O tuo metu Europos Sąjungos kokone vokiečiai diskutavo, ar Jungtinių Tautų pabėgėlių sutartis bus teisiškai privaloma, prancūzai riejosi dėl degalų kainos. O JAV? Pasiklydo kažkur Trumplandijoje, rašo apžvalgininkas Matthew Karnitschnigas.
Jei dar buvo kažkokių nesiliaujančių abejonių dėl Vakarų pastangų pažaboti Rusiją veiksmingumo, pastaroji Maskvos agresija leido ganėtinai aiškiai suprasti, kad bandymai įkalbėti ir pamažu įtraukti V. Putiną į konfrontacijos su Ukraina deeskalavimą žlugo. Jokios plačios apimties sankcijos, Vokietijos vadovaujamas „dialogas“ ar netgi ministrų priklaupimai Rusijos lyderiui nepadarė didelio įspūdžio.
Be abejonės, situacija suprastėjo: kuo akiplėšiškesnės tampa V. Putino begėdystės, tuo Vakarai rodosi esantys bejėgiškesni.
„Kalbant visiškai atvirai, neturime daug pasirinkimų. Nenorime rizikuoti sukelti karą, bet V. Putinas jau kariauja. Dėl to mes atrodome silpni“, – sakė svarbus Europos pareigūnas.
Turint omenyje Europos pasirinkimų stoką, jos lyderiai grįžta prie nuvalkiotų pareiškimų apie dialogo svarbą ir paraginimo „mažinti įtampą abiejose pusėse“, kurį pateikė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas.
Nors H. Maasas yra kritiškesnis Rusijos atžvilgiu nei jo pastarieji pirmtakai ir paragino Maskvą užbaigti savo blokadą, jis leido suprasti, kad kažkuria prasme kaltos yra abi pusės.
Idėja, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktas yra diplomatinis vaikiško pasišvaistymo kaltinimais atitikmuo, yra Europos, ypač Vokietijos, žiniasklaidoje dažnai atsispindintis naratyvas. „Rusija apkaltino Ukrainą provokacija“ – kitą rytą po užpuolimo skelbė vieno skaitomiausių Vokietijos naujienų portalų „Spiegel Online“ antraštė.
Tačiau iš faktų dėliojasi visiškai kitokia istorija.
Kadangi nėra pripažįstama, kad dabar Krymas yra suvereni Rusijos teritorija, nėra pagrindo ir tvirtinti, jog Ukrainos laivai buvo Rusijos teritoriniuose vandenyse.
Jeigu, kaip teigia Ukrainos pareigūnai ir Vakarų diplomatai, užgrobti laivai plaukė atgal į Odesos uostą ir negalėjo praplaukti per Kerčės sąsiaurį dėl Rusijos blokados, Maskvos pateikiamas užpuolimo pateisinimas atrodo dar mažiau įtikinamas.
Nors tokių susidūrimų detales neretai būna sudėtinga įžiūrėti pro tuo metu jas gaubiantį neaiškumo rūką, Europos atsakas yra visiška beprotybė, netgi vertinant pagal akivaizdžiai kuklius Europos standartus.
„Įvykiai Azovo jūroje yra nepriimtini“, – prabėgus beveik visai dienai po įvykių „Twitter“ rašė Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini.
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris, šiemet paraginęs liautis „smurtauti prieš Rusiją“, kol kas nepratarė nė žodžio.
Na, o kaip galingiausioji Europos lyderė?
„Kanclerė pabrėžė deeskalavimo ir dialogo būtinybę“, – po Vokietijos lyderės pokalbio telefonu su V. Putinu sakė Angelos Merkel atstovas spaudai.
O Rusijos lyderio atstovas spaudai pareiškė, kad V. Putinas pakomentuos, „kai matys būtinybę“.
Tačiau ką belieka komentuoti? V. Putinas galiausiai pasiekė savo tikslus.
Sekmadienio žaidimas atviromis kortomis nebuvo atsitiktinis dalykas, tai buvo ilgus metus trukusios strategijos įvesti kontrolę Azovo jūroje, proceso, kurį Vakarai smarkiai ignoravo, kulminacija. Ar kas nors galėtų prisiminti didžiulį pasipiktinimą dėl Rusijos tilto per Kerčės sąsiaurį statybų, nepaisant Ukrainos protestų, kad toks tiltas dar labiau suvaržytų prekybą ir prieigą prie Mariupolio, rytinės šalies dalies regioninio centro? Ne? Tikriausiai todėl, kad jokio pasipiktinimo nebuvo.
Tad V. Putinas ir toliau išmėgino ribas, trukdė Ukrainos laivams plaukti per sąsiaurį ir keturgubai padidino Rusijos karinio jūrų laivyno pajėgų apimtį šiose vietovėse.
Iš Vakarų pusės ir vėl nebuvo nė cyptelėjimo.
Dabar Rusija ėmė viešai kurti faktus, kad Europa jai būdinga maniera, kai neleidžiama susivokti ir pagalvoti, siekia priešintis siūlydama daugiau dialogo. Prancūzijos ir Vokietijos pareigūnai pasiūlė „Normandijos formato“ susitikimą. Tokiu pačiu formatu vykusios keturių krypčių derybos tarp Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos buvo nesėkmingos, jomis nepavyko pasiekti jokio progreso.
Šią savaitę Berlyne vykusiame Europos užsienio ir saugumo politikos pareigūnų susirinkime, kuriame dalyvavo H. Maasas, Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen ir kiti svarbūs pareigūnai, didžioji diskusijų dalis sukosi apie pastarąjį sujudimą dėl Europos kariuomenės.
Net tiems, kuriuos erzina transatlantinių santykių trikdžiai ir kurie yra įsitikinę, kad Europa privalo daugiau investuoti į savo saugumą, naujienos iš Azovo jūros atnešė drebinantį susidūrimą su realybe.
„Tokiais laikais džiaugiuosi, kad nėra Europos kariuomenės. V. Putinas įrodė, kad kontrolė yra jo rankose“, – sakė vienas Vokietijos pareigūnų.
DELFI primena, kad Europos lyderiai ketvirtadienį atmetė Ukrainos raginimus suteikti jai didesnę paramą konfrontacijoje su Rusija, Kijevui paraginus NATO nusiųsti laivų į vandenis, dėl kurių ginčijamasi su Maskva.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel paprašė Ukrainos vyriausybės būti „supratingai“, atsakydama į prezidento Petro Porošenkos prašymą, kurį šis išsakė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai Europos Sąjungai nepavyko susitarti dėl naujų sankcijų Maskvai.
Kijevas ragina sąjungininkus Vakaruose konkrečiais veiksmais paremti savo pareiškimus apie palaikymą Ukrainai, Rusijos pajėgoms sekmadienį netoli Maskvos aneksuoto Krymo krantų perėmus tris ukrainiečių karo laivus.
Šis incidentas buvo pavojingiausia per pastaruosius kelerius metus konfrontacija tarp abiejų kaimynių, įsivėlusių į separatistinį konfliktą Rytų Ukrainoje. Smarkiai padidėjus įtampai nuogąstaujama, kad gali padėtis gali labiau eskaluotis.
Ketvirtadienį paskelbtame interviu vokiečių laikraščiui „Bild“ P. Porošenka paprašė NATO narių, įskaitant Berlyną, nusiųsti į Azovo jūrą karinių laivių ir taip parodyti paramą jo šaliai.
„Vokietija yra viena artimiausių mūsų sąjungininkių. Tikimės, kad NATO valstybės pasirengusios pasiųsti karinių laivų į Azovo jūrą padėti Ukrainai ir užtikrinti saugumą“, – sakė jis.
Tačiau A. Merkel, nors ir priskyrė atsakomybę už paaštrėjusią įtampą Rusijai, leido suprasti, kad nėra pasiruošusi pritarti karinei paramai.
„Prašome ir ukrainiečių suprasti, nes žinome, kad problemas galime išspręsti tik būdami supratingi ir dialogu, nes karinio sprendinio šiems ginčams nėra“, – pareiškė ji.
Putinas kaltina Kijevą „provokacija“
Ukraina taip pat paragino Vakarų vyriausybes dėl incidento paskelbti Rusijai daugiau sankcijų, tačiau tokiam Kijevo prašymui taip pat nedaug kas pritaria.
Trečiadienį paskelbtame pareiškime ES griežtai pasmerkė Rusijos veiksmus, bet po tris dienas trukusių diskusijų aukšto rango pareigūnai nesugebėjo susitarti dėl stipresnio atsako.
Šiame pareiškime kartojami reikalavimai, kad Rusija paleistų užimtus ukrainiečių laivus ir jų įgulas, taip pat dar kartą patvirtinama Europos „visiška parama Ukrainos nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“.
Tačiau dokumente neužsimenama apie naujų sankcijų galimybę, tik nurodoma, kad ES „pasiryžusi veikti atitinkamai, glaudžiai koordinuodama veiksmus su savo tarptautiniais partneriais“.
Po incidento, kai rusų pasieniečiai apšaudė, taranavo ir užėmė tris ukrainiečių laivus, Maskva ir Kijevas apsikeitė piktais kaltinimais.
Perspėjęs apie „visuotinio karo“ grėsmę P. Porošenka trečiadienį pasirašė nutarimą, kuriuo netoli Rusijos, Juodosios ir Azovo jūrų esančiuose Ukrainos regionuose skelbiama 30 dienų karo padėtis.
Rusų prezidentas Vladimiras Putinas tvirtina, kad Maskvos veiksmai buvo „teisėti“, nes Ukrainos laivai esą nelegaliai pateko į Rusijos teritoriją.
Jo teigimu, šis incidentas buvo P. Porošenkos sumanyta provokacija, kuria šis siekia užsitikrinti didesnę visuomenės palaikymą ruošdamasis sunkiai kovai už perrinkimą kovo mėnesį numatytuose prezidento rinkimuose.
Rusija neigia taikanti jūros blokadą
Kremlius ketvirtadienį taip pat atmetė Kijevo teiginį, kad Maskva neleidžia Ukrainos laivams patekti į Kerčės sąsiaurį – vienintelį vandens kelią, jungiantį Juodąją ir Azovo jūras.
„Nežinau apie jokius šiuo metu taikomus apribojimus. Priešingai, kiek žinome, Kerčės sąsiauris veikia įprastai“, – per trumpą kasdienę spaudos konferenciją patikino Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Ukrainos infrastruktūros ministras Volodymyras Omelianas savo ruožtu trečiadienį pareiškė, kad 18 ukrainiečių laivų laukia leidimo perplaukti iš Juodosios jūros į Azovo jūrą.
Dar devyni laivai, pasak jo, buvo įstrigę viename Azovo jūros uoste, laukdami, kol bus leista išplaukti priešinga kryptimi.
„Ukrainai priklausantiems Azovo jūros uostams... Rusijos Federacija iš esmės taiko blokadą“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė V. Omelianas.
Tuo metu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Eroganas pasisiūlė prisidėti prie pastangų sumažinti įtampą.
„Galėtumėm prisiimti tarpininko vaidmenį – aptarėme tai su abiem šalimis“, – ketvirtadienį Stambulo oro uoste sakė Turkijos lyderis ir netrukus išskrido į artėjantį Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimą Argentinoje.
„Tiek ponas Putinas, tiek ponas Porošenka per mūsų pasitarimus pateikė prašymų. Perduosime (ukrainiečių) reikalavimus ponui Putinui per mudviejų susitikimą Argentinoje“, – nurodė R. T. Erdoganas ir pridūrė, kad taip pat aptars šį klausimą su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Buenos Airėse.
D. Trumpas dėl incidento Kerčėje grasino atšaukė planuojamą pasitarimą su V. Putinu G-20 forumo kuluaruose.
Ukrainiečių laivai – vilkikas ir du mažieji šarvuotieji kateriai – mėgino per Kerčės sąsiaurį patekti iš Juodosios jūros į Azovo jūrą, tačiau jiems buvo atsisakyta leista įplaukti, o Rusijos karo laivai vijosi juos iki tarptautinių vandenų.
Ukraina reikalauja, kad jos laivai būtų grąžinti, o 24 per konfrontaciją į nelaisvę paimti jūreiviai – paleisti.
Jūrininkai stojo prieš Rusijos aneksuoto Krymo pagrindinio miesto Simferopolio teismą, kuris skyrė jiems dviejų mėnesių kardomąjį kalinimą.
Pasipiktinęs Kijevas pareikalavo, kad jūrininkai būtų nedelsiant paleisti.