Kai parlamento deputatai paragino savo šalininkus apginti tuo metu galiojusią konstituciją, Kremlius nusprendė parlamento rūmuose atjungti vandenį ir elektrą, rašo globalinterests.org. Abiejų pusių provokacijos ir nevaldomos minios bandymai pulti Ostankino televizijos stotį, kuri tuo metu buvo pagrindinis žinių šaltinis, suteikė Kremliui pretekstą paleisti ugnį į parlamento rūmus. Ortodoksų Bažnyčios remiami bandymai surengti derybas konflikto nenumalšino. Tų dienų įvykius bene geriausiai apibūdino tuometinis generalinis prokuroras Aleksejus Kazanikas: „Minios veiksmai gerokai peržengė organizatorių planus“.

Anot oficialių duomenų, per spalio 4 dienos smurto protrūkį žuvo mažiausiai 150 protestuotojų, vyriausybės karių ir neoficialių parlamento gynėjų – tai buvo daugiausia eiliniai piliečiai ir praeiviai.

Tačiau liudininkai nurodė kur kas didesnį aukų skaičių. Kilus chaosui, milicijos niekur nebuvo matyti, o minia siautėjo tiek prie Ostankino televizijos bokšto, tiek prie parlamento rūmų – jos nevaldė net prieš B. Jelciną kovojusių grupių lyderiai.

Kai kurie išgyvenę šių įvykių liudininkai tvirtino, kad nežinomi snaiperiai šaudė kulkomis į abi kovojančias puses ir tokiais veiksmais tyčia audrino konfliktą.

Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, žuvo iki 2 tūkst. žmonių.

1993 metų rugsėjo 21 dieną B. Jelcinas buvo paleidęs parlamentą – Aukščiausiąją Tarybą ir paskelbęs naujus rinkimus. Tačiau maištaujantys parlamentarai, vadovaujami pagrindinių B. Jelcino priešininkų – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Ruslano Chasbulatovo ir viceprezidento Aleksandro Ruckojaus, užsibarikadavo Maskvos Baltuosiuose – parlamento – rūmuose ir surengė balsavimą dėl apkaltos prezidentui.

Kai R. Chasbulatovas ir A. Ruckojus sukurstė ginkluotas, B. Jelcinui priešiškų protestuotojų gaujas pulti Ostankino televizijos bokštą – Rusijos žiniasklaidos nervinį centrą – ir Maskvos mero būstinę, B. Jelcinas paskelbė nepaprastąją padėtį ir nurodė kariams šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą.

„Radio Free Europe“ / Radio Liberty“ (RFE/RL) svetainė rferl.org apžvelgia svarbiausius žaidėjus, dalyvavusius 1993 metų spalio įvykiuose, kurie daugeliu atžvilgių nulėmė tą kryptį, kuria Rusija pasuko kitais dešimtmečiais.

Prezidentas Borisas Jelcinas

Jis tapo netikėtu Rusijos perestroikos laikmečio demokratinio judėjimo didvyriu. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje B. Jelcinas iš Komunistų partijos vadovo virto populistiniu kurstytoju. Šios metamorfozės simboliu galima laikyti garsiąją B. Jelcino nuotrauką, kurioje jis 1991 metų rugpjūtį stovi ant vieno tanko priešais Maskvos Baltuosius rūmus ir žvelgia žemyn į kietosios linijos šalininkų surengtą perversmą, kuris pagreitino Sovietų Sąjungos žlugimą ir katapultavo B. Jelciną į Kremlių.

Tačiau iki 1993 metų pavasario šių svaigių dienų šlovė jau buvo išblėsusi.

Rusijos posovietinė ekonomika buvo įklimpusi krizėje, augo pasipiktinimas B. Jelcino ekonomikos reformomis, gavusiomis šoko terapijos pavadinimą. Tiesa, 1993 metų balandį B. Jelcinas per referendumą dėl savo valdymo sulaukė gerų rezultatų. Tačiau bėgant vasarai, vis stiprėjo jo konfliktas su įstatymų leidžiamąja valdžia – Aukščiausiąja Taryba, jos pirmininku R. Chasbulatovu ir jo paties pavaduotoju, viceprezidentu A. Ruckojumi.

Borisas Jelcinas

Aklavietei ir konfrontacijai vis labiau paralyžiuojant šalį, B. Jelcinas 1993 metų rugsėjo 21 dieną pasirašė Dekretą nr. 1400, kuriuo paleido parlamentą ir gruodžio mėnesį paskyrė naujus rinkimus į dviejų rūmų parlamentą.

Prezidentas tikino, kad šis žingsnis buvo būtinas, norint įgyvendinti reikalingas ekonomines reformas, įtvirtinti rinkos ekonomiką ir užkirsti kelią grįžimui prie sovietinės praeities.

Kai parlamentarai užsibarikadavo Maskvos Baltuosiuose rūmuose ir surengė apkaltą B. Jelcinui, jis juos ignoravo, atjungė pastate elektrą, telefono ryšį ir karštą vandenį.

Tarp milicijos ir prieš B. Jelciną protestavusių žmonių, pastačiusių mieste barikadas, kilo susirėmimai. Kai protestuotojai pradėjo pulti Ostankino televizijos bokštą ir Maskvos mero būstinę, B. Jelcinas nurodė Vidaus reikalų ministerijai paskelbti nepaprastąją padėtį.

Ankstyvomis spalio 4 dienos valandomis B. Jelcinas gynybos ministrui Pavelui Gračiovui liepė apšaudyti ir šturmuoti Baltuosius rūmus. Iki vidudienio B. Jelcinui lojalūs kariai sugebėjo užimti pastatą ir sulaikyti maištaujančius parlamentarus.

Po trijų mėnesių per nacionalinį referendumą buvo priimta nauja konstitucija, suteikusi prezidentui dideles galias. Jos Rusijos prezidentui priklauso iki šiol.

1996 metais B. Jelcinas buvo išrinktas antrajai prezidento kadencijai. Tačiau pradėjo prastėti jo sveikata, o Kremlius įsivėlė į virtinę korupcijos skandalų. 1999 metų Naujųjų metų išvakarėse B. Jelcinas netikėtai atsistatydino ir perdavė savo įgaliojimus ministrui pirmininkui ir numatytam įpėdiniui Vladimirui Putinui, kuris vėliau pasuko Rusiją autoritariškesne kryptimi.

B. Jelcinas mirė 2007 metais.

Sergejus Filatovas, ėjęs B. Jelcino administracijos vadovo pareigas, per interviu RFE/RL tarnybai Rusijoje prieš keletą metų pasidalijo prisiminimais apie šią krizę.

„Šiame konflikte su opozicija svarbiausias dalykas, žinoma, buvo tas, kad dingo visi kontaktai tarp prezidento ir parlamento. Pasitikėjimas tarp jų buvo visiškai prarastas. Svarbiausia, kad buvo daug kišimosi bandant įgyvendinti ekonomikos reformas“.

„Ši liga buvo būdinga ne tik B. Jelcinui. Mes visi turėjome tą sovietinį, imperinį mentalitetą, kuris vertė galvoti, kad problemas visuomet geriau spręsti jėga, o ne derybomis ar kompromisu. Tai buvo B. Jelcino liga, tai buvo M. Gorbačiovo liga – tai buvo liga, kuria sirgome mes visi. Mes ne atsitiktinai palaikėme prievartinį vienos ar kitos problemos sprendimo būdą. Tai reiškia, kad mes dar nebuvome pasiekę to sugebėjimų lygio, kai problemos sprendžiamos taikiomis priemonėmis“.

„Mes išgyvenome tą laikmetį ir turėjome kažką iš to išmokti, bet, deja, nieko neišmokome. Pastaruosius 20 metų mes vadovavomės tais pačiais metodais – be susitarimų, dėmesio ar visuomenės nuomonės supratimo, ir visus šiuos veiksmus naudoja valdžia, kuri konstituciškai gali naudotis savo galia, kad užtikrintų visuomenei normalią padėtį. Tačiau tai ne visada yra gerai. Jei sukame demokratiškos visuomenės link, turime keisti savo šalies valdymo metodus ir sąveikos su valdžios elementais metodus“.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Ruslanas Chasbulatovas

Čečėnų kilmės ekonomistas R. Chasbulatovas Sovietų Sąjungos saulėlydžio dienomis buvo artimas B. Jelcino sąjungininkas. Į sovietinės Rusijos Liaudies deputatų kongresą jis buvo išrinktas 1990 metais ir parėmė B. Jelciną priešinantis nepavykusiam kietosios linijos šalininkų perversmui 1991 metų rugpjūtį.

Žlugus Sovietų Sąjungai, R. Chasbulatovas buvo išrinktas Rusijos parlamento – Aukščiausiosios Tarybos – pirmininku ir greitai pradėjo telkti savo valdžią.

Jis taip pat pradėjo pyktis su B. Jelcinu dėl politinių klausimų, bet labiausiai dėl B. Jelcino noro įgyvendinti vadinamą šoko terapiją, turėjusią įtvirtinti rinkos ekonomiką. Tai greitai virto aršia abiejų politikų ir šalininkų kova dėl valdžios.

Ruslanas Chasbulatovas

1993 metų rugsėjį R. Chasbulatovas viešai išvadino prezidentą alkoholiku ir paragino jį atsistatydinti. Po B. Jelcino dekreto, paleidusio parlamentą, R. Chasbulatovas Baltuosiuose rūmuose sutelkė maištaujančius parlamentarus ir surengė balsavimą dėl prezidento apkaltos.
Iš Baltųjų rūmų balkono kreipdamasis į šalininkus, R. Chasbulatovas paragino juos šturmuoti Kremlių ir įkalinti „kriminalinį uzurpatorių B. Jelciną“.

Spalio 4 dieną po Baltųjų rūmų apšaudymo ir šturmo R.Chasbulatovas buvo suimtas. 1994 metais naujai išrinktas parlamentas – Valstybės Dūma – jam ir kitiems pasipriešinimo B. Jelcinui lyderiams suteikė amnestiją.

R. Chasbulatovas pasitraukė iš politikos ir šiuo metu dėsto ekonomiką Plechanovo ekonomikos akademijoje Maskvoje.

Kalbėdamas su RFE/RL tarnyba Rusijoje, R. Chasbulatovas teigė manantis, kad jo veiksmus 1993 metų spalį reabilitavo šie įvykiai:

Aukščiausioji Taryba įvedė valdžios atskyrimo koncepciją. Buvo įsteigtas Konstitucinis Teismas, vykdavo prisiekusiųjų teismai. Šioje sistemoje buvo atspindėtos visos demokratinės institucijos“.

„Rugsėjo 21 dieną buvo paskelbtas nekonstitucinis, nusikalstamas dekretas. Tačiau dar prieš tai vykdomoji atšaka sumanė sąmokslą, kaip nuversti egzistuojančią politinę sistemą. Rugsėjo 21 dieną surengdami karinį perversmą, jie pradėjo įgyvendinti šį sąmokslą“.

„Vienintelė pagal konstituciją mums likusi išeitis buvo pradėti apkaltos procedūrą ir tiek prezidento dekretą, tiek mūsų sprendimą perduoti svarstyti Konstituciniam Teismui. Ar bereikia priminti, kokį nuosprendį priėmė Konstitucinis Teismas? Konstitucinis Teismas, vadovaujamas Valerijaus Zorkino, kuris iki šiol tebėra teismo pirmininkas, nusprendė, kad B. Jelcino dekretas buvo neteisėtas ir kad parlamentas turėjo teisę skelbti jam apkaltą“.

„B. Jelcinas ir jo aplinka padarė sunkų nusikaltimą prieš valstybę. Tai turėtų tapti naujo parlamentinio tyrimo objektu. Mums reikia naujos komisijos, kuri tai ištirtų be jokio skubėjimo ir pagaliau išspręstų šį klausimą“.

„B. Jelcinas sulaukė paramos, kai iš tankų apšaudė parlamentą, bet ar matote, kokią konstituciją dabar turime? Tai nėra tik konstitucija, tai – super konstitucija. Mūsų šalyje niekas neturi jokios galios, išskyrus prezidentą. Be jo leidimo negalima net nusičiaudėti. Ir tai yra tiesioginė pasekmė to, kas įvyko tuo metu“.

Viceprezidentas Aleksandras Ruckojus

Ordinais pasipuošusį Afganistano karo veteraną A. Ruckojų B. Jelcinas pasirinko kaip savo bendražygį, kai 1991 metais sėkmingai dalyvavo rinkimuose į Sovietų Sąjungos Rusijos Respublikos prezidento postą.

Kaip ir R. Chasbulatovas, per žlugusį 1991 metų rugpjūčio pučą jis buvo B. Jelcino pusėje. Tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai, A. Ruckojus, kaip ir R. Chasbulatovas, pradėjo konfliktuoti su B. Jelcinu ir jo komanda. Jis itin kritikavo jaunų ekonomistų komandą, įskaitant Jegorą Gaidarą ir Anatolijų Čiubaisą, kuriems B. Jelcinas patikėjo įgyvendinti savo ekonomikos reformas.

A. Ruckojus, vadovavęs kovos su korupcija tarybai, ne kartą tvirtino turįs „lagaminus kompromituojančios medžiagos“ apie B. Jelciną ir jo sąjungininkus.

1993 metų rugsėjį, kai B. Jelcinas išvijo A. Ruckojų iš Kremliaus ir užantspaudavo jo kabineto duris, R. Chasbulatovas suteikė jam prieglobstį parlamento rūmuose.

Aleksandras Ruckojus (pirmas iš kairės)

B. Jelcinui paleidus parlamentą, o maištaujantiems parlamentarams nubalsavus už prezidento apkaltą, A. Ruckojus buvo prisaikdintas „pareigas einančiu prezidentu“. Spalio 3 dieną kartu su R. Chasbulatovu kalbėdamas iš Baltųjų rūmų balkono, A. Ruckojus paragino protestuotojus šturmuoti Ostankino televizijos stotį ir Maskvos meriją. Tai įplieskė visą grandinę įvykių, privertusių apšaudyti Baltuosius rūmus.

A.Ruckojus buvo suimtas kartu su R. Chasbulatovu bei kitais maišto lyderiais ir apkaltintas masinių neramumų kurstymu. Tačiau kitais metais jam buvo pritaikyta amnestija ir jis atgavo laisvę.

A.Ruckojus įsteigė politinę nacionalistų partiją „Deržava“ ir 1996 metais buvo išrinktas Kursko srities gubernatoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 2000 metų. Vėliau jis pasitraukė iš viešojo gyvenimo.

A. Ruckojus taip pat neseniai kalbėjosi su RFE/RL tarnyba Rusijoje:

„18 metų mums buvo meluojama apie 1993 metų įvykius. Tačiau per pastaruosius dvejus metus pradėjo dygti tiesos sėklos. Tvirtai remiu tai dėl dviejų priežasčių: kad su niekuo nereikia suvedinėti sąskaitų, bet reikia leisti žmonėms žinoti tiesą apie tuos tragiškus įvykius, kad jie niekada nepasikartotų. Nes tai buvo brolžudiškas karas“.

„Tai visiškai principinė pozicija: kad niekas nemanytų ir kada nors nesakytų, kad aš išverčiau B. Jelciną iš jo posto ir skubiai užėmiau valdžią. Norėjau tik viena: kad ekonomikos reformos atitiktų ne (žurnalo – aut. past.) „Forbes“ interesus, bet žmonių interesus. Deja, aš buvau teisus: tai buvo privatizacijos pasekmė – gyventojų skurdas buvo visuotinis. Mes netekome pramoninių, žemės ūkio ir karinių pajėgumų“.

„Sakoma, kad tai buvo konstitucinė krizė, bet tokio dalyko nebuvo. Visos B. Jelcino įstatymų leidimo iniciatyvos, kaip ir numato konstitucija, buvo parengtos bei priimtos Liaudies deputatų kongrese“.

Būsimasis ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras

1992 metų birželį B. Jelcinas 36 metų liberalų ekonomistą Jegorą Gaidarą įvardijo ministru pirmininku. Pastarasis pasisakė už radikalią ir skausmingą skubaus ekonomikos liberalizavimo programą, gavusią „šoko terapijos“ pavadinimą ir supriešinusią visuomenę. Tačiau 1992 metų vasarą parlamentas kelis kartus atsisakė patvirtinti J. Gaidaro kandidatūrą ir tai sukėlė ryškiausiai matomą skilimą tarp dviejų valdžios atšakų.

1992 metų gruodį, siekdamas kompromiso su Aukščiausiąja Taryba, B. Jelcinas ministro pirmininko pareigoms pasirinko kitą kandidatą – buvusį „Gazprom“ vadovą Viktorą Černomyrdiną, ir jo kandidatūra buvo patvirtinta. J. Gaidaras toliau dirbo pagrindiniu vyriausybės ekonomikos patarėju. 1993 metų rugsėjį J. Gaidaras buvo paskirtas pirmuoju ministro pirmininko pavaduotoju, atsakingu už ekonomikos politiką. Toks žingsnis buvo įvertintas kaip tyčinis parlamento paniekinimas.

Jegoras Gaidaras

Spalio 3 dieną, netrukus po to, kai R. Chasbulatovas ir A. Ruckojus paragino savo šalininkus pulti Ostankino televizijos bokštą ir sostinės meriją, J. Gaidaras pasirodė per televiziją – kadangi prie Ostankino televizijos bokšto vyko įnirtingi susirėmimai, jis kalbėjo iš kitoje vietoje įrengtos studijos. Savo kalboje J. Gaidaras paragino piliečius išeiti į gatves ir paremti Rusijos reformas, nors mieste ir buvo daug snaiperių. Jis pareiškė, kad jei R. Chasbulatovas ir A. Ruckojus perims valdžią, Rusija „dešimtmečiams virs milžiniška koncentracijos stovykla“.

1993 metų gruodį J. Gaidaras su savo įkurta provyriausybine partija „Rusijos pasirinkimas“ dalyvavo rinkimuose į Dūmą. Tuo metu, kai prie vyriausybės prisišliejusios partijos vis tiek galėjo pralaimėti rinkimus, „Rusijos pasirinkimas“ gavo vos 15,51 proc. balsų, pralaimėjo nacionalisto Vladimiro Žirinovskio Rusijos liberalų demokratų partijai ir vos aplenkė Genadijaus Ziuganovo Komunistų partiją.

1994 metais J. Gaidaras pasitraukė iš vyriausybės ir grįžo prie akademinio gyvenimo. Tarp Rusijos gyventojų jis yra keikiamas iki šiol.

J.Gaidaras mirė 2009-aisiais, sulaukęs 53 metų. V. Putinas, tuo metu ėjęs ministro pirmininko pareigas, jį pavadino „tikru piliečiu ir patriotu“.

„Jis nesikratė atsakomybės ir pačiose sunkiausiose situacijose atlaikė smūgius garbingai ir drąsiai“, - sakė V. Putinas.

Radikalas Viktoras Anpilovas

Viktoras Anpilovas buvo Aukščiausiosios Tarybos griežtosios linijos komunistų narys ir vienas radikaliausių bei ryškiausių B. Jelcino bei jo ekonominių reformų priešininkų. Jis palaikė ryšius su radikaliu ir antisemitišku judėjimu „Pamiat“ ir atvirai vadino save stalinistu.

1991–1993 metų periodu jis rengė daugybę masinių demonstracijų.

Viktoras Anpilovas

Spalio 3 dieną V. Anpilovas sušaukė savo šalininkų masinę demonstraciją prie apsiaustų parlamento rūmų. Į ją susirinko maždaug 2 tūkst. šalininkų. Protestuotojai pralaužė barikadas ir įsiveržė į Baltųjų rūmų teritoriją. Čia jie susivienijo su ginkluotais gynėjais iš parlamento rūmų vidaus ir kartu surengė puolimą prieš meriją ir Ostankino televizijos bokštą.

Spalio 7 dieną V. Anpilovas buvo sulaikytas kartu su kitais sukilimo lyderiais, bet 1994 metų vasarį sulaukė Dūmos malonės. Jis toliau dalyvavo radikalioje kairiųjų politikoje, kol 2018 metų sausį, sulaukęs 72 metų, mirė.

Gynybos ministras Pavelas Gračiovas

Kai B. Jelcino ir R. Chasbulatovo bei A. Ruckojaus priešprieša pakvipo jėgos panaudojimu, gyvybiškai svarbus tapo armijos vaidmuo.

Tuometinis gynybos ministras Pavelas Gračiovas buvo padaręs karjerą kariuomenėje ir 1990 metais tapo Sovietų Sąjungos desantininkų vadu. Anot žiniasklaidos pranešimų, jis parėmė B. Jelciną per nesėkmingą 1991 metų rugpjūčio pučą ir net iš anksto buvo jį įspėjęs apie rengiamą sąmokslą.

Už tai B. Jelcinas jam dosniai atsilygino. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, P. Gračiovas staigiai iškilo valdžion ir 1992 metų gegužę tapo gynybos ministru.

Prasidėjus konstitucinei 1993 metų krizei, P. Gračiovas dar kartą pademonstravo savo ištikimybę B. Jelcinui. Jis nurodė savo kariams artilerijos sviediniais apšaudyti ir šturmuoti Baltuosius rūmus. Tuo metu darytuose vaizdo įrašuose matyti, kaip P. Gračiovas liaupsina savo karius, kad šie apsaugojo Rusiją nuo pilietinio karo.

Praėjus vos kelioms savaitėms po Baltųjų rūmų šturmo, P. Gračiovas buvo pakviestas į įtakingą B. Jelcino Saugumo tarybą ir pagerbtas apdovanojimu už „asmeninę drąsą“.

Tačiau tolesniais metais jį pradėjo persekioti įtarimai dėl korupcijos ir jis netgi pelnė „Pašos Mercedes“ pravardę. Papildomas smūgis P. Gračiovo reputacijai buvo suduotas po to, kai sprogus užminuotam lagaminui, žuvo 27 metų „Moskovskij komsomolec“ žurnalistas Dmitrijus Cholodovas, parašęs seriją straipsnių apie korupciją Rusijos gynybos ministerijoje.

Valdžios koridoriuose P. Gračiovas taip pat buvo prisijungęs prie vadinamo karo būrio – grupės patarėjų, įskaitant prezidento apsaugos viršininką Aleksandrą Koržakovą, Federalinės saugumo tarnybos (FST) viršininką Michailą Barsukovą ir ministro pirmininko pirmąjį pavaduotoją Olegą Soskovecą, kurie įtikino B. Jelciną pradėti pražūtingą karinę kampaniją nepriklausomybės siekusioje Čečėnijoje.

P. Gračiovas buvo atleistas 1996 metų liepą, netukus po to, kai B. Jelcinas buvo perrinktas antrajai prezidento kadencijai. Tuo metu toks žingsnis buvo įvertintas kaip Kremliaus griežtosios linijos šalininkų valymas.

Vėliau iki 2007 metų P. Gračiovas dirbo Rusijos valstybinės ginklų eksporto įmonės patarėju. Jis mirė 2012 metų rugsėjį, būdamas 64 metų.

Vidaus reikalų ministras Viktoras Jerinas

Kaip ir armijos atveju, milicija bei Vidaus reikalų ministerijos pajėgos turėjo daug įtakos tam, kaip išsirutuliojo B. Jelcino konfliktas su parlamentu.

Vidaus reikalų ministras Viktoras Jerinas buvo milicijos karjeros pareigūnas, Afganistano karo veteranas ir ištikimas B. Jelcino šalininkas.

Spalio 1 dieną, per patį aklavietės vidurį, B. Jelcinas suteikė jam generolo laipsnį, o dar vėliau – Rusijos Federacijos didvyrio vardą.

V. Jerinas 1995 metų birželį buvo priverstas atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro posto, kai Pietų Rusijos Budionovsko mieste nepavyko išvaduoti įkaitų, kuriuos buvo paėmęs čečėnų sukilėlių lyderis Šamilis Basajevas. Iki 2000 metų V. Jerinas ėjo Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovo pavaduotojo pareigas, o vėliau dingo iš viešojo gyvenimo.

Asmens sargybinis Aleksandras Koržakovas

Aleksandras Koržakovas buvo vyriausiasis B. Jelcino asmens sargybinis, jo patikėtinis ir, kaip skelbiama, sugėrovas.

KGB karjerą daręs A. Koržakovas atėjo iš šios saugumo agentūros 9-ojo skyriaus, kurio užduotis buvo saugoti aukšto rango pareigūnus. 9-ajame dešimtmetyje jam buvo pavesta saugoti B. Jelciną – būsimasis prezidentas buvo tapęs kylančia partijos žvaigžde ir ką tik buvo paskelbtas pirmuoju Maskvos Komunistų partijos sekretoriumi – iš esmės sostinės meru.

Kai lėtą Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo reformų tempą kritikavęs B. Jelcinas buvo nušalintas nuo šių pareigų, A. Koržakovas liko su juo. Perestroikos demokratinio judėjimo metu kylant B. Jelcino žvaigždei, A. Koržakovas taip pat buvo šalia.

Aleksandras Koržakovas, Borisas Jelcinas

Kai B. Jelcinas pateko į Kremlių, A. Koržakovas tapo įtakingos prezidento apsaugos tarnybos vadovu ir turėjo milžiniškos užkulisinės įtakos.

Kai kurie stebėtojai tvirtina, kad būtent A. Koržakovas galiausiai įtikino B. Jelciną paleisti ugnį ir šturmuoti Baltuosius rūmus. Pasibaigus 1993 metų spalio krizei, A. Koržakovo įtaka tik stiprėjo. Kartu su P. Gračiovu jis įtikino B. Jelciną 1994 metais pasiųsti karius į Čečėniją.

A.Koržakovas buvo atleistas 1996 metų liepą. 1997 metais jis išleido prisiminimų knygą apie savo metus Kremliuje „Borisas Jelcinas: nuo aušros iki saulėlydžio“, kurioje išpliekė B. Jelcino aplinką. Nuo 1997 iki 2011 metų jis buvo Valstybės Dūmos deputatas.

Amerikietis Terry Duncanas

Terry Duncanas, vadinamas savo antruoju Mike`o vardu, buvo amerikiečių teisininkas, dėl smalsumo įsitraukęs į kovas prie Ostankino televizijos bokšto.

Kai prasidėjo susirėmimai ir į minią bei žurnalistus pradėjo šaudyti snaiperiai, 26 metų T. Duncanas pradėjo teikti pagalbą sužeistoms aukoms.

„Jis kelis kartus išėjo ir grįžo, kad patikrintų, ar tiems žmonėms viskas gerai“, – pasakojo „The New York Times“ fotografas Otto Pohlas, kuris tą dieną buvo pašautas ir sulaukė T. Duncano pagalbos.
Netrukus T. Duncanas per šiuos susirėmimus žuvo nuo šūvio į galvą.

Į Maskvą jis buvo atvykęs vos prieš kelis mėnesius ir kartu su savo partneriu Jamisonu Firestone`u Rusijos sostinėje steigė naują advokatų kontorą.

Firmai, kurią jie įkūrė – „Firestone Duncan“ – vėliau teko išgyventi dar vieną tragediją. Būtent ši kontora samdė rusų teisininką ir auditorių Sergejų Magnickį, kuris 2009 metų lapkritį neaiškiomis aplinkybėmis mirė Rusijos kalėjime ir po kurio mirties kilo plataus masto tarptautinė kampanija prieš žmogaus teisių pažeidimus V. Putino Rusijoje.