Prancūzijos vadovą kankina svajonės apie Europos imperiją. Greičiausiai jis įsivaizduoja naująją Romą, lipdomą prancūzų kultūrinio elito, kurio išmintis, stilius ir rafinuotumas pakeistų teršiančius tankus ir bombonešius, spėja autorius.
Bet net jei pamirštume, kad imigracijos bijantys rytų europiečiai ir nepasiturintys pietų europiečiai vis dažniau skeptiškai atsiliepia apie Šiaurės Europos imperinės sanglaudos idėją – ar gali E. Macronas pateikti bent vienos imperijos pavyzdį – Persijos, Romos, Osmanų ar Britų, – kuri nebuvo visų pirma „nacionalistinė“?
Ar jo įsivaizduojamai nenacionalistinei Europos imperijai JAV ar Kinijos interesai rūpėtų tiek pat, kiek jos pačios reikalai? Ar ji paklustų Jungtinių Tautų diktatui? O gal E. Macronas prieštarauja nacionalizmui tik dėl to, kad kiti nacionalistai yra stipresni nei jis pats su savuoju (prancūzišku ar europiniu) nacionalizmu? Ir gal būtent dėl to jis siekia nukonkuruoti juos su nacionalistiniu imperiniu Europos projektu? Ar tuomet tautos atsisakytų individualaus nacionalizmo vardan kolektyvinio?, – beria abejones V. D. Hansonas.
Nacionalizmas ne sužlugdė, o išgelbėjo Europą
E. Macronas, autoriaus nuomone, ignoruoja, o gal net ir nelabai išmano istoriją. Jis kalba apie nuvalkiotą šmėklą vardu „nacionalizmas“, per Pirmąjį pasaulinį karą tarytum autopilotu nužudžiusią 20 mln. žmonių. Bet iš tiesų būtent nacionalizmas išgelbėjo Vakarų civilizaciją nuo agresijos, mano V. D. Hansonas.
Prisiminkime prancūzų atkaklumą Verdene, britų narsą Belgijoje ir amerikiečių pasitikėjimą bei nacionalinį pasididžiavimą siunčiant per 2 mln. pėstininkų į Europą, kad neleistų Vokiečių kaizeriui sukurti vokiškos europinės „imperijos“. Bolševikų internacionalo svajonės apie bendrą europinį kooperatyvą prisidėjo prie Rusijos žlugimo, kai 1918 m. pradžioje pagal Bresto-Litovsko sutartį komunistai atidavė beveik visą industrializuotą europinę Rusijos dalį okupantams iš Prūsijos.
V. D. Hansonas įsitikinęs: 1918 m. Vakarų civilizacijos vos nesunaikino ne nacionalizmas, o autoritarinis militarizmas, kurį geriausiai atspindėjo kaizerio Wilhelmo prielaidos, kad Vokietija yra ekonomine, kultūrine ir karine prasmėmis pranašesnė už kaimynes ir gali jėga pasiimti tai, kas jai esą teisėtai priklauso.
Prabėgus 20 metų būtent dėl to, kad britams ir prancūzams stigo nacionalizmo, laikytasi nuolaidžiavimo politikos ir pasikliauta silpna ir moraliai iškastruota Tautų Lyga, neįgyvendinamomis ginkluotės ribojimo sutartimis ir „tarptautine nuomone“.
Tautų Lyga gyrėsi kolektyvine išmintimi ir etine įtaka, bet iš tiesų paprasčiausiai leido Adolfui Hitleriui sistemiškai pažeidinėti Versalio sutartį. Ji nesikišo Japonijai ėmus aneksuoti Mandžiūrijos teritorijas ir Italijai plukdant kariuomenę Sueco kanalu kurti naujos „imperijos“ Etiopijoje. Benitui Mussoliniui sustabdyti reikėjo daugiau nei Didžiosios Britanijos „internacionalizmo“ ir kolektyvizmo, pabrėžia autorius. Tam reikėjo nacionalistinio pasitikėjimo gerokai pranašesniu kariniu jūrų laivynu, kuris galėjo lengvai nušluoti B. Mussolinio ekspedicines pajėgas iš Viduržemio jūros, kol šios dar nepradėjo prastai ginkluotų etiopų šaudyti kulkosvaidžiais, nuodyti dujomis ir bombarduoti.
Antrą kartą, per Antrąjį pasaulinį karą, Europą vėl išgelbėjo suvokimas, kad britai yra nepaprasta ir išdidi tauta, gebėjusi susitelkti aplink Winstono Churchillio nacionalistinę idėją. Jie nustojo kliautis nepavykusia ir susitaikėliška internacionalistine Stanley Baldwino, Neville Chamberlaino ir Halifakso grafo diplomatija. Vėliau žemyninę Europą atstatė susitelkę amerikiečiai, kurie atvyko, tikėdami savo šalies vertybėmis ir užnugaryje turėdami stiprią nacionalinę ekonomiką bei patriotiškas piliečių pastangas.
Nacionalizmas nėra vien sugadintas patriotizmas
Kaip tapo madinga manyti D. Trumpo laikais, E. Macronas nacionalizmą supranta kaip „sugadintą“ patriotizmą, rašo V. D. Hansonas. Prisiminus, kad XX a. ketvirtojo dešimtmečio rasistinė autoritarinė karštligė Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje buvo grindžiama pseudomokslinėmis idėjomis apie genetinį pranašumą ir mintimis, esą pilietybė grindžiama rasiniu pagrindu, gal ir nenuostabu, kad E. Macronas į europinio „nacionalizmo“ temą žvelgia atsargiai. O gal jam tiesiog patogu primesti ankstesnių rasistinių diktatūrų savybes platesnei „nacionalizmo“ sąvokai, į kurią linksta visos valstybės, svarsto autorius.
Anot jo, E. Macronas visiškai nesupranta, kad mažos amerikiečių rasistinių nacionalistų grupelės vartoja būdvardžius, kad galėtų save apsibrėžti: XX a. septintajame dešimtmetyje buvo „juodaodžiai“ nacionalistai, panašiu metu veikė „La Raza“ (liet. „rasė“) nacionalistai, o dabar galvas kelia „baltaodžiai“ nacionalistai.
Visos šios grupės, pasak V. D. Hansono, jau įvardydamos save pripažįsta, kad be šių epitetų amerikinio nacionalizmo idėja būtų ne jų asmeninė, o natūraliai ir normaliai suvokiama visuotinė sąvoka, ir kad nepriklausomai nuo rasės visi amerikiečiai pripažįsta, jog jų kolektyvinė ir vieninga ateitis skiriasi ir kartais net prieštarauja kitų tautų valstybių siekiams.
Bet kai tie patys skirtingoms etninės grupėms ir rasėms priklausantys amerikiečiai atsiduria užsienyje, jie visgi lengviau tapatinasi vieni su kitais, nei su užsieniečiais. „Keliaudamas į užsienį natūraliai turiu daugiau bendra su afroamerikiečiais turistais ar iš Meksikos kilusiais amerikiečiais atvykėliais nei su skandinavais. Nenoriu pasakyti apie skandinavus nieko bloga, bet beveik neturiu su jais nieko bendra ir jų šalys man rūpi gerokai mažiau nei manoji“, – aiškina V. D. Hansonas.
Naujas priešas ar senas draugas?
E. Macronas įspėja, kad Rusija, Kinija ir JAV yra vienodos naujos varžovės ar net priešės, su kuriomis kovotų jo kuriamos europinės karinės pajėgos. Mintis apie tokią kariuomenę, kurios teorinė paskirtis būtų atgrasyti JAV, yra pamišėliška ir, iš istorinės perspektyvos, rodo dėkingumo stoką, rašo V. D. Hansonas.
Jo įsitikinimu, valstybės, nė nesugebančios savo gynybai paskirti pažadėtų 2 proc. BVP, vargu ar gali kalbėti apie dar vieno tarptautinio karinio aljanso kūrimą. Kaip gi tuomet būtų? Ar pilotai pirmadieniais vykdytų NATO skrydžius, o antradieniais – Europos Sąjungos misijas? O gal trečiadieniais jie kovotų tarpusavyje? JAV izoliacionistai mielai pritartų šiai idėjai, nes ji išlaisvintų JAV nuo brangiai kainuojančio įsipareigojimo ginti Europą.
Teoriškai, neturėdami garantijų, kad intervencionistinės JAV užstos Europą agresijos akivaizdoje, E. Macrono europiečiai būtų priversti gintis patys. Tai nebūtų pati blogiausia mintis, pastebi V. D. Hansonas. Bet prisimenant XX a. istoriją beveik nėra požymių, kad JAV keltų kokią nors grėsmę Europai, arba kad grėsmėje atsidūrusi Europa liktų saugi be partnerystės su JAV.
O gal išdidus idealistas E. Macronas iš tiesų yra šaltakraujis realistas, manantis, kad konstitucinė JAV respublika niekuo nesiskiria nuo Kinijos ir Rusijos diktatūrų? „O kaip gi JAV karių kapinės Prancūzijoje – ar jos yra JAV imperializmo įrodymas? O gal E. Macronui JAV – jų vaidmuo XX a. ir dabartinė sąjunga su gerokai silpnesne Prancūzija – nesvarbios?“, – remia prie sienos V. D. Hansonas.
Nemato rąsto savo akyje
Tad kas verčia E. Macroną taip atvirai demonstruoti mažų mažiausiai supratimo stoką, o gal ir kvailumą?
Pirma, pasak autoriaus, jis mato galimybes, kurios atsiveria daugėjant problemų Vokietijoje, silpstant Angelos Merkel valdžiai ir stiprėjant europiečių baimėms dėl galimo Ketvirtojo Reicho. Galbūt bandydamas susigrumti ne Prancūzijos svorio kategorijoje E. Macronas įsivaizduoja esąs naujasis Charles de Gaulle`is. Kaip idėjos žmogus jis siūlo alternatyvią viziją, kuri galėtų įkvėpti Europą, vis dažniau imančią pavyzdį iš D. Trumpo ir pradedančią tikėti, kad norėdama deramai padėti kitiems, valstybė visų pirma turi pasirūpinti savimi.
Antra, V. D. Hansono nuomone, Prancūzijos prezidentas negali susitaikyti, kad netašytam nepraustaburniui D. Trumpui sekasi geriau nei sofistikuotam dabitai E. Macronui. Pastaruoju metu pagal visus ekonominius rodiklius JAV ženkliai lenkia Prancūziją: nedarbas JAV siekia 3,7 proc., o Prancūzijoje – 9,3 proc., JAV BVP auga 3,5 proc. per metus, o Prancūzijos – tik 0,4 proc. Amerika pranašesnė ir pagal įvairius pasaulinius vartotojų pasitikėjimo rodiklius. Nepasitvirtino nė vienas prancūzų įspėjimas, kad JAV užsienio politikos sprendimai – nuo Irano sutarties nutraukimo iki JAV ambasados perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę – sukels sumaištį ir baigsis katastrofa.
Trečia, neviltyje atsidūrę Prancūzijos vadovai (o E. Macrono populiarumas tėra vos 25 proc.) neretai ima be jokios priežasties šmeižti JAV ir liaupsinti nerealizuotą Prancūzijos didybę, primena autorius. „Prisiminkime buvusį komunistą, nuteistą nusikaltėlį ir Saddamo Husseino naftos sandėrių bendrininką ministrą pirmininką Jacquesą Chiracą bei jo užsienio reikalų ministrą, stilingąjį Dominique’ą de Villepiną, kuris savo napoleoniška panegirika pavertė Jungtinių Tautų diskusiją dėl Irako karo antiamerikiniu cirku“, – dėsto V. D. Hansonas.
Ketvirta, įsitikinęs jis, E. Macronas iš tiesų yra ne antinacionalistas, o oportunistas, nė neturintis griežtos pozicijos prieš ar už kurią nors idėją. 2003–2004 m. prancūzų politikams ir intelektualams buvo naudinga priekaištauti, kad JAV esą naiviai kišasi į viso pasaulio reikalus George’ui W. Bushui išdidžiai postringaujant apie visuotinę laisvę ir bandant įgyvendinti kiekvieno žmogaus svajonę gyventi nesuvaržytoje demokratinėje aplinkoje. Prancūzai šaipėsi iš tos internacionalistinės idėjos ne mažiau nei dabar smerkia D. Trumpo nacionalistinę poziciją, kad amerikiečiai pirmiausia rūpinsis savo reikalais ir nustos kitiems piršti savo idėjas apie gerą ir saugų gyvenimą.
Penkta, dabartinis nacionalizmas Europoje propaguoja ne rasinį pranašumą, o priešiškumą ES valdžiai, kuri laikoma arogantiška ir nesuvokianti savo pačios utopinių svaičiojimų padarinių, rašo V. D. Hansonas. Pasak jo, surengus referendumus, gali paaiškėti, kad maždaug trečdalio ES valstybių piliečiai dabar jau pasisakytų prieš ES. Juos kol kas sulaiko tik realistiniai išskaičiavimai, kad perskirstytų pinigų jis gauna daugiau nei sumoka mokesčių – ne meilė Briuseliui, noras sukurti žemyninę kariuomenę ar stiprinti europinį solidarumą ir ne E. Macrono imperijos troškimas ar neapykanta JAV.
„E. Macronas vaizduojasi esąs Europos didžiūnas, netiesiogiai mokantis D. Trumpą istorijos ir politologijos, bet tuo tik įrodo, kad jo tariamas elitinis išsilavinimas ir profesinis pasirengimas negali pakeisti sveiko proto, pamatinių istorijos žinių ir praktinės realaus pasaulio patirties“, – rašo V. D. Hansonas.
