Ukraina per Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją pristatė rezoliucijos dėl Donbaso projektą.Jame numatoma numatyta: taikdarių pajėgų įvedimas, tarptautinės policinės misijos darbo pradžia ir tarptautinė civilinė administracija. Kaip į tai reaguos Rusija, kol kas neaišku. Skirtingai nuo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo, Vladimiras Putinas Generalinėje Asamblėjoje nedalyvavo.

Tik žinoma, kad taikdarių klausimas bent jau buvo aptariamas dalyvaujant Rusijai, o štai tarptautinės civilinės administracijos klausimas – naujas žodis derybose. Priminsime, kad Minsko formatas numato vietos savivaldos nustatymą per rinkimus.

Apsišaukėliškose „respublikose“, netekusiose savo vadovų, turi įvykti rinkimai.

Vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ vadovas Igoris Plotnickis atsistatydino po perversmo, o vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ vadovas A. Zacharčenka buvo neseniai nužudytas, todėl padėtis „Donecko liaudies respublikoje“ yra nestabiliausia.

„Novaja Gazeta“ ištyrė informacinį foną ir pamėgino atskirti melagingas naujienas nuo realių įvykių ir tikėtinos jų eigos.

A. Zacharčenka buvo nužudytas rugpjūčio 31 dieną per sprogimą kavinėje „Separ“. „Donecko liaudies respublikoje“ jis sukūrė aiškią valdžios vertikalę. A. Zacharčenka kartu buvo ir „respublikos“ vadovas, ir ministrų kabineto vadovas, ir vyriausiasis kariuomenės vadas.

Pirmasis jo pavaduotojas – Dmitrijus Trapeznikovas – faktiškai buvo „Donecko liaudies respublikos“ vadovo šešėlis: ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, respublikos vadovo administracijos vidaus ir užsienio politikos valdybos vadovas. D. Trapeznikovas kontroliavo visą informacinę erdvę. Jis buvo laikomas A. Zacharčenkos spyna: sprendė, kas gali patekti pas „respublikos“ vadovą ir kas ne, kokie laiškai ir skundai gali pasiekti vadovą. D. Trapeznikovas galėjo įeiti į vadovo kabinetą nesibeldęs.

Be to, manyta, kad ties D. Trapeznikovu užsibaigdavo ir vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ anglių schema.

Antrasis žmogus, kurį visuomet džiaugėsi matydamas A. Zacharčenka, buvo Aleksandras Timofejevas, kodiniu vardu Taškentas. Taškentas – A. Zacharčenkos dešinioji ranka, draugas ir bendražygis. Nuo 2014 metų pradžios jis ėjo „Donecko liaudies respublikos“ pajamų ir rinkliavų ministro pareigas. Tai buvo viena iš nedaugelio ministerijų, negaudavusių užsienio dotacijų ir visai neblogai gyvenusių.

Taškento dėka A. Zacharčenka turėjo galimybę viskuo aprūpinti asmeninį specialios paskirties pulką. Jam vadovavo Aleksandras Semerėjus, kodiniu vardu Semionas, – karininkas itin svarbiems reikalams, buvęs A. Zacharčenkos karinis adjutantas. Specialios paskirties pulkui priklausė: čečėnų batalionas, „Piatnaška“, „Patriot“, Zacharo Prilepino batalionas. A. Semerėjus taip pat kuravo Respublikinę valstybinę apsaugos tarnybą.

Oficialiai pulke buvo 2 tūkst. vietų, tačiau realiai tarnavo 800 žmonių (iš tų, kurie tarnavo nuolat).

Dmitrijus Trapeznikovas

Po A. Zacharčenkos mirties pastatymam valdžios bokštui Donecke iškilo grėsmė. Dar likus mėnesiui iki išpuolio, Respublikinės valstybinės apsaugos tarnybos vadovybė buvo informuota apie planuojamas reformas. Sklandė gandų, kad A. Zacharčenka yra įkalbinėjamas atsisakyti įgaliojimų. Tai esą daro lyg ir Rusijos jėgos struktūros, lyg ir Rusijos prezidento administracija.

Pastaroji versija neatrodo logiška. Rugpjūtį esą buvo priimtas sprendimas atidėti rinkimus apsišaukėliškose „respublikose“ iki ateinančių metų pavasario. Tai tik stiprino A. Zacharčenkos pozicijas.

Po jo nužudymo ir Taškento sužeidimo per tą patį sprogimą, laikinai „Donecko liaudies respublikos“ vadovu tapo D. Trapeznikovas. Nuo 2001 metų jis dirbo įvairiose ukrainiečių oligarcho Rinato Achmetovo sukurtose struktūrose (stebėtojai mano, kad tai buvo ne visai įtikinamas R. Achmetovo žmonių mėginimas susigrąžinti savo pozicijas). Verta paminėti, kad D. Trapeznikovą palaikė „Donecko liaudies respublikos“ Gynybos taryba.

Igoris Plotnickis

„Respublikos“ gynybos ministras Vladimiras Kononovas (kodinis vardas Caras) pareiškė: „Trapeznikovas Dmitrijus Viktorovičius bus Donecko liaudies respublikos vyriausiasis kariuomenės vadas“. Donecke tuomet susidarė nuomonė, kad pats V. Kononovas orientuojasi į „kuratorius“ iš Rostovo prie Dono jėgos bloko (tai ir Vidaus reikalų ministerijos, ir specialiosios tarnybos atstovai).

Po savaitės „Donecko liaudies respublikos“ įstatymuose staiga pasirodė punktas, iš kurio galima daryti išvadą: D. Trapeznikovas negali laikinai eiti vadovo pareigų, nes tai neatitinka įstatymo, ir todėl jis pakeičiamas „senuoju vadovu“ Denisu Pušilinu.

D. Pušilinas yra vadinamas „Maskvos jėgos bloko“ kūriniu, tačiau ir apsišaukėliškų „respublikų“ kuratorių Rusijos prezidento administracijoje Vladislavą Surkovą jis esą tenkina – bent jau kaip laikinas vadovas.

Nuo jo paskyrimo dienos „Donecko liaudies respublikos“ informacinėje erdvėje ėmė plisti viena melaginga žinia po kitos. Pavyzdžiui, plačiai paplito informacija apie tai, kad Kremliui artimas politologas Aleksejus Česnakovas surengė pasitarimą Rostove prie Dono su „Donecko liaudies respublikos“ ministrais ir respublikos miestų merais. Iš tiesų tokie susitikimai vyko, tačiau, remiantis „Novaja Gazeta“ duomenimis, juos rengė ne A. Česnakovas, o vienas aukšto rango Rusijos ekonominės plėtros ministerijos pareigūnas, atsakingas už legalius „respublikų“ finansavimo kanalus.

„Informacija apie „slaptą pasitarimą“ Rostove dalyvaujant Rusijos valdžios atstovams – melaginga žinia, balansuojanti ant nesąmonės ribos, – laikraščiui „Novaja Gazeta“ sakė Kremliui artimas politologas Vadimas Samodurovas. – Tokių dalyvių, kurie esą buvo minimi „vidinėje medžiagoje“, ten tikrai nebuvo. Po A. Zacharčenkos žūties Rostove įvyko keli pasitarimai, kuriuose dalyvavo respublikų atstovai, tačiau jie vyko skirtingu metu ir nebuvo kažkokio itin uždaro ir ypatingo pobūdžio. Kiek man žinoma, konsultacijos ir prezidento administracijos atstovų susitikimai kaip vyko, kaip ir vyksta įprastu planiniu režimu.“

 Aleksandras Zacharčenka

Antra populiari melaginga žinia yra ta, kad Minsko derybų daugiau nebus. Esą nebėra pasirašiusiųjų susitarimus, nes A. Zacharčenkos nebėra, o I. Plotnickis gyvena paprastą civilinį gyvenimą Rusijoje. D. Pušilinas, kaip vadovas, negali būti derybininku. Paskutinis punktas – yra gryna tiesa, tačiau tai netrukdo D. Pušilinui deleguoti į derybas savo atstovą. Juo tapo laikinai užsienio reikalų ministro pareigas einanti Natalija Nikanorova. Ji jau yra dalyvavusi kaip atstovė viename iš oficialių susitikimų Minske.

Atėjus į valdžią D. Pušilinui, iš „respublikos“ išvyko D. Trapeznikovas, A.Timofejevas bei Aleksandras Kazakovas (buvęs A. Zacharčenkos patarėjas). Jau kitą dieną jie buvo Maskvoje ir ieškojo paramos.

A. Timofejevą iki pat pabaigos rėmė Josifas Kobzonas, kuris Donbase visuomet turėjo autoritetą. Tačiau po jo mirties padėtis pasikeitė.

Tuo pat metu ėmė sklisti informacija, kad Taškentas pagrobė pinigų, kad patikros metu buvo nustatytas trūkumas ministerijoje, ir kad A. Timofejevo šeima gyvena Ukrainos teritorijoje, o jis melžė turtą iš Donecko verslininkų. Iš tiesų niekas nežino, ar buvo patikra, tačiau žinoma, kad Taškento šeima ir visi vaikai gyvena Rusijoje. Tačiau kas dabar viską tikrins? Aplink buvusį ministrą susidarė erdvė, kuri yra toksiška bendravimui.

Nei A. Timofejevas, nei D. Trapeznikovas, nei A. Kazakovas nesugebėjo patekti į Rusijos prezidento administraciją. „Novaja Gazeta“ duomenimis, A. Timofejevas išvažiavo į Krymą, kur mėgino, padedamas regiono vadovo Sergejaus Aksionovo, užmegzti kontaktą su svarbiausiais Rusijos valdininkais, tokiais kaip Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Kozakas, kad išlaikytų savo pozicijas.

Dmitrijus Trapeznikovas

D. Kozakas Rusijos vyriausybėje buvo paskirtas kuruoti kuro ir energetikos kompleksą, tačiau išsaugojo Krymo kontrolę. O Krymas – tai, galima sakyti, yra apsišaukėliškų „respublikų“ stuburas. Ten bėga žmonės ir nuteka pinigai.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl D. Kozakas hipotetiškai įgyja įtaką ir Donbase. Antroji priežastis – tai anglys, kurias dabar taip pat kontroliuoja D. Kozakas.

Po netikėtos A. Zacharčenkos žūties pradėjus ieškoti pinigų, kuriuos neva pavogė A. Timofejevas, prasidėjo raganų medžioklė. Rugsėjo 21-osios naktį Donecke buvo sulaikytas Aleksandras Michailovas, kuris ilgą laiką buvo pirmasis Taškento pavaduotojas „Donecko liaudies respublikos“ Pajamų ir rinkliavų ministerijoje. Kartu su juo suimama ir sekretorė bei vairuotojas. Manoma, kad A. Michailovas tikrai turėtų žinoti apie visas Taškento machinacijas.

Be to, nuo spalio 1 dienos „Donecko liaudies respublikoje“ nebebus Gynybos ministerijos. Vladimirui Kononovui (Carui) visa tai tapo staigmena. Jis nepamatė savęs patvirtintų ministrų sąraše ir ryte nubėgo aiškintis, tačiau „Donecko liaudies respublikos“ administracijoje jo nepriėmė.

Gynybos ministerijos darbuotojai dabar turėtų prisijungti prie „respublikos“ Liaudies milicijos (išskyrus anksčiau teistus). Sklinda gandų, kad Caras turėtų pradėti vadovauti karinei mokyklai Donecke. Kas bus su Rusijos piliečiu, „Donecko liaudies respublikos“ gynybos viceministru Sergejumi Velikorodnu, kuris Rusijoje yra ieškomas dėl sukčiavimo, neaišku. Gali būti, kad jis taip pat prisijungs prie Liaudies milicijos... „Specialios paskirties pulkas“ ir Respublikinė valstybinė gynybos taryba taip pat turi tapti pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai.

Tačiau esama ir tų, kurie priešinasi reformoms. A. Semerėjaus (Semiono) koviniai daliniai atsisako tapti pavaldūs „Donecko liaudies respublikos“ vidaus reikalų ministrui Aleksejui Dikijui, nes tarp šių struktūrų vienu metu buvo rimta priešprieša. Tačiau pats Semionas praktiškai jėga veja žmones į VRM dalinius prieš jų valią. Pavyzdžiui, rašytojo Zacharo Prilepino batalionas susitarė su Liaudies milicijos vadovybe, kad jie pas ją pereis, tačiau kai tik bataliono vadas Sergejus Fomčenkovas (Fomičius) šį perėjimą suderino, jį sulaikė įtariant savavališku bataliono ginkluotės perdavimu tai pačiai Liaudies milicijai, kuri konkuruoja su VRM. Vėliau buvo nuspręsta Fomičiui taikyti namų arešto sąlygas: esą dėl to, kad diversantai iš Ukrainos ketina pasikėsinti į jo gyvybę. Niekas tuo netiki. Daugelis yra įsitikinę, kad vyksta dviejų žinybų karas dėl ginklų.

Igoris Plotnickis

Jeigu išformuojant Gynybos ministeriją pulkas pereina VRM žinion su visa ginkluote, tai Liaudies milicija įgyja rimtą konkurentą – vidaus kariuomenę, sustiprintus dalinius, turinčius kovinės patirties nuo 2014 metų. A. Dikijus ir jo kuratoriai gauna daugiau nei tūkstantį durtuvų. Tokio potencialaus konflikto niekam nereikia. Viskas nuėjo taip toli, kad A. Dikijus buvo iškviestas į Maskvą pasiaiškinti, dokumentas dėl Z. Prilepino bataliono perėjimo Liaudies milicijos žinion dingo, o Fomičių imta saugoti. O A. Semerėjus po reformos taps civiliu, nes anksčiau buvo teistas. Visi likę batalionai, kuriuos jis kuravo, tai palaikė išdavyste.

Praktiškai visi santykių aiškinimaisi respublikos viduje vyksta „Surkovo vardu“.

Iš tiesų Rusijos prezidento administracija ir pats V. Surkovas, remiantis „Novaja Gazeta“ duomenimis, pastaruoju metu nuo to, kas vyksta „respublikoje“, atsitraukė. Tačiau daugelis nusprendė pasinaudoti padėtimi po A. Zacharčenkos nužudymo. Pavyzdžiui, atamanas Jurijus Safonenka, kuris dar neseniai buvo Kryme, dabar tikisi sugrįžti į „Donecko liaudies respubliką“. Igoris Bezleris (Biesas) ir Sergejus Dubinskis (Paniurėlis) Rostove prie Dono laukia naujų paskyrimų. A. Zacharčenkos kovų bendražygis Aleksandras Chodokovskis rugsėjo 21 dieną mėgino įvažiuoti į „Donecko liaudies respubliką“, kad dalyvautų rinkimuose, tačiau jo neįleido Rusijos pasienyje. Paniurėliui taip pat kol kas uždarytas kelias.

Melaginga žinia buvo ir tai, kad esą R. Achmetovas prieš kelias dienas esą buvo atvykęs į „Donecko liaudies respubliką“. Jo žmonės iš tiesų buvo Donecke, tačiau labai trumpai. O tai, kad Donecke atsirado Viktorui Janukovyčiui artimo oligarcho Sergejaus Kurčenkos, kuris 2014 metais pabėgo į Rusiją, biuras, yra tiesa. Sklinda kalbos, kad jam pavyko įsiteikti Rusijos valdžiai. Gali būti, kad „verslininkų grupės“ kandidatas artimiausiu metu „taps atsvara“ D. Pušilinui per artėjančius rinkimus.

Savo ruožtu D. Pušilinas nusprendė įvykdyti denacionalizaciją ir grąžinti turgus jų pirminiams savininkams. Rugsėjo 13 dieną per susitikimą su miestų ir rajonų administracijos vadovais jis pareiškė: „Kalbant apie turgus, užduotis yra tokia – privatūs turgūs bus grąžinti savininkams. Valstybės nuosavybėn pereis tik tie turgūs, kurie buvo įgyti ar atimti apeinant valstybines normas. Kalbant apie turgus, kurie buvo pastatyti savo lėšomis, apie tai negali būti kalbos. Tie turgūs, kurie liks valstybės nuosavybe, turi būti perduoti savivaldai“.

Antras svarbus D. Pušilino sprendimas – įsako dėl derliaus iš laukų, kurie nebuvo registruoti, nusavinimo panaikinimas. Šis dokumentas leido kovotojams atimti derlių iš tų ūkininkų, kurie delsė įforminti dokumentus arba pratęsti jau įformintus dokumentus. Tačiau D. Pušilinas tuo pačiu pranešė ir apie naują žemės mokesčio įvedimą kiekvienam hektarui.

 Aleksandras Zacharčenka

Dalis žmonių „respublikoje“ tokią denacionalizaciją vadina „atsikratymu“ ir mano, kad tai yra sugrąžinimo Ukrainos kontrolėn pradžia. O kiti mano, kad vyksta išteklių perskirstymas D. Pušilino žmonėms. Mažai kas tiki, kad „respublikoje“ klestės žmonės.

Be to, ne faktas, kad būtent D. Pušilinui teks vadovauti „Donecko liaudies respublikai“ artimiausiais metais.

Populiari versija yra ta, kad Donecke (ir Luhanske) planuojama surengti „sąžiningus, atvirus, demokratiškus rinkimus“ su realia kandidatų konkurencija. Be to, rinkimų stebėti bus pakviesti tarptautiniai stebėtojai, kurių saugumui užtikrinti bus pasitelkta ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Tai bus galima panaudoti ne tik atkuriant gyventojų pasitikėjimą, bet ir derantis su Ukraina ir Vakarų šalimis dėl realaus Minsko susitarimų politinės dalies įgyvendinimo, jeigu Rusijai kils toks poreikis.