamentarai ir virtinė aukšto rango diplomatų ją viešai pradėjo kritikuoti dėl arogantiško ir impulsyvaus būdo.
2005 metais ji buvo atleista iš ministrės pareigų, kurias ėjo vienus metus. Protestuoti prieš šį atleidimą į sostinės gatves išėjo tūkstančiai žmonių.
Tada S. Zurabišvili prisijungė prie opozicijos parlamente ir tapo viena aršiausių M. Saakašvilio kritikų.
Netrukus Prancūzijoje išleistoje savo knygoje „Moteris dviem šalims“ S. Zurabišvili rašė: „Dabar turiu stoti į politinę kovą, kuri niekada manęs neviliojo, kurioje niekada nedalyvavau, kuri buvo man primesta.“
2010 metais S. Zurabišvili pasitraukė iš Sakartvelo politinio gyvenimo ir penkerius metus dirbo Jungtinių Tautų Irano stebėsenos ekspertų grupėje.
„Gruzijoje nėra nė demokratijos minimumo, reikiamo opozicijos egzistavimui“, – tuomet kalbėjo ji.
Prezidento rinkimus ji laimėjo remiama milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“.
Gruzijos rinkėjai ją palaikė, nepaisydami jos pašalietės statuso ir kalbos liapsusų per rinkimų kampaniją.
„Dabar svarbu parodyti, kad ši šalis pasirinko Europą, – sakė S. Zurabišvili, paskelbus rinkimų rezultatus. – Todėl gruzinai prezidente išsirinko europietę moterį.“
S. Zurabišvili gruziniškai kalba su stipriu prancūzišku akcentu ir dažnai daro gramatikos klaidų, tačiau ji moka ir kitų kalbų: prancūzų, anglų, italų, vokiečių ir rusų.
Kartkartėmis ji pasisako socialiniame tinkle „Twitter“, kur reiškia paramą prancūzų prezidentui Emmanueliui Macronui.
2012 metais mirė jos sutuoktinis Janri Kashia, Gruzijoje gimęs rašytojas ir žurnalistas, sovietmečiu buvo privestas išvažiuoti iš Gruzijos kaip disidentas. Vėliau jis vedė populiarią pokalbių laidą Gruzijos televizijoje.
Sporto žurnaliste televizijoje „France 24“ dirbanti poros duktė gyvena Paryžiuje. Sūnus yra diplomatas ir šiuo metu dirba Prancūzijos ambasadoje Londone. Per prezidento rinkimų kampaniją abu S.Zurabišvili vaikai buvo atvykę į Tbilisį jos palaikyti.
Pasak išrinktosios prezidentės, per rinkimų kampaniją ji ir jos vaikai sulaukė grasinimų nužudyti iš žmonių, susijusių su M. Saakašvilio opoziciniu Vieninguoju nacionaliniu judėjimu.