Pakitęs Amerikos ir Turkijos vyriausybių bendravimo tonas – gal ir sveikintinas dalykas, deja, krypčių, kuriomis juda abi šios šalys, tai iš principo nekeičia. Trumpai tariant, Jungtinių Valstijų ir Turkijos nesieja nei interesai, nei prioritetai, anei vertybės, Europos užsienio santykių tarybos svetainėje cfr.org rašo užsienio politikos ekspertas, knygų autorius Stevenas A. Cookas.
Nebeliko bendro priešo – nebeliko ir pagrindo partnerystei
Atotrūkis tarp šių dviejų NATO sąjungininkių atspindi pokyčius, kurie tarptautinėje politikoje įvyko kone prieš ketvirtį amžiaus, pasibaigus Šaltajam karui. Nebesant bendros grėsmės, kurią anuomet kėlė Sovietų Sąjunga, nebėra ir strateginio loginio pagrindo JAV ir Turkijos partnerystei. Kuo greičiau Amerikos politikos formuotojai tai supras, tuo daugiau šansų, kad Vašingtonui pavyks į santykius su Ankara pažvelgti realistiškiau: kai įmanoma – su Turkija bendradarbiauti, kai reikia – Turkijai padėti, o turkams sąmoningai siekiant pakenkti Amerikos politikai ir interesams – viešai juos kritikuoti.
Ankara nori būti galingiausia regione, todėl jai nepatinka JAV regioninė politika, kuria jos siekia plėtoti savo įtaką ir interesus Turkijos kaimynystėje. Turkijos užsienio politika – komplikuotas reikalas, tačiau troškimas užimti regiono (ir ne tik) lyderės poziciją paskatino Turkijos lyderius užmegzti artimesnius santykius su Rusija, pradėti bendradarbiauti su Iranu, kad šiam būtų panaikintos Jungtinių Tautų sankcijos, ir priešintis JAV veiksmams Sirijoje.
Laikas išbandyti kitą metodą
Kritikuoti Jungtines Valstijas Turkijos lyderiui Recepui Tayyipui Erdoganui politiškai pravartu ir dėl tarp turkų paplitusio antiamerikanizmo. Akivaizdu, kad Turkija ir JAV daugelyje svarbių sričių laikosi skirtingo požiūrio, vis dėlto Amerikos valdžios pareigūnai, pasitelkdami intensyvias diplomatines priemones, jau ilgą laiką mėgina šį atotrūkį sušvelninti. Deja, apčiuopiamų rezultatų jų pastangos duoda mažai. Vadinasi, rašo S. A. Cookas, Jungtinėms Valstijoms atėjo laikas išbandyti kitą metodą:
1. Pripažinti, kad strateginiai santykiai tėra praeities reliktas. Ateityje JAV valdžios pareigūnai turėtų iš savo kolegų Turkijoje ir reikalauti, ir tikėtis mažiau. Tai apima lūkesčius, susijusius tiek su Turkijos dalyvavimu kovoje prieš „Islamo valstybę“, tiek su jos parama prisidedant prie JAV sankcijų Iranui įgyvendinimo.
2. Ieškoti alternatyvų Incirliko karinei oro bazei, jos neapleidžiant. Nors Incirliko karinė bazė atliko labai svarbų vaidmenį kovojant su „Islamo valstybe“ ir jos vis dar gali prireikti mėginant įveikti būsimas krizes, Turkijos lyderiai šią bazę vis dažniau išnaudoja siekdami šalies vidaus politikos tikslų. Turkijos valdžios pareigūnai, motyvuodami tuo, kad JAV palaiko santykius su kurdų Liaudies apsaugos daliniais (YPG), grasina atšauksiantys leidimą ja naudotis su „Islamo valstybe“ kovojančiai koalicijai. Tokio pobūdžio pareiškimai ypač džiugina nacionalistus. Pasirūpinus alternatyvomis Graikijoje, Kipre, Rumunijoje ar, galbūt, Jordanijoje arba Irake, Jungtinėms Valstijoms nebereikėtų ištisai klausytis Turkijos grasinimų uždrausti amerikiečiams naudotis Incirliko baze.
3. Išlaikyti ryšius su Sirijos kurdų Liaudies apsaugos daliniais – YPG. Tai, kad YPG daliniai turi sąsajų su Kurdistano darbininkų partija (PKK), jau tris dešimtmečius vykdančia prieš Turkiją nukreiptą teroristinę kampaniją, yra tiesa, kaip kad tiesa yra ir tai, kad YPG daliniai ir su jais siejama politinė partija – tai dar ne visi Sirijos kurdai. Vienaip ar kitaip, YPG daliniai atlieka itin svarbų vaidmenį Sirijoje kovojant su „Islamo valstybe“, ypač palyginti su turkais, šiuo požiūriu pasižyminčiais visišku abejingumu.
4. JAV valdžios pareigūnai turėtų laikytis griežtos pozicijos dėl tų Turkijos politikos aspektų, kurie yra kenkėjiški JAV įgyvendinamos politikos atžvilgiu. Betarpiška diplomatija ir bandymai įtikinti už uždarų durų nedaro praktiškai jokio poveikio nei Turkijos vidaus, nei užsienio politikai. Šiuo tikslu Jungtinės Valstijos turėtų liautis bendradarbiavusios su Turkija įgyvendinant „F-35“ programą ir atimti iš šios šalies galimybę tikėtis ateityje pasinaudoti naikintuvu iš naujausios kartos amerikiečių karinio inventoriaus.
Nebe ta partnerė, kokia buvo anksčiau
Turkijos vyriausybė paprasčiausiai negali pažangios karinės ginkluotės pirkti iš Rusijos, niekinti Amerikos pastangų ir grasinti JAV pajėgoms Sirijoje, padėti Iranui, suiminėti Amerikos piliečių, uždarinėti Amerikos ambasadoje dirbančių turkų, taikyti represinių priemonių savo pačios piliečiams, taip pažeisdama savo narystės NATO principus, ir kartu tikėtis, kad jai bus leista naudotis pažangiausiu Amerikos kariniu orlaiviu.
Turkija yra ir bus NATO narė, tačiau ji jau nebe ta partnerė, kokia buvo anksčiau. Ateityje Jungtinių Valstijų politika turėtų būti grindžiama požiūriu, kad nors Turkija ir ne priešė Jungtinėms Valstijoms, tačiau ir ne draugė. S. A. Cooko įsitikinimu, Vašingtonas turėtų bendradarbiauti su Ankara, kai tai yra įmanoma, padėti jai, kai tai – reikalinga, ir priešintis jai, kai tai – neišvengiama.