Sergejus Šoigu ir jo pirmasis pavaduotojas – generalinio štabo vadas – Valerijus Gerasimovas Rusijos gynybos ministerijai vadovauja nuo 2012 metų. Abu – kariuomenės generolai.

Vienas – statybos inžinierius ir ekonomikos mokslų kandidatas, populiarus politikas ir talentingas administratorius, daugiau nei dvidešimt metų vadovavęs Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerijai. Kitas – kadrinis tankistas, perėjęs visus karinės karjeros etapus ir sėkmingai užlipęs iki pat viršaus. Abiem po 63 metus, tad gana greitai bus priversti visiems laikams palikti karinę tarnybą. Žinoma, abu iš principo gali valstybės tarnyboje pasilikti ir po 65 metų. S. Šoigu teoriškai netgi galėtų išsaugoti gynybos ministro postą (atsisakęs antpečių). Tik štai šalies generalinio štabo vadas negali būti civilis asmuo pagal apibrėžimą, tad nieko keisto, jog jau po truputį jam ieškoma įpėdinio – žvalgomasi netgi po pajėgoms Sirijoje vadovaujančių asmenų gyvenimo aprašymus.

Rugsėjo 17 dieną finišavę kariniai mokymai „Vostok 2018“ – savotiška baigiamoji ilgamečių darbų ataskaita ir pasiekimų demonstracija. Pirmiausia – jau minėtojo Valerijaus Gerasimovo. Tai buvo jo kariniai žaidimai.

V. Gerasimovas, dar prieš prasidedant mokymams, asmeniškai organizavo spaudos konferenciją užsienio karo atašė ir žurnalistams: jos metu pabrėžtinai akcentavo, jog tai tikrai nebus kiekvienais metais vykstantys eiliniai mokymai, o „kariniai manevrai“, kurių mastas prilygs dviejų frontų akistatai.

Ankstesni panašaus masto manevrai, anot V. Gerasimovo, vyko tik 1981 metais (tai buvo „Zapad 81“, juose dalyvavo daugiau nei 20 divizijų) – pačiame Šaltojo karo įkarštyje, kai praktiškai visur virė netiesioginiai Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų konfliktai: Afganistane, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Nikaragvoje. Europoje buvo gana tylu, tačiau pasaulinis branduolinis konfliktas daugumai atrodė neišvengiamas. Tik po Michailo Gorbačiovo ir Ronaldo Reagano susitikimo 1986 metais Reikjavike ta paniška baimė ėmė slopti, o Šaltasis karas ir priešiškumas galiausiai pranyko.

Šiandien galima teigti, jog pirmasis Šaltasis karas užsibaigė vien tam, kad vėliau, praktiškai praėjus 30 metų, sugrįžtų su nauja jėga, rašo apžvalgininkas. V. Gerasimovas, 1977 metais su pagyrimu baigęs tankistų mokyklą, tada sparčiai kopė karinės karjeros laiptais.

2018 metų rugsėjį mokymuose susidūrė: vienoje pusėje – Centro karinė apygarda ir Šiaurės flotilė, kitoje – Rytinė karinė apygarda ir Ramiojo vandenyno flotilė. Į „Vostok 2018“ karinius mokymus buvo pakviesti daliniai ir šešių armijų junginiai (2-osios, 5-osios, 29-osios, 35-osios, 36-osios ir 41-osios) bei dviejų Rusijos oro erdvės armijų (11-oios ir 14-osios) pajėgos. Iš viso, anot V. Gerasimovo, pratybose „Vostok 2018“ dalyvavo 297 tūkst. karių, tūkstančiai tankų ir kitos karinės technikos, įvairūs skraidantys aparatai ir laivai.

Sergejus Šoigu, Vladimiras Putinas, Valerijus Gerasimovas

Pagrindinis šių karinių mokymų tikslas – patikrinti pajėgų gebėjimą per trumpą laiką pakeisti dislokacijos vietą, formuoti įvairius skirtingų paskirčių darinius, tobulinti valdymo ir vadovavimo schemas. V. Gerasimovas prisiminė, kad 2013 metais, kai jis dar tik pradėjo darbus gynybos ministerijoje, Rusijos karinės pajėgos nebuvo tokios universalios ir mobilios. Tų pačių 2013 metų vasarį Rusijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas viešai pareiškė, jog, remiantis generalinio štabo skaičiavimais, „iki 2030 metų didelio karinio konflikto grėsmė kaip reikiant išaugs“, o galingiausios pasaulio valstybės „kariaus dėl energijos išteklių, rinkos dalies ir gyvenamosios erdvės“. Minėtame grėsmių vertinime konkrečiai kalbama apie vadinamuosius ateities „išteklių karus“, galinčius nesunkiai peraugti ir į pasaulinius branduolinius.

Prieš prasidedant „Vostok 2018“, V. Gerasimovas gyrėsi, kad, lyginant su 2013 metų situacija, dabar Rusijos karinė galia pastebimai išaugusi.

Michailas Gorbačiovas, Ronaldas Reaganas

Žinoma, perginklavimui buvo išleista dešimtys trilijonų rublių, drastiškai reformuotos pakrančių apsaugos pajėgos (įskaitant Arkties gilumą ir diviziją Čiukotkoje – ten, kur seniau vienintelė reali grėsmė buvo baltieji lokiai).

Žinoma, tikrai ne visi 300 tūkst. karių karinių manevrų metu buvo perkelti iš vienos lokacijos į kitą, tačiau bendra išvada daugiau nei aiški: S. Šoigu ir V. Gerasimovo pastangos davė vaisių ir jie pasistengė, kad prezidento Vladimiro Putino vadovaujama Rusija ir vėl būtų pasirengusi didelio masto karui, kaip kad 1981 metais ar net dar geriau.

Po 2016 metais vykusių strateginių ir taip pat didelio masto karinių mokymų „Kavkaz 2016“, kurių pagrindinių manevrų centras buvo Krymas, V. Gerasimovas žurnalistams pasakojo, kad tiek armijoje, tiek oro desanto pajėgose suburtos 66 nuolatinės parengties bataliono taktinės grupės – po vieną kiekviename pulke ir brigadoje. Tokios bataliono taktinės grupės suformuotos vykstant Čečėnijos karams. Manevringa bataliono taktinė grupė gali veikti savarankiškai nuo kitų pajėgų arba grupėje. Būtent taip šiandien ir kariauja Rusijos kariuomenė.

2016 metais V. Gerasimovas prakalbo apie planus dvigubai padidinti nuolatinės parengties bataliono taktinių grupių skaičių. Po dvejų metų jis džiaugiasi puikiais rezultatais, esą „šiandien sausumos ir oro desanto pajėgose tokių taktinių grupių skaičius siekia 126 vienetus, o kiekvienoje iš jų – po 800-900 žmonių“ – tai reiškia, kad kiekviename pulke ar brigadoje yra po dvi ar tris tokias grupes. Pavyzdžiui, NATO sugebėjo Baltijos valstybėse ir Lenkijoje tam, kad sulaikytų rusų 126, įsteigti keturias tarptautines taktines grupes. Rusija aktyviai modernizuoja tankus T-72B3. Vienas iš jų kainuoja apie milijoną dolerių. Šiandien Rusijos karinės pajėgos turimų tankų skaičiumi tiesiog neprilygstamos (Rusija šiuo klausimu lenkia ir Kiniją ir netgi visas NATO valstybes nares kartu sudėjus), rašo P. Felgenhaueris.

„Vostok 2018“ pabaigai V. Putinui Cugolio poligone Užbaikalėje buvo surinkta iki 25 tūkst. Rusijos karių ir Kinijos mechanizuota brigada iš 3200 karių ir tankų bei karo sraigtasparnių. Ir tai dar ne viskas – atvyko ir gausios mongolų pajėgos. Iš pradžių buvo imituojamas dviejų ginkluotų blokų susidūrimas. Vėliau visi kariai ir karinė technika buvo išrikiuoti Rusijos prezidento garbei, kad V. Putinas galėtų apžiūrėti ir įvertini šios karinės galios didybę. Reginys, žinoma, buvo skirtas ir užsienio valstybių karo atašė ir žurnalistams, kurie specialiai šiam tikslui buvo atvežti į Cugolį, kad galėtų savo akimis įsitikinti Rusijos karine galia ir bendryste su Kinija. Galiausiai surengtas jungtinis karinis paradas. Visai kaip 1981 metais, tik tada Kinija buvo įvardijama kaip galimas priešininkas, o dabar, Vakarams įvedus sankcijų, tapo pagrindiniu prekybos partneriu.

Valerijus Gerasimovas, Vladimiras Putinas

Norint leisti trilijonus vien tam, kad būtų galima pasipriešinti galimam agresoriui (Jungtinėms Valstijoms ir sąjungininkams), būtinas tikrai nestandartinis mąstymas. Toks, kuris pasufleruotų tundroje savarankiškai ieškoti išteklių, nors jų galima lengvai įsigyti. Toks, kuris kurstytų gvieštis Arkties dėl ten esančių gamtinių išteklių radimviečių, kurias dar tektų atrasti, o tada mokytis jas eksploatuoti po vandeniu ar ledu.

Tiesą sakant, nepasotinimą šiuolaikinės Rusijos militarizaciją itin keblu paaiškinti kokiais nors logiškais ir racionaliais gynybiniais argumentais. Iš istorijos puikiai žinoma, jog ilgai išlaikyti tokį aukštą karinės parengties lygį labai sunku.

Technika sensta, išlaidos naujai įsigyti auga, palaikymas tokiai valdžios strategijai ima silpti, nes visa ekonomika dirba vien karinėms reikmėms tenkinti, o ne tam, kad gerėtų eilinių žmonių gyvenimo sąlygos. Be to, užsienis vis labiau izoliuoja tokią valstybę. Taigi, tiesiog kartotųsi 1981 metų scenarijus, apibendrina P. Felgenhaueris.