„Italija – tai tik geografinė sąvoka“, – prieš 200 metų paniekinamai pareiškė austrų diplomatas ir politikas Klemensas von Metternichas. Ko gero, Pekine, Maskvoje, Naujajame Delyje ir net Vašingtone atsirastų panašiai galvojančių ir apie Europą. Jie pripažįsta, kad Europos Sąjunga yra svarbi dėl prekybos sutarčių ir valiutų klausimų, bet laiko ją pernelyg neryžtinga, kad galėtų atlikti svaresnį vaidmenį pasaulinėje kovoje dėl galios, ir pernelyg susiskaldžiusia, kad pajėgtų susidoroti su saugumo bei migracijos iššūkiais. „Europa turi įrodyti, kad jie klysta“, – rašo J. Pisani-Ferry.
Jis atkreipia dėmesį, kad diskusijos egzistenciniais klausimais senos kaip pati ES ir taip įsišaknijusios, kad, atrodo, tapo jos tapatybės dalimi. Bet tokius klausimus kaip apsėsti gvildena tik saujelė politikos išrinktųjų – daugumai piliečių jie visiškai svetimi. Taigi nenuostabu, kad dalis gyventojų nė nepastebi naujausios Europos tapatybės krizės.
Vis dėlto, autoriaus manymu, į ją žvelgti pro pirštus būtų klaida. Kad išliktų pakitusiame, gerokai atšiauresniame pasaulyje, ES privalo iš naujo apsibrėžti savo paskirtį.
Bendrija buvo įsteigta pirmiausia tam, kad paskatintų vidinę integraciją, o dabar jau turi kovoti su išorinėmis grėsmėmis. Anksčiau ji būdavo kovotoja dėl taisyklių, o dabar yra nepasirengusi naujam sandorių geopolitikos žaidimui. Dar visai neseniai Europos saugumu rūpinosi JAV, o šiandien prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, mano, kad toks įsipareigojimas – perteklinė našta. Kadaise pabėgėlių srautai buvo vos pastebimi, ir nors dabar vėl sumažėjo, 2015 m. parodė, kad Europos prieglobsčio sistema neveikia, – iššūkius beria J. Pisani-Ferry.
Ir visa tai, pasak jo, aiškėja dabar, kai ES ir taip yra gerokai susiskaldžiusi. Vis dar juntama 2008 m. išryškėjusi takoskyra tarp euro zonos kreditorių ir skolininkų, o šiandien ietis remia atviros visuomenės šalininkai ir tapatybės politikos sargai. Nesutarimus gilina išorinės problemos, nes smarkiai skiriasi požiūris į migraciją, išorės grėsmių suvokimas, nesutariama dėl to, kada būtina naudoti karinę jėgą. „Europa rizikuoja ilgam atsidurti aklavietėje“, – perspėja J. Pisani-Ferry.
Ignoruodami ar balsuodami takoskyrų nepanaikinsime
J. Pisani-Ferry rašo, kad nuo seno ES naudoja du metodus sutarimams įveikti. Pirmasis – bandyti išlošti laiko apsimetant, kad visos valstybės narės siekia to paties galutinio tikslo – „vis glaudesnės sąjungos“, net jei ne visos jos vienodai pasirengusios šio tikslo siekti. Šis skirtingų greičių metodas jau išsemtas. Turbūt vis dar galime apsimetinėti, jog kas benutiktų, visos valstybės narės anksčiau ar vėliau įsives eurą, bet negalime ignoruoti prarajos tarp tų, kurie tvirtina, kad musulmonai gali didžiuotis būdami europiečiais, ir tų, kuriems krikščionybė neatsiejama nuo Europos pilietybės.
Antrasis metodas, pasak autoriaus, yra perkelti kompetencijas į ES lygį ir išspręsti nesutarimus balsuojant. Taip nepaisant itin skirtingų nuomonių ir interesų buvo sukurta bendroji rinka ir sėkmingai valdoma prekybos politika. Bet šis procesas, eksperto nuomone, veikia tik tuomet, kai valstybės narės sutinka paklusti daugumos valdžiai. Taip nepavyks įveikti esminių nesutarimų saugumo, gynybos ar prieglobsčio klausimais. Tiesą sakant, šis metodas jau bandytas taikyti pabėgėlių politikai ir nebuvo sėkmingas: priimtas sprendimas, kaip paskirstyti prieglobsčio prašytojus valstybėse narėse, bet jo įgyvendinti nepavyko.
Autoriaus nuomone, galima ES plėtra į Vakarų Balkanus problemą dar gilina. Šios valstybės deda daug pastangų įstoti į ES ir jau vien dėl to nusipelno atlygio. Bet priėmusi jas Bendrija taptų dar įvairesnė ir takoskyrų, ko gero, dar padaugėtų.
Klubų sąjunga?
Neseniai paskelbtoje publikacijoje J. Pisani-Ferry drauge su kolegomis iš Europos ekonominės politikos idėjų kalvės „Bruegel“ ragino peržiūrėti visą Europos architektūrą. Mokslininkai siūlo, kad naują ES struktūrą sudarytų bendras pamatas ir keli pagrindinių politikos sričių klubai, kuriuose šalys gali, bet neprivalo dalyvauti.
Autoriai aiškina, kad pamatą sudarytų bendra rinka, muitų sąjunga ir svarbiausios nuo jų neatsiejamos taisyklės bei institucijos, kurios užtikrintų vartotojų apsaugą, konkurencijos priežiūrą, mokslinių tyrimų, energetikos bei klimato, infrastruktūros ir regioninės politikos valdymą. Instituciniai ramsčiai (Komisija, Taryba, Parlamentas ir Teisingumo Teismas) bei esminiai ES principai (demokratija, įstatymų viršenybė, laisvas žmonių judėjimas ir pagrindinės darbuotojų teisės) irgi būtų pamato dalis. „Tai būtų lyg ES griaučiai, atitinkantys pradinį projektą, bet be prie jo vėliau prilipdytų bendros politikos sričių“, – siūlo J. Pisani-Ferry ir jo kolegos.
Svarbiausioms politikos sritims jie siūlo kurti atskirus klubus. Kadangi jų narius vienytų bendri tikslai, autorių nuomone, klubai efektyviau veiktų ir Bendrijos viduje, ir už jos ribų. Vienas klubas apimtų eurą, fiskalinį koordinavimą, bankų priežiūrą ir finansinių krizių sprendimą. Kitas rūpintųsi prieglobsčio politika, sienų apsauga ir bendradarbiavimu policijos bei teismų srityje. Jam galėtų būti priskirtos ir ES vidinės sienos, nes šalims su itin skirtinga prieglobsčio politika dėl jų sunku sutarti. Trečiasis klubas būtų skirtas gynybai ir išoriniam saugumui. Norinčios jame dalyvauti šalys turėtų prisidėti savo ištekliais ir dalyvauti karinėse operacijose. Ketvirtas klubas galėtų būti skirtas naujoms bendros politikos sritims, pavyzdžiui, švietimui.
Kad tokia struktūra būtų pakankamai vieninga ir nevirstų neįpareigojančių susitarimų „mišraine“, autoriai siūlo įvesti esminius saugiklius. Pirma, klubų sistema turėtų būti logiška ir nuosekli, o ne „meniu“, iš kurio renkiesi, kas tik patinka. Antra, reikėtų išsaugoti institucinį nuoseklumą. Pamatinei Europos Sąjungai ir klubams galiotų tik viena Europos Komisija (klubus valdytų sekretoriatai), vienas Parlamentas (jo nariai galėtų susitikinėti klubų formatuose) ir vienas Teisingumo Teismas. Be to, stojimui ir pasitraukimui iš klubų turėtų būti užkelta pakankamai aukšta reikalavimų kartelė, taip siekiant užtikrinti narystės stabilumą.
Autoriai nesako, kad tokia pertvarka apsaugotų ES nuo iširimo ar paskatintų plėtrą į mažiau išsivysčiusias šalis. Bet, jų nuomone, naujosios struktūros lankstumas padėtų stiprinti bendradarbiavimą su bendraminčiais kaimynais. Pamatinė ES suteiktų tvirtą pagrindą bendradarbiavimui su „draugų ratu“, kurie galbūt nepageidauja visavertės narystės bendroje rinkoje ar Šengeno zonoje, bet galėtų prisijungti prie kitų daugiašalių bendradarbiavimo formatų.
„Ar kalbėti uždraustomis temomis pavojinga? Taip. Bet didžiausias pavojus yra įstrigti pasenusiose struktūrose ir pasiduoti inercijai. Europos svajonė didesnė už tą namą, kurį pastatėme“, – rašo J. Pisani-Ferry.