Visiškas atsidavimas Amerikai yra rizikinga strategija – ne tik todėl, kad D. Trumpo valdžia yra nenuspėjama ir neužtikrinta, bet ir todėl, jog Varšuva netenka savo geriausios draugės Europos Sąjungoje – Jungtinės Karalystės. Alternatyvos jai Briuselyje Lenkija neturi.
Lenkai, po komunizmo griūties 25 metus besimėgavę įspūdingu ekonomikos augimu ir gerėjančia gyvenimo kokybe, gali sumokėti didelę finansinę ir politinę kainą už tai, kad jų vyriausybė vis labiau nepaklūsta ES teisinės nepriklausomybės normoms negaudama didesnės apsaugos nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
Savo kvietimu paversti Lenkiją vėl didžia Jaroslawas Kaczynskis, vadovaujantis valdančiajai Teisės ir teisingumo partijai, tačiau neužimantis jokio valstybinio posto, tuo pačiu metu įžeidinėjo didžiausią šalies ekonominę partnerę Vokietiją ir konfliktavo su kaimyninėmis Ukraina bei Lietuva žaisdamas „atminties politiką“ – kapstydamasis po istorines nuoskaudas.
Jis greitai atsitraukė po to, kai įžeidė Jungtines Valstijas ir Izraelį įstatymu, kuris grasina trejais metais kalėjimo kiekvienam, teigiančiam, kad lenkų tauta prisidėjo prie Lenkijoje nacių vykdyto žydų naikinimo. Tačiau J. Kaczynskis atsisakė nusileisti ES dėl teismų reformos, leidžiančios vyriausybei kontroliuoti šalies prokurorus ir teisėjus paskiriančią ir atleidžiančią instituciją, bei teisėjų vertimo išeiti į pensiją.
PiS politikai taip pat pareikalavo, kad Vokietija sumokėtų reparacijas už Antrojo pasaulinio karo metu nacių nuniokotą Lenkiją ir ragino JAV taikyti sankcijas kompanijoms, įsitraukusioms į Rusiją ir Vokietiją jungiančio „Nord Stream 2“ dujotiekio plėtros projektą.
Europos diplomatai nerimauja, kad griežtos linijos šalininkai Baltuosiuose rūmuose naudojasi Varšuva tarsi pleištu, galinčiu suskaldyti ir susilpninti ES, su kuria Donaldas Trumpas susikirto dėl prekybos, klimato kaitos, išlaidų gynybai, Artimųjų Rytų diplomatijos ir pasaulinio valdymo.
Savo kasmetiniame kreipimesi Jungtinėse Tautose JAV prezidentas išskyrė ir pagyrė Lenkiją. Tai buvo aiškus kontrastas Vokietijai. „Lenkijoje didūs žmonės gina savo nepriklausomybę, saugumą ir suverenitetą“, – pareiškė D. Trumpas, perspėdamas, kad, „jei tučtuojau nepakeis politikos krypties, Vokietija taps absoliučiai priklausoma nuo Rusijos energijos“.
J. Kaczynskis teigia sugrąžinęs Lenkijai orumą derybose ir sandoriuose su Berlynu bei Briuseliu. Tačiau jo dažni pliaukštelėjimai ES patriotizmo ir krikščioniškų vertybių vardu gali pakreipti proeuropietiškiausią žemyno elektoratą minčių apie „Polexit“ link, kai išseks dabartinis gausių ES plėtros fondo įplaukų šaltinis.
J. Kaczynskio sąjunga su bendraminčiu euroskeptiku Viktoru Orbanu, Vengrijos premjeru, gali apsaugoti Lenkiją nuo vieningo ES sprendimo dėl sankcijų už pamatinių teisių pažeidimus. Tačiau tai neišgelbės jokios šalies nuo smarkaus ES fondų lėšų apkarpymo ilgalaikiame biudžete, jei ji ir toliau atbaidys bloko Vakarų iždininkus, ypač atsisakydama priimti į Europą atvykstančių pabėgėlių dalį.
„Esu tikra, kad Lenkijos situacija iš tiesų kiekvienu aspektu yra panaši į Jungtinėje Karalystėje 2016-aisiais prieš referendumą dėl „Brexit“ susiklosčiusią padėtį“, – Lenkijos darbdavių konfederacijos „Lewiatan“ konferencijoje sakė ES komisarė Elżbieta Bienkowska, buvusi Lenkijos vicepremjerė, opozicinės „Piliečių platformos“ narė. „80 procentų visuomeninėje žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie ES yra klaidinga ir negatyvi“, – tvirtina eurokomisarė.
Karių dislokavimas
Varšuvos strategija flirtuoti su JAV pykdant Europą ypač išryškėjo praėjusį mėnesį, kai Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda vizito Baltuosiuose rūmuose metu pasiūlė skirti daugiau nei du milijardus JAV dolerių (maždaug 1,74 milijardo eurų) nuolatinės JAV karinės bazės Lenkijoje užtikrinimui. Tai prisidėtų prie NATO narių, įskaitant JAV ir Vokietiją, rotaciniu principu veikiančių karių, kuriuos šalys dislokavo, kad nuramintų ir padrąsintų Lenkiją bei Baltijos šalis po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir įsiveržimo į Rytų Ukrainą.
Pasinaudodamas JAV vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado narcisizmu, A. Duda pareiškė: „Viliuosi, kad drauge Lenkijoje sukursime Trumpo fortą („Fort Trump“), pone prezidente“.
Akivaizdžiai pamalonintas D. Trumpas atsakė, jog jis „labai rimtai svarsto“ bazės idėją, kuri puikiai dera su tvirtu devynių milijonų Amerikos lenkų bendruomenės vaidmeniu besirengiant artėjantiems kadencijos vidurio rinkimams.
Visgi kritikai Pentagone ir JAV karinėse pajėgose teigia, kad toks pastovus karinių pajėgų sutelkimas apribos tam nepakankamus karinius vienetus, kad šie atgrasytų galimą Rusijos puolimą, sumažins į misijas visame pasaulyje galinčių vykti karių skaičių, suskaldys NATO ir gali išprovokuoti nepageidaujamą Kremliaus atsaką.
JAV Lenkijoje jau yra dislokavusi daugiau nei tris tūkstančius karių, atliekančių dvišaliu ar NATO susitarimu numatytas užduotis. Tačiau J. Kaczynskis, prisimindamas, kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija 1939-aisiais apleido Lenkiją, kai šią užpuolė nacistinė Vokietija ir drauge su Sovietų Sąjunga ėmė ją dalintis, nuolatinį JAV karių dislokavimą regi kaip vienintelį patikimą apsidraudimą nuo Rusijos agresijos.
Tiesą pasakius, Varšuvoje dėl siekio turėti amerikiečių bazę egzistuoja savotiškas dvišalis sutarimas. Ankstesnė proeuropietiška centro dešinės vyriausybė, vadovaujama Donaldo Tusko, kuris dabar yra Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, dar prieš dešimtmetį Vašingtonui pateikė pasiūlymą dėl tokios bazės. Tačiau D. Tuskui vadovaujant Lenkija atitiko ES idėjas ir jai neprieštaravo, o J. Kaczynskis teismų, viešojo transliuotojo, valstybės tarnybos ir ginkluotųjų pajėgų reformomis nuvedė šalį į bloko paraštes.
Lenkija nustojo būti sėkmingo perėjimo į liberalią demokratiją ir laisvąją rinką pavyzdžiu, kurį Amerika ir Europa galėjo pateikti kitoms Centrinės ir Rytų Europos valstybėms. Ji rizikuoja būti perkelta į žemesnę skirtingų greičių ES, kurios priešakyje yra euro zona, kategoriją.
Jei kadencijos vidurio rinkimus laimės demokratai, „Trumpo forto“ idėja gali išblėsti. Tačiau jei Vašingtonas kitais metais imsis šios idėjos įgyvendinimo, NATO štabuose baiminamasi, kad tai gali suskaldyti bendrą sutarimą dėl NATO priešakinių pajėgų bataliono rytiniame Aljanso sparne.
Vokietija, Prancūzija ir Pietų Europos šalys nerimauja, kad nuolatinė JAV ginkluotųjų pajėgų bazė būtų bereikalinga provokacija ir pažeistų 1997-ųjų NATO ir Rusijos Steigiamojo akto dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo nuostatas. Susitarimas (neįpareigojantis – DELFI) nurodo, kad „dabartinėje ir artimoje saugumo aplinkoje“ NATO nenumato „papildomų nuolatinių stambių karinių pajėgų dislokavimo“ prie Aljanso prisijungusiose buvusiose Varšuvos pakto narėse.
JAV ir Lenkijos pareigūnai teigia, kad Maskva jau pasielgė abejotinai šio susitarimo dėl ginkluotųjų pajėgų Europoje ribojimo atžvilgiu, kai įvykdė karinį įsikišimą į Ukrainą. Jie taip pat tvirtina, jog maždaug trijų tūkstančių JAV karių komanda nebūtų provokuojanti jėga, palyginus su 350 tūkstančių karių Rusijos Vakarų karinėje apygardoje.
Tačiau JAV saugumo ekspertai sako, kad yra geresnių būdų sustiprinti NATO rytinių sienų gynybą nei laikyti Lenkijoje pririštą karių brigadą. Verčiau derėtų susitelkti į gausesnių priemonių dislokavimą, pavyzdžiui, planavimo personalą ar įrangą, taip pat investicijas į civiliams ir kariams naudotis tinkamus kelius, geležinkelių, naftotiekių, dujotiekių ir oro uostų infrastruktūrą, kuri galimos krizės atveju palengvintų greitą pajėgų sustiprinimą.
Liepą Lenkijos ambasadorių grupė atviru laišku perspėjo vyriausybę dėl „strateginės izoliacijos“ pavojaus. Ambasadoriai atkreipė dėmesį, kad šalies nacionalinis saugumas laikosi ant dviejų ramsčių: JAV ir Europos, taip pat priminė dviprasmišką D. Trumpo elgesį NATO ir Rusijos atžvilgiu.
„Neliberalizmo triumfas“
Rugsėjo pabaigoje paskelbtas fondo „Res Publica“ ir JAV Germano Marshallo fondo atliktas tyrimas pateikia penkis galimus Centrinės Europos vystymosi iki 2025-ųjų scenarijus. Labiausiai neraminantis scenarijus apima „neliberalizmo triumfą“, iš Vengrijos ir Lenkijos pasklindantį po visą kontinentą ir paskatinantį laipsnišką ES iširimą ar NATO griūtį, JAV pasitraukus iš Europos saugumo sistemos po ginčų dėl prekybos ir išlaidų gynybai, o ES šalys ims laikytis atskirų išgyvenimo strategijų palaikydamos ryšius su išorės jėgomis.
Optimistiškesnis scenarijus numato Europos vienybės atgimimą susidūrus su naujais Rusijos kariniais veiksmais Ukrainoje. Centrinei Europai bus teikiama karinė ir ekonominė Vakarų pagalba, nušluosianti dabartinį skepsį. Centrinėje Europoje taip pat gali susiformuoti jaunimo judėjimas, nukreiptas prieš korupciją, neliberalius veiksmus ir oficialų euroskepticizmą. Toks judėjimas gimtų Lenkijoje ir pasklistų po regioną, pakeisdamas susikompromitavusius politikus nauja į integraciją orientuotų lyderių karta.
Visuose scenarijuose Europos stabilumas ir sanglauda priklausys nuo kovos už Lenkiją.
Užuot mėginusi išnaudoti Vašingtoną ar Centrinės Europos valstybes, kad pasipriešintų Vokietijos ir Prancūzijos įtakai, Varšuva verčiau turėtų geriau apgalvoti savo strateginius ėjimus ir taisyti sugadintus santykius su ES, Berlynu ir Paryžiumi, įsitikinęs P. Tayloras.