Didžiosios Britanijos žiniasklaida įvardijo du įtariamuosius GRU agentus kaip asmenis, atsakingus už buvusio Rusijos slaptojo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimą šalies Solsberio mieste. Tada ir prasidėjo: vienas skandalingas faktas keitė kitą.

Štai netrukus paaiškėjo, kad vienas iš tų įtariamųjų – įvardytas kaip GRU pulkininkas Anatolijus Čepiga – prieš tai buvo susijęs su konfliktu Rytų Ukrainoje ir 2015 metais įvykdytu Čečėnijos sukilėlių vado Abduvachido Edelgirijevo nužudymu Ankaroje.

Spalio 4 dieną Nyderlandų pareigūnai pasidalino informacija apie GRU operaciją jų šalyje: pasirodo, rusai planavo sutrikdyti Cheminio ginklo draudimo organizacijos veiklą ir sukliudyti 2014 metų tragedijos, kai virš Ukrainos buvo numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas, tyrimui.

Bene pats įdomiausias ir šokiruojantis įrodymas – taksi čekis, įrodantis, kad vienas iš įtariamų vyrų į Maskvos oro uostą važiavo tiesiai iš GRU būstinės.

Ir lyg to dar būtų maža, per pastaruosius kelis mėnesius Rusijos agentų demaskuota ir Norvegijoje, Estijoje, Graikijoje ir Juodkalnijoje.

Nulėkė nuo bėgių?

Spalio 5 dieną „The Guardian“ pasirodžiusiame straipsnyje korespondentas iš Maskvos Andrew Rothas rašo, kad tai, kas vyksta, tiesiog apgailėtina ir „gėdinga“.

„Į dienos šviesą iškilo net kelios iš eilės slaptos operacijos Europoje: kyla natūralus klausimas, ar Rusijos karinė žvalgyba specialiai visus provokuoja, ar tiesiog žinyba nulėkė nuo bėgių“, – teigia A. Rothas.

Rusijos valstybės kontroliuojama ir valdžiai palanki šalies žiniasklaida publikuoja oficialius paneigimus dėl bet kokio valdžios kišimosi ar ryšių su šiais incidentais, kartu juos smerkdama kaip naują „šnipomanijos“ bangą.

„Vesti“ spalio 5 dieną tvirtino, jog nauji kaltinimai – paprasčiausias pretekstas Rusijai įvesti naujų, jau senokai suplanuotų sankcijų bei bandymas suvienyti po „Brexit“ kiek susiskaldžiusius ir atitolusius Vakarus.

Kapstydami giliau ir ieškodami kitų paaiškinimų tam, kas vyksta, kai kurie stebėtojai ir analitikai samprotauja, esą GRU kompromituoja kitos Rusijos saugumo agentūros, pavyzdžiui, Užsienio žvalgybos tarnyba ar Federalinė saugumo tarnyba.

Kremliaus įtikėjimas, jog Rusija įsivėlė į hibridinę konfrontaciją su Vakarais ir jai neprastai sekasi, GRU padėjo ne tik užsitarnauti prestižą, bet ir nešė finansinės naudos. Galimas dalykas, jog kitos rusų saugumo tarnybos taip pat norėtų prie šio lovio.

„Esu girdėjęs nemažai sąmokslo teorijų apie tikras ar tariamas GRU ir Federalinės saugumo tarnybos kovas dėl įtakos, bet to negali būti. Taip kalba norintys racionalaus paaiškino – tiesiog nenori tikėti, kad toks absurdas įmanomas. Pirmiausia prisiminkite populiarią maksimą: niekada nebandykite konspiracija paaiškinti paprasčiausios nekompetencijos. Ši maksima Rusijai aktuali kaip nė vienai kitai šaliai“, – sako su „Bellingcat“ tyrėjais bendradarbiaujančio Rusijos leidinio „The Insider“ redaktorius Romanas Dobrochotovas.

R. Dobrochotovas akcentuoja, kad, pavyzdžiui, jo tyrimai neseniai atskleidę, esą GRU agentas siuntė pinigų į Serbiją vienai grupei, kuri turėjo įvykdyti valdžios perversmą Juodkalnijoje, o darė tai per „Western Union“.

Maža to, rengdamas pavedimą, jis nurodė GRU būstinės adresą.

Politologas bei buvęs Rusijos žvalgybos agentas, padėjęs demaskuoti liūdnai pagarsėjusį dvigubą FTB agentą Robertą Hansseną, Vladimiras Frolovas svetainėje Republic.ru pateikia panašių argumentų.

„Be jokios abejonės Rusijos specialiosios tarnybos negalėjo bandyti kaip nors „pakenkti GRU“, žiniasklaidai nutekindamos informacijos apie karinius šnipus. Tai tiesiog populiarus mitas. Taip, Rusijos specialiosios tarnybos aršiai konkuruoja tarpusavyje, tačiau tikrai nesiaiškina santykių, išduodamos viena kitą ar išpliurpdamos valstybės paslaptis“, – teigia V. Frolovas.

Karinis mąstymas

Vienas iš galimų GRU nesėkmių paaiškinimų gali būti pačios organizacijos prigimtis. Tai viena didelė karinė operacija, už kurią tiesiogiai atsakingas Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu (vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų ir politiškai ambicingiausių draugų) bei Generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas, tapęs Rusijos „hibridinio karo“ doktrinos viešuoju veidu.

„Šoigu labai ambicingas, būtent jis, norėdamas gynybos ministeriją paversti svarbesne Rusijos užsienio politikos žaidėja, ėmėsi vykdyti daugiau GRU operacijų užsienyje“, – rugsėjį „The Telegraph“ sakė Rusijos saugumo ekspertas Andrejus Soldatovas.

Tarptautinių santykių instituto Prahoje mokslinis bendradarbis ir Rusijos organizuoto nusikalstamumo ir saugumo pajėgų ekspertas Markas Galeotti liepą rašė, jog GRU pamažu vaduojasi iš sąstingio, kuriame tiek ilgai gyvavo prie buvusio gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo.

„GRU sugrįžo. Jos biudžetas didžiulis, pasitikėjimas savimi stiprus, o vaidmuo tarptautinėse operacijose atspindi gana agresyvų karinį mąstymą, kai misija kaip tikslas yra žymiai svarbesnė nei grėsmių vengimas“, – rašė M. Galeotti.

Jis teigia, kad GRU ambicijos ir bandymas apžioti vis didesnį kąsnį iš dalies gali paaiškinti ir pastarąsias apmaudžias nesėkmes.

„Manau, kad yra rimtų personalo problemų, trūksta lėšų darbuotojų mokymams. Jie neturi pakankamai išteklių. Vėl siunčia tuos pačius agentus, kurie jau buvo nuvylę šalį – jiems kažkodėl suteikiamas antras šansas. Iš šono atrodo ne organizacija, o chaosas, betvarkė. Visai neseniai visas pasaulis sužinojo, kas tas „Novičiokas“. Dabar užsieniečiams atėjo metas išmokti dar vieną žodį – bardakas (betvarkė). Tai geriausias apibūdinimas to, kas ten darosi“, – sako R. Dobrochotovas.

Ši agentūra, kaip ir visa Rusijos gynybos ministerija, akivaizdžiai turi bėdų, bandydama suvaldyti informacijos, visiems lengvai prieinamos internete, kiekį.

2014 metais, kai Kremlius springdamas neigė bet kokį savo vaidmenį konflikte Rytų Ukrainoje, „Bellingcat“ tyrėjai ir kiti aktyvistai be vargo rasdavo Rusijos karių socialinėje žiniasklaidoje publikuojamas nuotraukas, kuriose jie puikuodavo pasiekimais ir veikla Ukrainos fronte.

Naudodamasis išskirtinai atvirais šaltiniais, „Bellingcat“ sugebėjo sudėlioti pakankamai tikslų virš Ukrainos 2014 metų liepą numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo naratyvą, šalia kurio Rusijos gynybos ministerijos skelbiamos teorijos skamba tiesiog juokingai.

Ledkalnio viršūnė?

Kiti ekspertai ne tokie tikri, jog kompetencijos stygiaus teorijos pakanka paaiškinti situaciją. Pastaraisiais metas Kremlius neprastai ištobulino masių šėrimo įvairiomis teorijomis ir įrodymų klastojimo meną, kai pramanytos istorijos pasitelkiamos dėmesiui nuo jautrių klausimų nukreipti.

Štai, pavyzdžiui, dar spalio 1 dieną dienraštis „Komsomolskaja Pravda“ (viena iš įtakingiausių Rusijos žiniasklaidos priemonių) išpublikavo interviu su anonimu „universiteto dėstytoju“, esą pažįstančiu įtariamą GRU agentą, Skripalių byloje žinomą kaip Aleksandras Petrovas.

Kaip teigia tas neįvardytas šaltinis, A.Petrovas – su Kremliumi susijęs verslininkas, aukšto rango pareigūnus aprūpinantis „stebuklingais maisto papildais“, kurių Rusijoje taip paprastai negausi.

Buvo proga prisiminti ir sovietų laikų KGB naudotus metodus, kai taikiniams buvo siuntinėjami grasinantys signalai. Rusijos žmogaus teisių aktyvistas ir buvęs sovietų disidentas Viktoras Davidoffas „Facebook“ parašęs, jog ketveriems metams išvyko iš Rusijos, kai vieną dieną grįžęs namo ant grindų rado vielos gabaliukų ir lydmetalio.

„Kažkas mano namuose įrenginėjo šnipinėjimo įrangą ir darė tai labai nemokšiškai“, – parašė jis.

Šiame kontekste Kremlius savo operacijų užsienyje atskleidimą galėtų interpretuoti ne kaip savo Achilo kulną, bet kaip tiek metų trunkančio aktyvumą įrodymą. Kitaip tariant, tai viso labo ledkalnio viršūnė.

„New York Times“ korespondentė Londone Ellen Barry šią idėją iškėlė spalio 5 dieną savo įraše socialiniame tinkle „Twitter“.

„Daug kalbama apie GRU nekompetenciją, bet tiesa ir tai, kad daug metų jie tokias operacijas vykdo nesusimaudami“, – rašė E. Barry.