Autorius rašo, kad jau kurį laiką JAV Kongreso rinkimai virsta kvaziparlamentine kova, kurioje rinkėjų balsai atspindi ne tiek požiūrį į konkrečius kandidatus tuose rinkimuose, kiek poziciją platesniu klausimu: ar Kongresas turėtų remti prezidentą, ar, atvirkščiai, kontroliuoti ir riboti jo veiksmų laisvę. Pirmu atveju balsuojama už partijos, kuriai priklauso prezidentas, kandidatus, o antru – už priešingos partijos atstovus.
„Pastaruosius kelerius rinkimus artėjame prie parlamentinės sistemos, kai balsuojant labiau atsižvelgiama ne į vietos kandidatą, o šalies vadovą“, – aiškina ir ilgametis viešosios nuomonės tyrėjas respublikonas Glenas Bolgeris.
Respublikonams ši tendencija suteikia vilčių laimėti kovą dėl vietų Senate tradiciškai jiems palankiose („raudonosiose“) valstijose. O Demokratams augantis pranašumas pasiturinčių amerikiečių gyvenamuose didmiesčiuose ir priemiesčiuose, ypač ten, kur 2016 m. rinkėjai balsavo už Hillary Clinton, stiprina viltį susigrąžinti persvarą Atstovų Rūmuose.
Rinkimų „nacionalizacija“ – ne naujiena, bet vis stiprėjanti tendencija
Pasak R. Brownsteino, senatoriai yra geriau žinomi nei Atstovų Rūmų nariai ir surenka daugiau pinigų rinkimų kampanijoms, kuriuos gali išleisti televizijos reklamoms ir susikurti nepriklausomą tapatybę. Tad įprasta manyti, jog rinkimų „nacionalizacijos“ tendencija kandidatų į Senatą turėtų neveikti arba veikti mažiau. Ir iš tiesų, beveik kiekviename rinkimų cikle pasitaiko senatorių, laiminčių rinkimus valstijose, kurios balsavo už priešingos partijos kandidatą į prezidentus.
Visgi bendra tendencija tokia, kad kovoje dėl vietų Senate piliečių pasirinkimai vis dažniau atitinka jų nuomonę apie prezidentą. Kalifornijos universiteto San Diege politologas Gary Jacobsonas neseniai paskelbė tyrimą, kuris rodo, kad tokia tendencija pasireiškė jau devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, o vėliau tik dar labiau stiprėjo.
2006 m. respublikonai laimėjo 6 iš 10 Senato vietų tose valstijose, kur apklausos rodė didesnį nei 46 proc. palankumą George’ui W. Bushui, bet pralaimėjo 19 iš 20 valstijų, kur respublikonų prezidento palaikymas buvo mažesnis. 2010 m. demokratų senatoriai išrinkti 9 iš 10 valstijų, kuriose Baracko Obamos palaikymas siekė ar viršijo 48 proc., ir tik 2 iš 15 vietų ten, kur parama jam buvo žemesnė. 2014 m. demokratai pralaimėjo 14 iš 15 kovų dėl vietų Senate valstijose, kur B. Obamos reitingas buvo nusmukęs iki 42 proc. ar mažiau. O 2016 m. jau visų kovų dėl vietų Senate rezultatai atitiko prezidento rinkimų baigtį tose valstijose.
„XX a. pab. nemažai senatorių laimėdavo rinkimus, nepaisant valstijos prielankumo vienai ar kitai partijai, bet šiandien tai jau neįmanoma“, – daro išvadą respublikonams dirbantis G. Bolgeris.
Panaši situacija ir rinkimuose į Atstovų Rūmus. Per pastaruosius trejus vidurio kadencijos rinkimus – 2006, 2010 ir 2014 m. – apklausos rodė, kad 84–87 proc. prezidento darbu patenkintų rinkėjų Atstovų Rūmų rinkimuose balsavo už jo partijos kandidatus, o 82–84 proc. prezidentu nepatenkintų piliečių – prieš jo partijos kandidatus. Kadangi per kiekvienus rinkimus dauguma rinkėjų nepritardavo prezidento darbui, jo partija kaskart prarasdavo vietų Atstovų Rūmuose.
Ir meilė, ir neapykanta D. Trumpui stipresnė nei bet kuriam ankstesniam prezidentui
Daugelis ekspertų mano, kad šiemet ši ilgalaikė tendencija gali pasiekti apogėjų. Kaip pastebi G. Jacobsonas, šiemet atotrūkis tarp respublikonų ir demokratų rinkėjų pasitikėjimo šalies prezidentu kaip niekad didelis. Be to, neįprastai daug apklaustųjų vertindami prezidentą D. Trumpą renkasi ne šiaip neigiamus ar teigiamus, bet kraštutinius vertinimus – „absoliučiai nepasitikiu“ arba „absoliučiai pasitikiu“ – ir yra pasiryžę tai išreikšti balsuodami vidurio kadencijos rinkimuose.
Pavyzdžiui, neseniai „The Washington Post“ ir Scharo mokyklai apklausus respondentus 69 apygardose, kuriose vyks rinkimai, 91 proc. D. Trumpą palankiai vertinančių piliečių teigė ketinantys balsuoti už respublikonų kandidatą, o 88 proc. prezidentui nepritariančių rinkėjų tvirtinto balsuosiantys už demokratus.
Respublikonų strategas Johnas Thomasas sako, kad Kalifornijos Orindžo apygardoje, „nemeilė D. Trumpui“ kelia didžiausią galvos skausmą. „Bandymai lokalizuoti rinkimų kampaniją nuėjo perniek. Šiuose Kongreso rinkimuose žmonės ateis pareikšti nuomonės apie D. Trumpą,“ – neabejoja jis.
Respublikonus džiugins Senato, demokratus – Atstovų Rūmų rinkimų rezultatai
R. Brownsteinas rašo, kad šios tendencijos turėtų sustiprinti respublikonų galimybes Senate. Ten demokratams teks ginti 10 mandatų už D. Trumpą balsavusiose valstijose. Iš keturių respublikonų užimamų kėdžių, į kurias taikosi demokratai (Arizonos, Nevados, Teksaso ir Tenesio), D. Trumpas irgi laimėjo visur, išskyrus Nevadą.
Nors palyginti su 2016 m., D. Trumpo palaikymas beveik visose šiose valstijose smuktelėjo, bet daugelyje visgi išliko apie 50 proc. ir aukštesnis. Išimtis – keturios deindustrializuotos valstijos (Ohajas, Mičiganas, Viskonsinas ir Pensilvanija), kuriose D. Trumpo reitingai nesiekia 50 proc., tad būtent jose demokratų kandidatų į Senatą pozicijos geriausios.
Atstovų Rūmuose daugiau priežasčių džiūgauti turi demokratai. Nors pastaruoju metu sumažėjo jų galimybės laimėti 45 vietas, bet išaugo tikimybė gauti bent 23, būtinas persvarai Atstovų rūmuose susigrąžinti.
Vis dėlto demokratai negali jaustis visiškai saugūs – nors jie turi galimybių daugelyje apygardų, kurios 2016 m. tik nedidele persvara balsavo už D. Trumpą, susigrąžinti persvarą Atstovų Rūmuose jiems pavyks tik įžengus į D.Trumpo „teritoriją“, nes 2016 m. jis savo pusėn patraukė daugiau Atstovų Rūmų apygardų (228) nei H. Clinton (207).
Praraja tarp „dviejų Amerikų“ gilėja
Pasak R. Brownsteino, demokratai vargu ar galėtų tikėtis persivilioti respublikonams palankius užmiesčio ir mažų miestelių rinkėjus. Bet ypač po konfrontacijos dėl Bretto Kavanaugh skyrimo Aukščiausiojo Teismo teisėju, mąžta respublikonų strategų viltys išsaugoti pozicijas išsilavinusiuose ir įvairove pasižyminčiuose didmiesčių priemiesčiuose.
Kad ir kuri partija po rinkimų užsitikrintų Atstovų Rūmų ar Senato kontrolę, aišku viena: rinkimams tampant vis panašesniais į parlamentinius, tik dar labiau gilės praraja tarp „dviejų Amerikų“, dabar kovojančių dėl valstybės krypties. Demokratai dar labiau susitelks įvairove pasižyminčiuose didmiesčiuose ir jų priemiesčiuose, o „baltojoje“ provincijoje toliau dominuos respublikonai.
Kai rinkimų vakarą kuris nors televizijos kanalas rodys raudona ir mėlyna spalvomis nudažytą žemėlapį, išsisaugokime tą vaizdą – jame jau ryškės kontūrai tos bedugnės, kurią pamatysime 2020 m., kai balsavimo lapeliuose bus paties D. Trumpo pavardė, rašo R. Brownsteinas.