Dabar jis stoja prieš Rusijos vadovą ir pristato precedento neturinčią dokumentinę juostą, analizuojančią nepasotinamą V. Putino valdžios ir galios troškimą bei pastangas bet kokia kaina atkurti šalies sovietinių laikų šlovę, rašo „The Daily Beast“.

V. Manskis „The Daily Beast“ aiškina, kad V. Putino diktatoriški instinktai galiausiai padarė savo: jis „paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo – tik amžiams įsitverti valdžios“.

Filmo kūrėjui prieš beveik 20 metų ne tik teko unikali galimybė lydėti V. Putiną pirmaisiais jo prezidentavimo metais, bet ir duotas leidimas prieš kamerą jam užduoti nepatogių klausimų, ko jau nebuvo beveik du dešimtmečius. Iki dabar visa ši medžiaga nebuvo iškilusi į dienos šviesą.

Dokumentiniame filme „Putin‘s Witnesses“ galime išgirsti nenudailintą paaiškinimą, kaip jis į savo rankas perims Rusijos kontrolę ir sugrąžins Sovietų Sąjungos metais galiojusią prioritetų sistemą „valstybė svarbiau nei žmogus“. Vieno itin atviro pokalbio tarnybinėje prezidento mašinoje metu V. Putinas samprotauja ir demokratinės valdžios ribų klausimu.

Jau nekalbant apie išskirtinį su V. Putinu susijusį turinį, V. Manskis turi ir užkulisinės medžiagos apie V. Putino pirmtakus Borisą Jelciną ir Michailą Gorbačiovą, padedančios geriau atskleisti istorinę to meto situaciją.

Vladimiras Putinas, filmo Putin‘s Witnesses stopkadras

Štai B. Jelcinas į kamerą pasakoja, kaip V. Putiną savo įpėdiniu pasirinko iš 20 kandidatų. V. Manskis kartu su B. Jelcinu jo namuose buvo ir 2000 metų kovo rinkimų naktį, kai pirmajame prezidento rinkimų ture pergalę iškovojo tris mėnesius laikinuoju prezidentu pabuvęs V. Putinas.

Šypsodamasis dukrai, B. Jelcinas sako: „Tai mano pergalė“. Nespėjo šeima iki galo išgerti taurės šampano pergalės proga, kai V. Manskis jau klausinėjo B. Jelcino, kodėl jis neskambina V. Putinui ir nesveikina jo su pergale. Buvęs prezidentas iš karto griebėsi telefono.

Po gana netrumpai trukusių spėlionių, galbūt V. Putinas neatsiliepia, nes kur nors važiuoja arba tiesiog maudosi po dušu, B Jelcinas pasidavė ir nuėjo gulti, bet vis tiek visą naktį praleido laukdamas (ir nesulaukdamas) naujojo prezidento skambučio.

„Likus dienai iki rinkimų, V. Putinas dar manė, jog B. Jelcinas turi pakankamai galios pakeisti situaciją. Kai buvo išrinktas oficialiai, pasijuto saugus. Nebematė reikalo atskambinti savo globėjui“, – situaciją pakomentavo buvęs Kremliaus propagandininkas.

Ekranuose mums jau yra tekę matyti, kaip su buvusiu prezidentu elgėsi jo įpėdinis. M. Gorbačiovas, B. Jelcinui įsikūrus Kremliuje dingęs iš viešojo gyvenimo, staiga ėmė komentuoti V. Putino pergalę. Po kelių sekundžių B. Jelcinas jautėsi pamatęs ir išgirdęs pakankamai. „Man jau bloga – kiek dar turėsiu jo klausytis?“ – supyko. B. Jelcino dukra skubiai perjungė kitą televizijos kanalą.

Tai buvo aiškus priminimas, kodėl B. Jelcinas taip atidžiai rinkosi savo įpėdinį. Nors V. Putinas ir buvo jam už viską skolingas, galios pokytis įvyko tą pačią sekundę, kai oficialiai paskelbti rinkimų rezultatai.

Tą pačią dieną V. Manskis lankėsi balsavimo apylinkėje, kur savo balsą atidavė M. Gorbačiovas. Pasibaigus balsavimui, kartu su keliais senais kolegomis susėdo balsavimo centre burnelei degtinės.

Vladimiras Putinas, filmo Putin‘s Witnesses stopkadras

Nuo 1985 metų M. Gorbačiovas buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centrinio komiteto generalinis sekretorius. Ankstesni Sovietų Sąjungos lyderiai, tokie kaip Leonidas Brežnevas ir Josephas Stalinas, poste išbuvo ne po vieną dešimtmetį. 1990 metais Rusijoje atsiradus prezidento pareigybei, M. Gorbačiovas atsilaikė mažiau nei dvejus metus.

Filme galima išvysti vieną iš senųjų M. Gorbačiovo bendražygių, klausiantį, kodėl naujai prezidentinei sistemai nepasirinko 15 metų termino. Jis atsakė: „Nes tada ir toliau likčiau tyliuoju generaliniu sekretoriumi“.

Po daugybės ekonominių neramumų metų V. Putinui nerūpėjo M. Gorbačiovo nuogąstavimai dėl konkrečių sovietinių laikų aspektų sugrąžinimo – tiesiog jis visai nebijojo istorijos, kurią naujasis prezidentas netrukus taip entuziastingai bandė perrašyti, pasikartojimo. Kai tapo prezidentu, vienas pirmųjų jo veiksmų buvo raudonos vėliavos susigrąžinimas. Metų pabaigoje jis sugrąžino ir valstybinį sovietinį himną, kurio 1990 metais buvo atsisakyta.

Vladimiras Putinas, Michailas Gorbačiovas

V. Manskis V. Putiną Kremliuje pakalbino vos tik buvo priimtas sprendimas dėl himno.

Su režisieriumi dažniausiai keliavo profesionalus operatorius, rankine kamera režisierius filmuodavo ir pats. Viename tokiame filmuotame epizode V. Putinas paaiškina, „kaip svarbu atgaivinti piliečių tikėjimą“ valdžia. Galvodami apie Sovietų Sąjungą, turime prisiminti didžią pergalę Antrajame pasauliniame kare, o ne tik gulagus, aiškino V. Putinas.

Rusijos prezidento teigimu, jis neseniai keliaudamas po šalį kalbėjosi su viena vidutinio amžiaus moterimi, kuri jo meldusi: „Grąžinkite mūsų senąjį gyvenimą – tokį, koks buvo prieš 20 metų“.

Vladimiras Putinas

Prezidentas kalbėjo, kaip svarbu suvokti, jog dauguma Rusijos piliečių jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai. „Negalime iš žmonių atimti visko... Kodėl reikia viską išmesti į istorijos šiukšliadėžę?“ – paklausė.

Netrukus po ekspromtu įvykusios diskusijos, V. Manskis buvo pakviestas į V. Putino kabinetą. „Nenoriu niekam nieko primesti“, – pareiškė V. Putinas, tačiau užsiminė, kad pokalbis himno tema filmui, kuris bus transliuojamas per nacionalinę televiziją, nelabai tinkamas.

Prezidentas bandė pasiaiškinti, kad ne visi teisingai suprato jo prieštaringai vertinamą žingsnį sugrąžinti tokį himną, siejamą su brutaliąja komunistų valdymo puse. Jaunojo prezidento teigimu, jis priima „šalies interesams palankius sprendimus“, nepriklausomai nuo to, ar jie patinka visiems be išimties, ar ne.

V. Putinas naiviai pareiškė manąs galintis įtikinti bet ką šio himno svarba, jeigu tik gautų galimybę pasikalbėti su skeptiku akis į akį. „Sakote, kad neįmanoma jūsų perkalbėti?“ – paklausė V. Manskis.
Filmo pasakojimą pertraukia režisierius: „Ar beliko ką įtikinėti?“ V. Putinas, kuris į valdžią atėjo žadėdamas „tvirtos rankos valdymą“, jau pertvarkė savo patarėjų komandą, norėdamas būti tikras, kad niekas nedrįs mesti iššūkio jo vizijoms. Galbūt tai iš dalies paaiškina norą bet kokia kaina įtikinti ir V. Manskį – vienintelį priešišką balsą jo artimiausiųjų rate.

Vladimiras Putinas, Michailas Gorbačiovas

B. Jelcinas taip pat buvo vienas iš tų, kuriuos reikėjo įtikinėti. V. Manskis po pirmųjų V. Putino metų valdžioje apsilankė svečiuose pas B. Jelcino šeimą. Buvo Naujųjų metų išvakarės. B. Jelcino paklausta, ar V. Putinas himną grąžino su juo nepasikonsultavęs. Pašnekovas linkteli galvą. Ar mano, kad nauji žodžiai jį išgelbėjo? Nedrąsiai papurto galvą. Tada vienas vienintelis žodis: „Raudonokas“. Tokiu būdu B. Jelcinas tarsi leido suprasti manąs, kad V. Putino veiksmuose buvo užuominų apie gryną raudonąjį komunizmą. Žinoma, V. Putinas neketino artimiausiu metu klausti B. Jelcino nuomonės.

Grįžęs į Kremlių, V. Manskis pareiškė dabartiniam prezidentui: „Tik neįsižeiskite, bet mūsų nuomonės himno klausimu nesutampa“.

V. Putinas akimirksnį susimąstė, santūriai kreivai šyptelėjo ir pasakė: „O turėtų“.

Vitalijus Manskis

Nors šis įrašas neturėjo būti parodytas, ištraukos kelia natūralų klausimą: kodėl V. Putinas filmo kūrėjui leido su juo taip kalbėti?

„Labai sunku atsakyti. Turiu prisipažinti, kad per 18 metų nė karto neteko matyti medžiagos su V. Putinu, kur jis būtų toleravęs tokį komunikacijos būdą. Štai naujausias Oliverio Stone‘o filmas, jį žiūrėti labai keista, nes Oliveris Stone‘as pelnė ne vieną „Oskarą“, jis turi Jungtinių Valstijų pasą. Taip ir lieka neaišku, ko iš tikrųjų jis bijojo, bet sutiko su kiekvienu Rusijos prezidento žodžiu“, – V. Manskis sakė „The Daily Beast“.

Teisinių kliuvinių viešinti filmuotą medžiagą nėra, nes jos autorinės teisės priklauso V. Manskio prodiusavimo bendrovei, tačiau politine prasme kūrėjas rizikuoja įsiutinti Rusijos prezidentą. 2014 metais jis išsikraustė iš Rusijos, tačiau namais tapusioje Latvijoje praktiškai nuo V. Putino pykčio jo niekas neapsaugos.

V. Manskis su „The Daily Beast“ žurnalistais kalbėjosi prabangiame viešbutyje Londone – visai šalia tos vietos, kur radioaktyviu poloniu buvo apnuodytas Aleksandras Litvinenka.

Borisas Jelcinas

Palinkęs prie savo arbatos puodelio, V. Manskis sako bandąs negalvoti apie padarinius, kurių vieną dieną gali sukelti jo veiksmai. Didžiojoje Britanijoje pastaruoju metu V. Putino režimas nusitaikė net ne į vieną disidentą ir buvusį šalies saugumo darbuotoją. Vienas iš jų – buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis, „Novičiok“ medžiaga apnuodytas Solsberio mieste.

„Tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti, nugrūdau tokias mintis į atokiausią kampą. Kai jos ima ir sugrįžta, veju šalin, nes noriu jaustis ir būti laisvas. Nenoriu kas kartą imdamas už durų rankenos nerimauti, kas gali nutikti“, – teigia V. Manskis.

V. Manskis pasidalino ir savo mintimis, kodėl filmui parinko būtent tokį pavadinimą. Jis nebuvo tiesiogiai samdytas Kremliaus, tačiau kūrė juostą, skirtą valstybinei televizijai, tad vadinti jį nepriklausomu žurnalistu paprasčiausiai nesiverčia liežuvis. „Visada buvo kaina, kurią turėjau mokėti. Liudininkai tapo bendrininkais“, – sakė jis.

Vyras paaiškino, kad filmas – savotiškas atsiprašymas už tai, jog kadaise pats padėjo skleisti V. Putino propagandą. „Nepavadinčiau to atsiprašymu tiesiogine prasme, tai labiau viešas prisipažinimas, jog suvokiu savo kaltę. To supratimo ir pripažinimo nepakanka. Norėčiau, kad filmo žiūrovai, ypač Rusijos žmonės, tiesiog imtų ir susimąstytų – susimąstytų apie visas praeityje padarytas klaidas ir bent pasistengtų ateityje jų nekartoti“, – sako filmo kūrėjas.

Vladimiras Putinas ir Borisas Jelcinas

Vienas iš V. Manskio gudrių žingsnių – sprendimas V. Putiną įklijuoti į istorinį kontekstą. Filme daug dėmesio skiriama B. Jelcino ir M. Gorbačiovo pašalinimui iš viešojo diskurso, tačiau toks likimas ištiko daugumą buvusių Rusijos politikos pasaulio įtakingųjų. „Ši taisyklė galioja praktiškai visiems Rusijos lyderiams, galbūt išimtis – Romanovų dinastija“, – tvirtina V. Manskis. Garsioji šeima išliko atmintyje, tačiau bene ryškiausiai visi prisimena jų tragišką baigtį 1918 metais. Apie tai pasakoja ir „Amazon TV“ serialas „Romanovai“.

„V. Putinas labai gerai išstudijavo savo pirmtakų biografijas ir gyvenimus. Dabar jis tiesiog nebeturi kito pasirinkimo. Jis tikrai nenorėtų sekti Ceausescu ir Miloseviciaus pėdomis, jis jokiais būdais nenorėtų ir Pinocheto, kuris buvo teisiamas savo šalyje, likimo“, – sako V. Manskis, darydamas prielaidą, jog V. Putinas bandys valdžioje išsilaikyti dar ateinančius 20-30 metų.

Vitalijus Manskis

Autoritariniai V. Putino polinkiai buvo aiškūs dar prieš jam tampant prezidentu. 1999 metų rugsėjį V. Manskis buvo, kaip teigta, čečėnų Maskvos gyvenamajame rajone surengto sprogdinimo, per kurį žuvo šimtai žmonių, įvykio vietoje, ir savo akimis matė, kaip atvyksta tuometinis Rusijos ministras pirmininkas.

V. Putinas tada abejingai pasakęs: „Su tuo galime kovoti tik jėga“. „Putin‘s Witnesses“ juostos pradžioje – filmuota medžiaga iš paties režisieriaus namų. V. Putino inauguracijos dieną V. Manskio dukra sako: „Jis kaip Mao Dzedongas, pastarasis irgi buvo diktatorius“.

Borisas Jelcinas, Vladimiras Putinas

Maža to, Mao buvo komunistų diktatorius – neilgai trukus V. Putinas ėmė demonstruoti panašius impulsus.

„Tai įgimta visoms nelaisvoms ir diktatorių valdomoms visuomenėms. Pats filmas iš esmės padeda susidaryti gana aiškų vaizdą, kaip ir ką mąsto V. Putinas, konkrečiai apie šalies ateitį ir valdžios vaidmenį ją formuojant“, – mano V. Manskis.

V. Manskio teigimu, sovietinis mentalitetas pasirodė visu gražumu V. Putino reakcijoje į įkaitų dramą Maskvos teatre 2002 metais ir Beslano tragediją dar po dvejų metų, kai naikinti teroristų, rizikuojant civilių gyvybėmis, buvo pasiųstos specialiosios pajėgos su nuodingomis dujomis, granatomis ir liepsnosvaidžiais. Abiem atvejais žuvo šimtai nekaltų vyrų, moterų ir vaikų.

Borisas Jelcinas, Vladimiras Putinas

„Buvo akivaizdu, kad jam absoliučiai nusispjaut į žmones, jam terūpėjo su valstybe susiję tikslai“, – paaiškina V. Manskis.

Demokratinės valdžios galia ir trūkumai buvo vienas iš filosofinių klausimų, kuriais diskutavo V. Manskis ir V. Putinas. Režisierius pasiteiravo apie „visą apimančią vienybę“, kurią Rusijai atnešė jo valdymas. „Jūsų klausime juntu lengvą ironiją“, – sureagavo V. Putinas.

Kitas dialogas V. Putino tarnybiniame automobilyje susijęs su V. Putino pamąstymais apie valdžios pardavimą, imperinę galią ir autokratiją.

Vladimiras Putinas, Borisas Jelcinas

„Teko sutikti ne vieną monarchą, jų gyvenimai manęs neįkvepia“, – pareiškė V. Putinas.

Rusijos prezidentas tvirtina, kad geriausiai disciplinuoja žinojimas, jog už viską, ką nuveikei būdamas prezidentu, vieną dieną teks atsakyti kaip piliečiui. Štai, anot V. Putino, pagrindinė priežastis, kodėl jis renkasi demokratiją, o ne autokratiją. V. Manskis neįtikėtinai įžūliai drįso replikuoti: „Laikau sukryžiuotus pirštus“. „Nykštys į viršų“, – patikino Rusijos prezidentas.

Praėjus 18 metų nuo tokių drąsių pokalbių, panašu, kad V. Putinas šiuo metu neribojamas praktiškai jokios kontrolės – kontrolė tai jis. Nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma, kad, kol V. Putinas prezidentas, šis filmas pasieks Rusijos kino teatrus. Kiekvienas šio filmo parodymas – net ir nepriklausomo kino festivaliuose – yra licencijuojamas valstybės.

„Garsus poetas Aleksandras Puškinas – rusiškasis Šekspyras – parašė kūrinį „Borisas Godunovas“, kuriame gvildenamos kovos dėl valdžios temos. Paskutinė dramos eilutė, kai Borisas neteisėtai perima valdžią, skelbia: „Žmonės tylėjo“. Labai liūdna matyti, jog, net ir praėjus 500 metų, Rusijoje mažai kas pasikeitė“, – konstatuoja V. Manskis.