„Susitikęs su Vladimiru Putinu Rudyardas Kiplingas būtų rėžęs vieną kitą kietesnį žodelį. Kaip jis drįsta kišti rankas prie Pakistano?“, – rašo M. Peckas. Anot jo, R. Kiplingas, ko gero, būtų priminęs V. Putinui Didžiojo žaidimo taisykles, galiojusias XIX a., kai britai baiminosi, kad per Centrinę Aziją atžygiavusi rusų kariuomenė užims britų kontroliuotą Indiją, kuriai tuo metu priklausė ir šiuolaikinis Pakistanas.
Taisyklės pasikeitė. M. Peckas atkreipia dėmesį, kad buvusi rusų sąjungininkė Indija dabar perka ginklus iš JAV (taip pat ir iš Rusijos – DELFI, skaityti čia), o Pakistanas, Šaltojo karo metais šliejęsis prie Vakarų stovyklos, dabar gerina santykius su Rusija.
Ši jau pardavė Pakistanui kovinių sraigtasparnių, pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią rengs Pakistano karininkus, ir surengė bendras karines pratybas.
Realybė apsivertė aukštyn kojom
M. Peckas tai pastebi ne vienintelis. „Tai, kad Pakistano kariuomenė laiko Rusiją sąjungininke Afganistane ir Centrinėje Azijoje, aukštyn kojomis verčia per 200 metų nusistovėjusią realybę, kai baimintasi „lokio“ iš už Amudarjos upės ir net tiesiogiai su juo kovota“, – sako britų Karališkojo ginkluotųjų pajėgų instituto kviestinis mokslininkas K. Alamas.
Šio instituto parengtoje studijoje jis rašo, kad kol Vakarų dėmesys nukreiptas į Kinijos pastangas Pakistane tiesti transporto koridorius, įgyvendinant Pekino „Juostos ir kelio“ iniciatyvą, Pakistanas ir Rusija tyliai susivienijusios remia Talibaną, kovojantį su amerikiečių remiama Afganistano valdžia. „Abiem šalims dabar atrodo, kad JAV karas Afganistane kelia pavojų jų saugumui“, – pastebi K. Alamas.
„R. Kiplingas tikriausiai vartosi karste“, – nelinksmai ironizuoja M. Peckas. Nors 1947 m. ir iškovojo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, pakistaniečių kariuomenė tęsė Britų Indijos politiką palaikyti buferinę zoną iš autonomiškų puštūnų genčių tarp Pakistano ir Afganistano, kuriame buvo stipri Rusijos įtaka.
Autorius primena, kad 1979 m. Sovietų Sąjungai okupavus Afganistaną ir JAV prezidento Jimmy Carterio administracijai ėmus nuogąstauti, kad sovietų tankai galiausiai užkariaus ir Persijos įlankos naftos telkinius, Pakistanas tapo kanalu, per kurį JAV tiekė ginklus Afganistano sukilėliams. Patį Pakistaną amerikiečiai rėmė kovoje prieš jo didžiausią priešą – Indiją, be kita ko, ir ginklais, o per 1971 m. Indijos ir Pakistano karą net nusiuntė į Bengalijos įlanką lėktuvnešį.
Po amerikiečių antausio – vedybos iš išskaičiavimo
Tad kas gi nutiko? K. Alamas rašo, kad Pakistano kariuomenė nusprendė, jog „buferinės zonos su Afganistanu politika nebeteko prasmės, nes rusai daugiau nebekelia grėsmės Afganistanui, taigi ir Pakistanui“. Pasak jo, Rusija ėmė rėžti sparną aplink potencialų sąjungininką dar 2002 m., kai prezidentas V. Putinas pasiūlė tarpininkauti mažinant įtampą tarp Indijos ir Pakistano dėl Kašmyro. Dabar rusai sumaniai naudojasi kieta D. Trumpo administracijos politika Pakistano atžvilgiu: pastaruoju metu JAV „apkarpė“ karinę pagalbą ir nutraukė Pakistano karininkų rengimą. Pastarasis sprendimas, K. Alamo įsitikinimu, itin skaudžiai smogė Pakistano kariuomenės savigarbai.
„Rusijos veiksmus Sirijoje Pakistanas vertina kaip pergalę, todėl ir nutarė šlietis prie nugalėtojo“, – aiškina K. Alamas. Vis dėlto jis sako nemanąs, kad Pakistane galėtų atsirasti Rusijos karinių bazių, kaip Sirijoje – tik prasidėjus karui su terorizmu Islamabadas labai aiškiai pajuto, ką reiškia įsileisti JAV bazes.
K. Alamo nuomone, vargu, ar dėl įtakos Pakistane galėtų susikirsti Rusijos ir Kinijos interesai. „Manau, šiuo metu kinai ir rusai bendradarbiauja Pakistane, nes taip apsunkina JAV veiksmus Pietų ir Centrinėje Azijoje, – sako jis, bet atkreipia dėmesį, kad stiprėjantys Pakistano ryšiai su Iranu padeda Rusijai ir Kinijai kovoti su JAV dėl įtakos regione.
Bet „Rytai yra Rytai, o Vakarai yra Vakarai – ir niekada jie nesusitiks“, – garsiuosius R. Kiplingo žodžius primena M. Peckas. Kol kas, jo nuomone, Rusijos ir Pakistano sąjunga tėra santuoka iš išskaičiavimo. Nenatūrali jų sąjunga atrodytų ir K. Alamui. „Dėl britų palikimo, anglų kalbos, mokyklų sistemos ir t. t. kultūriškai pakistaniečiai priklauso Vakarams“, – aiškina jis ir priduria, kad prireiktų daug laiko, jei apskritai įmanoma iš Pakistano elito gyvenimo išstumti Jungtinės Karalystės ir JAV kultūrinę hegemoniją.
K. Alamo nuomone, JAV tiesiog reikia pasistengti išsaugoti pusiausvyrą tarp Afganistano, Pakistano ir Indijos. Šiuo metu, iš Pakistano perspektyvos, atrodo, kad amerikiečiai atkartoja Afganistano ir Indijos mantras, izoliuodami Pakistaną. „Jei JAV labiau atsivers ir nutrauks karinės įrangos pardavimo blokadą, santykiai pasitaisys“, – įsitikinęs K. Alamas.