Prieita iki ciniškų raginimų nuo rytiečių atsiskirti „antifašistiniu pylimu“. Anuomet socialistinė Vokietija „antifašistiniu pylimu“ norėjo gintis nuo Vakarų ideologijos, dabar yra atvirkščiai: Vakarų kairuoliai „fašistinį“ pavojų mato rytuose.
Vokietijos medijose netyla perspėjimai dėl stiprėjančio „dešiniojo populizmo“ Rytų bei Vidurio Europoje, negailima kritikos „demokratijos naujokėms“, kurios nepakankamai greitai mokosi Vakarų atvirumo pasauliui.
O iš rytų pusės atsikertama: jūs esate alergiški realybei, matote pasaulį per savo ideologinį tinklelį, tariamai vienintelį teisingą. Jūs esate „saloniniai kairieji“, kovoje už laisvę niekada nerizikavę gyvybe, o dabar žiūrintys į mus iš aukšto.
„Rytų vokietis“ tapo panašia niekinančia sąvoka, kaip ir „rytų europietis“, – neseniai „Deutsche Welle“ portale su neslepiama nuoskauda rašė Borisas Kálnoky, Vengrijos korespondentas Vokietijos spaudai.
„Tie, Rytuose, yra kitokie. O būti kitokiems yra negerai, nes reikia būti tokiems, kaip vakariečiai. Tie, rytuose, yra dvasiškai ir morališkai atsilikę“, „nepratę prie demokratijos, rasistai, jaučiantys priešiškumą svetimtaučiams.“ „Rytų vokiečiai“ ir „rytų europiečiai“ pravalo dar daug mokytis, kol susivoks“, – ironizuoja autorius.
Buvusio Rytų bloko gyventojai, pasak B. Kálnoky, savo ruožtu neatsistebi vakariečiais ir įtaria, kad šie „yra tapę smegenų plovimo aukomis, nes priešingu atveju argi tiražuotų tokius uniformuotus, nuo realybės nutolusius tekstus?“ „Vakariečiai mato pasaulį idealų, kuriuos jiems įdiegė mokytojai, politikai ir medijos, šviesoje. Jiems rūpi ne realybė, o „vertybės“, ir tai yra vėlyva 68-ųjų sąjūdžio, esmingai paveikusio Vakarų pasaulėžvalgą, pasekmė.“
Žmonėms Rytuose rūpi pati realybė, o ne kaip ją pritaikyti prie idealų, – taigia vengrų kilmės vokiečių žurnalistas. „Idealizmas jiems – vartai į pragarą.“
Nenorim politinės indoktrinacijos
„Rytietis savo kailiu patyrė, kad Vakaruose savaimine duotybe laikomos laisvė ir gerovė jokiu būdu nėra savaime suprantamas dalykas“, – pastebi buvęs kovotojas už žmogaus teises socialistinėje Vokietijoje, o dabar – Bundestago CDU/CSU frakcijos pirmininko pavaduotojas Arnoldas Vaazas.
Be to, rytiečiai turi išsiugdę kur kas jautresnes antenas ideologinėms manipuliacijoms. Diktatūroje gyvenusieji yra kritiškesni vyriausybės bei medijų atžvilgiu.
Jų patirtis sako, kad vyriausybė yra linkusi nuslėpti ar pagražinti tiesą, o medijos tarnauja vyriausybei, – pastebi dažnas Vakarų-Rytų debatų dalyvis.
Rytiečius ypač erzina „kovinės sąvokos“, kuriomis, pasak maištingojo socialdemokrato Hanso Buschkowskio, mėginama užčiaupti burną kitaip mąstantiems.
„Kurį laiką tokios sąvokos buvo „priešiškumas žmogui“, „islamofobija“, „homofobija“. Dabar viskas, kas neatitinka vyraujančios kairiosios krypties (mainstream), yra „rasizmas“ ir „dešinysis populizmas“, – piktinosi Berlyno komunalinės politikos mohikanas interviu žurnalui „Cicero“. Tai yra ne kas kita, kaip „politinis nuostatos terorizmas“, – sako jis.
Nenorim VDR 2.0
Charakteringa, kad ideologinį spaudimą iš kairės pirmieji pajunta ir jam atvirai priešinasi asmenys, patys nukentėję nuo „demokratinės“ Vokietijos režimo. Antai buvęs „Frankfurter Allgemeiner Zeitung“ korespondentas Thomas Ritschelis šiomis dienomis priminė savo interviu su Ulrichu Schachtu, gimusiu VDR moterų kalėjime, vėliau ilgus metus kalintu „dėl valstybei priešiško kurstymo“.
Dar 1994 metais U. Schachtas perspėjo dėl didėjančio konservatyvių intelektualų, žurnalistų ir politikų izoliavimo, kai „su antifašizmo šūkiu vykdoma konservatyvių ir demokratinių dešiniųjų pažiūrų žmonių raganų medžioklė“. Tuomet jis buvo išvadintas isteriku. O dabar, pasak T. Ritschelio, žodžio ir nuomonės laisvę išties mėginama susiaurinti iki kairiojo spektro.
Vokietijos viešojoje erdvėje žūtbūt stengiamasi išlaikyti kairuoliškos pasaulėžvalgos viršenybę – kaip vienintelę neklystamą poziciją, – diagnozuoja nevienas buvęs VDR opozicionierius.
Dabartinė Vokietija jiems primena senus laikus su vienintele – marksistinės-lenininės SED (Vokietijos vieningosios socialistų partijos) – tiesa. Nekritiški „rūmų medijų“ pranešimai apie vyriausybės darbą, politinių elitų nesusigaudymas, kas dedasi realybėje – tai tik keletas kritiniuose komentaruose minimų paralelių tarp dabartinės Vokietijos ir praeitin nugrimzdusios VDR.
Nenorim postnacionalinės valstybės ideologijos
Dar vienas esminis aspektas, skiriantis daugelį rytų vokiečių nuo kairuoliškų pažiūrų vakariečių, yra kitoks jų santykis su tėvyne ir nacionalumu. Ir šis skirtumas išryškėjo labai anksti. Jam pailiustruoti teologas Richardas Schröderis pasitelkia tiesiog simbolišką dviejų demonstracijų pavyzdį.
Leipcigo demonstrantai 1989-ųjų rudenį skandavo „Vokietija, vieninga Tėvynė“, o 1990 gegužę Frankfurte prie Maino vykusios daugiatūkstantinės demonstracijos šūkis skelbė „Te niekad nebebus Vokietijos“ (Nie wieder Deutschland). Ir pirmosiose demonstrantų eilėse plakatą nešė žaliųjų partietės, viena iš jų – dabartinė Bundestago pirmininko pavaduotoja Claudia Roth.
Pasak R. Schröderio (paskutiniajame VDR Liaudies parlamente jis buvo socialdemokratų frakcijos seniūnas), vakarų vokiečiams kelia įtūžį, kad rytų vokiečiai, nors ir pripažindami istorinę nacizmo laikų kaltę, neprisideda prie vakariečių praktikuojamos neapykantos sau.
Tarp vakarų vokiečių netrūksta tokių, kurie yra „pasidavę postnacionalinei bei postvalstybinei ideologijai ir niekina savo šalį bei kultūrą, manydami tuo būdu atsiteisti už nacionalsocialistinę praeitį“, – įsitikinęs ir rašytojas bei režisierius Klausas-Rüdigeris Mai‘as, augęs buvusioje VDR.
„Rytų vokiečiams susivienijimas reiškė grįžimą namo, grįžimą Vokietijon, svetimųjų jungo nusikratymą“, – apibendrina K.-R. Mai‘as.
Pasak jo, santykio su tėvyne ir nacionalumu prasme rytų vokiečiai jaučiasi esą kur kas artimesni naujosioms Bendrijos valstybėms nei daliai tautiečių šalies vakaruose.
Migracijos laikais buvusio Rytų bloko gyventojai nori išsaugoti savo kultūrinę gimtinę. Tačiau susidūrimas, pasak K.-R. Mai‘as, „vyksta ne tarp Rytų ir Vakarų, ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalistų ir komunitaristų (siejančių individus su tam tikra istorine bendruomene – red. pastaba), tarp tų, kurie nori panaikinti Vokietiją, svajodami apie pasaulį be sienų ir tų, kurie nori gyventi savo bendruomenėse ir miestuose, savo žemėse ir šioje Respublikoje.“
Tad teisi buvo žymioji VDR rašytoja Christa Wolf, netrukus po Vokietijų susivienijimo teigusi, jog Rytų ir Vakarų tapatybės esančios akivaizdžios ir ilgalaikės – ir dar nėra aišku, ar šie skirtumai bendrabūviui bus vaisingi, ar dramatiškai skaldytojiški.