Tačiau dabar K. Attiah tenka pripažinti: taip nenutiks. Tai paskutinis jo straipsnis „The Washington Post“, kurį K. Attiah tenka redaguoti. J. Khashoggi išsakyta nuomonė puikiai atspindi jo entuziazmą ir atsidavimą Arabų pasauliui. Tai pasišventimas laisvei, už kurią jis galiausiai atidavė savo gyvybę. K. Attiah pabrėžia būsianti amžinai dėkinga, kad prieš metus J. Khashoggi savo paskutine žurnalistine buveine pasirinko „The Washington Post“ ir suteikė galimybę dirbti drauge.

Toliau pateikiamas J. Khashoggi komentaras:

Neseniai internete patikrinau organizacijos „Freedom House“ 2018 metų ataskaitą „Laisvė pasaulyje“ („Freedom in the World“) ir priėjau prie grėsmingos išvados. Arabų pasaulyje tėra viena valstybė, priskiriama laisvų valstybių kategorijai – Tunisas. Po jos seka Jordanija, Marokas ir Kuveitas, apibūdinamos kaip iš dalies laisvos valstybės. Visos likusios Arabų pasaulio šalys patenka į nelaisvų valstybių kategoriją.

Tad šiose valstybėse gyvenančių arabų informacija arba nepasiekia, arba jie yra informuojami klaidingai. Šių šalių gyventojai negali tinkamai atkreipti dėmesį ir viešai diskutuoti apie visam regionui įtaką darančius ir jų kasdienį gyvenimą veikiančius dalykus. Visuomenės sąmonėje dominuoja valstybės kontroliuojamas naratyvas. Nors daugelis juo netiki, didžioji gyventojų dalis smarkiai nukenčia nuo šio melagingo pasakojimo. Deja, nepanašu, kad tokia situacija pasikeistų.

2011-ųjų pavasarį arabų pasaulis buvo pritvinkęs vilties. Žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai ir kiti šių šalių gyventojai buvo kupini lūkesčių dėl šviesios ir laisvos tose valstybėse gyvenančių arabų visuomenės. Jie tikėjosi išsivaduoti iš vyriausybių vienvaldystės ir viešpatavimo, nuolatinio kišimosi ir informacijos cenzūros. Šie lūkesčiai greitai buvo sudaužyti. Arabų visuomenės arba sugrįžo į savo senąjį status quo, arba susidūrė su netgi dar žiauresnėmis sąlygomis nei prieš tai.

Žymus Saudo Arabijos publicistas, žurnalistas ir brangus mano draugas Saleh al-Shehi parašė vieną garsiausių straipsnių, kada nors paskelbtų Saudo Arabijos spaudoje. Nelaimei, šiuo metu jis kali – atlieka niekuo nepagrįstą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę už tariamus komentarus, prieštaraujančius Saudo Arabijos valdžiai. Kai Egipto vyriausybė konfiskavo visą dienraščio „Al-Masry al Youm“ tiražą, tai visai neįsiutino ir nesukėlė jokių kolegų reakcijų. Tokie veiksmai daugiau nebežada pasekmių ir tarptautinės bendruomenės pasipriešinimo. Šie veiksmai gali sukelti pasmerkimą, tačiau iškart po jo seks tyla.

Arabų šalių vyriausybėms suteikta visiška veiksmų laisvė toliau tildyti žiniasklaidą ir daryti tą vis intensyviau. Buvo laikai, kai žurnalistai neabejojo, kad internetas išlaisvins informaciją iš cenzūros ir kontrolės pančių, nuo kurių kenčia spausdinta žiniasklaida. Tačiau šios vyriausybės, kurių visas gyvavimas priklauso nuo informacijos kontrolės, agresyviai blokuoja internetą. Jos taip pat suima vietos žurnalistus ir daro spaudimą reklamuotojams, kad pakenktų tam tikrų leidinių pajamoms.

Tebėra keletas oazių, palaikančių Arabų pavasario dvasią. Kataro vyriausybė ir toliau palaiko užsienio naujienų nušvietimą žiniasklaidoje, priešingai savo kaimynių pastangoms išsaugoti informacijos kontrolę, kad išlaikytų „senąją arabų tvarką“. Netgi Tunise ir Kuveite, kur spauda yra bent iš dalies laisva, žiniasklaida susitelkia į vidaus reikalus, o ne į problemas, su kuriomis susiduria visas Arabų pasaulis. Šios šalys dvejoja dėl platformos Saudo Arabijos, Egipto ir Jemeno žurnalistams suteikimo. Netgi Libanas, Arabų pasaulio karūnos brangakmenis, kalbant apie žiniasklaidos laisvę, tapo poliarizacijos ir proiranietiškos „Hezbollah“ auka.

Arabų pasaulis susiduria su sava geležinės uždangos versija, tik šįkart ją užtraukė ne išorės veikėjai, bet dėl galios besivaržančios vidaus jėgos. Šaltojo karo metu „Laisvosios Europos radijas“ („Radio Free Europe“), per ilgą laiką išaugęs į kritikuojančią instituciją, vaidino svarbų vaidmenį skatinant ir palaikant laisvės viltį. Arabams reikia kažko panašaus. 1967-aisiais „The New York Times“ ir „The Washington Post“ drauge įsigijo dienraštį „International Herald Tribune“, kuris tapo platforma pasisakymams visame pasaulyje.

J. Khashoggi pažymi, kad „The Washington Post“ ėmėsi iniciatyvos versti daugelį jo straipsnių ir skelbti juos taip pat ir arabų kalba, už ką jis yra dėkingas. J. Khashoggi pabrėžia, jog arabams reikia skaityti savo kalba, kad galėtų suprasti ir aptarti įvairiausius Jungtinių Valstijų ir Vakarų demokratijų aspektus bei subtilybes. Jei egiptietis ar egiptietė perskaitys straipsnį, atskleidžiantį tikrąją statybų projekto Vašingtone kainą, tuomet jis ar ji pajėgs geriau suvokti panašių projektų pasekmes savo bendruomenėje.

Arabų pasauliui reikia šiuolaikinės senosios tarptautinės žiniasklaidos versijos, kad piliečiai būtų informuoti apie pasaulio įvykius. Dar daugiau, būtina suteikti platformą arabų nuomonėms. Arabų pasaulis kenčia nuo skurdo, netinkamo valdymo ir prasto švietimo. Sukūrus nepriklausomą tarptautinį forumą, atskirtą nuo nacionalistinių vyriausybių, per propagandą skleidžiančių neapykantą, įtakos, paprasti arabų pasaulio žmonės įgytų galimybę imtis struktūrinių problemų, su kuriomis susiduria jų visuomenės.

Jamalas Khashoggi dingo spalio 2 dieną po to, kai įėjo į Saudo Arabijos konsulatą Stambule, norėdamas prašyti leidimo susituokti su savo sužadėtine. Manoma, kad Saudo Arabijos konsulate jis buvo kankintas, tada brutaliai nužudytas, o jo kūnas, sukapotas dalimis, buvo išgabentas iš konsulato.

Turkijos pareigūnai tikina radę nenuginčijamų nužudymo įrodymų ir teigia turintys egzekucijos garso įrašą. Saudo Arabija neigė kaip nors prisidėjusi prie jo dingimo ir skelbė, kad jis paliko konsulatą netrukus po atvykimo, tačiau nesugebėjo pateikti jokių to įrodymų. Vėliau buvo pasirodę gandų, kad Saudo Arabija rengia pranešimą, kuriame pripažins, kad J. Khashoggi greičiausiai mirė tardymo metu ir kad jo nužudymas nebuvo iš anksto suplanuotas. Jį, neva, buvo ketinama pargabenti į Saudo Arabiją. Tokio pranešimo kol kas nebuvo, Saudo Arabija teigia nieko nežinanti, kas atsitiko su J. Khashoggi.

Prieš pat jo dingimą buvo užfiksuoti iš Rijado į Stambulą atvykstantys du privatūs lėktuvai su 15-os asmenų komanda, kurioje buvo karūnos princui Mohammedui Bin Salmanui artimų žmonių, saugumo pajėgų darbuotojų ir teismo medicinos ekspertas. Vienas iš vyrų užfiksuotas nešantis pjūklą kaulams pjaustyti. Nepraėjus nei parai po atvykimo abu lėktuvai paliko Stambulą ir grįžo į Saudo Arabiją.