Egzistuoja realus pavojus, kad kilusi nesantaika baigtųsi kraujo praliejimu – pasekme, kurios visos konflikte dalyvaujančios pusės turėtų vengti bet kokiais būdais.

Nuo pat Bizantijos imperijos žlugimo Maskva keletą šimtmečių buvo apsiėmusi Trečiosios Romos vaidmenį ir siekė tapti politine ir religine sostine, vienijančia stačiatikių pasaulį, ar bent jau slaviškąją jo dalį. Tuo tikslu XVII a. Rusų Stačiatikių Bažnyčia po savo sparnu priglaudė kaimynę ukrainietę.

Net ir po Sovietų Sąjungos griūties 1991 m. dauguma Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos stačiatikių liko ištikimi vienam dvasiniam lyderiui – Maskvos patriarchui. 2016 m. Putinas šalia Kremliaus iškėlė milžinišką Šv. Vladimiro, Kijevo didžiojo kunigaikščio, pakrikštijusio Rusią, statulą – šitaip pademonstruodamas, kad Rusija ketina būti ištikima jo įpėdine.

Ir vis dėlto konfliktas virė nuo seno. 1992 m. charizmatiškas ankstesnysis Rusų bažnyčios lyderis Kijeve, patriarchas Filaretas, siekė įsteigti nepriklausomą, „autokefalinę“ bažnyčią, kuri atsakytų tik Dievui, bet ne Maskvai. Tuo metu Rusijai pavyko gauti palaikymą iš Konstantinopolio ekumeninio patriarchato, vis dar laikomo pirmuoju tarp lygių stačiatikių pasaulyje: Filaretas sulaukė pasipriešinimo, o galiausiai ir ekskomunikacijos. Vis dėlto apie 6000 parapijų ir toliau liko jam ištikimos – šią grėsmę Rusų bažnyčia savo nelaimei ignoravo.

Kijevo patriarchas Filaretas
Foto: RIA/Scanpix

Putino karinės invazijos į Rytų Ukrainą pakeitė galios pusiausvyrą. Ukrainos lyderiai negali leisti savo didžiausiai religinei grupei, kurią sudaro maždaug 12 000 parapijų, atsakyti aukštesnei bažnytinės valdžios institucijai agresoriaus valstybėje. Taigi prezidentas Petro Porošenka su parlamento ir didelės tikinčiųjų dalies palaikymu asmeniškai paprašė Konstantinopolio Patriarcho Baltramiejaus I suteikti Ukrainos bažnyčiai autokefaliją. Šį kartą Konstantinopolis pasirodė sukalbamesnis. Rusų bažnyčios silpimas sustiprintų Baltramiejaus įtaką ir padėtų siekti glaudesnių ryšių su Vakarų krikščionybe.

Padalijimas tikintiesiems pernelyg nepasijustų: religiniai įsitikinimai išliktų nepakitę, o bažnyčios galėtų palaikyti ryšius. Tačiau būtų sunku pervertinti smūgį Maskvai. Tai reikštų milžinišką nuosavybės ir įtakos netektį: apytikriai trečdalis iš 36 000 Maskvos patriarchato valdomų parapijų priklauso Ukrainai. Dar svarbiau yra tai, kad padalijimas ir toliau griautų „rusiškojo pasaulio“ koncepciją – neoimperialistinę ideologiją, kurią ir Putinas, ir Maskvos Patriarchas Kirilas naudoja savo valdžios įtvirtinimui ir pasipriešinimui Vakarams. Kirilui asmeniškai tai reikštų didžiulį politinės įtakos praradimą.

Kol kas Rusija laikosi ryžtingai. Maskvos patriarchas Ukrainos autokefaliją vaizduoja kaip nepriimtiną katastrofą. Jis oficialiai pasmerkė Baltramiejaus ketinimą išpildyti Porošenkos prašymą ir netgi nustojo minėti Baltramiejaus vardą maldose. Atsižvelgiant į situaciją, visiškai įmanomas frakcinės nesantaikos protrūkis, kaip tai atsitiko, kai Rytų Ukraina nusprendė siekti nepriklausomybės. Norėdami to išvengti, Rusijos ir Ukrainos lyderiai privalo elgtis išmintingai ir santūriai.

Patriarchas Kirilas
Foto: Sputnik

Pirma, Patriarchas Kirilas turėtų pripažinti Ukrainos autokefalijos siekį teisėtu. Kategoriškas atsisakymas net svarstyti šį klausimą jau atėmė iš jo Konstantinopolio ir daugelio kitų patriarchatų paramą. Jam derėtų laikytis konstruktyvesnio požiūrio, turint galvoje, kad mažiausiai 30 proc. Ukrainos parapijų teigia, jog verčiau pasiliktų Maskvos patriarchato dalimi. Jeigu Kirilas neįsikiš į procesą ir nepastovės už jų teises, jis neteks kone visko nepriklausomos Ukrainos bažnyčios naudai.

Antra, visiems derėtų susilaikyti nuo neapykantos kurstymo ir bet kokių kalbų apie smurtą. Abi bažnyčios turi rodyti pavyzdį – ypač Maskvos patriarchatas, niūriai pranašaujantis pilietinio karo dėl religinių priežasčių galimybę. Labai lengva pakurstyti žmones, kurie nori likti su Rusija, atakuoti tuos, kurie nori savo bažnyčios, ir atvirkščiai. Visos šalys privalo viešai pasižadėti to nedaryti.

Trečia, Ukrainos valdžia privalo paskelbti gerbsianti savo piliečių pasirinkimą, kad ir koks jis būtų. Tačiau vien to nepakaks: valdžia taip pat turėtų užtikrinti, kad nebus nei tiesioginio, nei netiesioginio spaudimo prisijungti prie naujosios Ukrainos bažnyčios. Tam gali prireikti tarptautinės organizacijos stebėjimo.

Rusų Stačiatikių Bažnyčiai labai nepasisekė, kad Putino veiksmai pakurstė tokią gilią nesantaiką tarp kadaise puikiai sutarusių tautų. Jeigu rusų ir Ukrainos bažnyčios galiausiai iš tiesų atsiskirs, galimas daiktas, kad rezultatas tenkins ne visus. Tačiau, jei tik bus apsieita be kraujo praliejimo, bus galima skelbti pergalę.

Sergejus Čapninas yra teologas ir žurnalistas. Jis yra vienas iš „Artos Creative Fellowship“, propaguojančios šiuolaikinį krikščionišką meną, steigėjų ir tarybos narių, bei krikščioniškosios kultūros almanacho „Dary“ leidėjas.