Naujausias toks dokumentas – susitarimas dėl planuojamos Rusijos logistikos bazės Eritrėjoje, suteiksiančios rusams prieigą prie Raudonosios jūros. Apie jį po devynis mėnesius trukusių derybų, privertusių Kremliaus pareigūnus kaip reikiant paprakaituoti, paskelbta rugsėjo pradžioje.

Toks intensyvus Rusijos noras aktyviau dalyvauti Afrikos gyvenime skatina nuogąstavimų dėl žmogaus teisių ir saugumo: juk ginkluotės pardavimams konfliktuose silpnesniems režimams (juo labiau, kad Jungtinės Valstijos kalba apie planus iš ten atšaukti savo karius ir baigti misijas) gali pridaryti naujų problemų.

Prie įtampos dar prisidėjo ir rugsėjo įvykiai, kai Centrinėje Afrikos Respublikoje buvo nužudyti trys Rusijos žurnalistai, ten tyrę prieštaringai vertinamos Rusijos karines paslaugas teikiančios bendrovės „Vagner“ veiklą.

Rusijos veiksmai itin suintensyvėjo 2018 metais, kai šalies pareigūnai pradėjo aktyvią kampaniją žemyne, siūlydami susitarimus dėl ginkluotės ir karinių paslaugų (labai dažnai su ypatingomis sąlygomis), o mainais prašydami diplomatinės paramos ir prieigos prie itin pelningų mineralinių išteklių kasybos sutarčių.

Centrinės Afrikos Respublikos atvejis neįprastas – čia ne tik atvyko apie 175 samdinius ir karius iš Rusijos (jau nekalbant apie ginkluotę). Iš esmės ši Afrikos šalis tapo puikiu pavyzdžiu, kokio masto pastangas Rusija deda Afrikoje.

„Oficiali versija tokia, jog Rusijos valdžia ir Centrinės Afrikos Respublika jau seniai bendradarbiauja. Iš tikrųjų, jeigu kas nors praeitą rudenį būtų pasakęs, kad nutiks taip, jog ten atsiras tiek rusų, niekas nebūtų patikėjęs. Visi suglumę, kaip sparčiai viskas vyksta“, – teigia vienas prisistatyti nepanoręs tarptautinis pareigūnas, atidžiai sekantis Rusijos veiksmus minėtoje valstybėje.

„Šių metų sausį mus informavo, kad rusai apmoko šalies prezidento saugumo pajėgas Berenge, Bokassos senuosiuose rūmuose. Socialinėje žiniasklaidoje sklandė gandai, kad rusų ten labai sparčiai daugėja“, – pasakoja jis.

Ir kalbame ne apie eilinius karius ir smulkiosios ginkluotės tiekimą: nerimaujama, kad Maskva save derybose Sudane apsiskelbė savotiška tarpininke tarp Centrinės Afrikos Respublikos valdžios ir sukilėlių grupių. Tokia situacija – smūgis Afrikos Sąjungos reputacijai ir įtakai.

Be to, yra duomenų, kad Rusija manipuliuodama stengiasi gauti prieigą prie deimantų, aukso ir urano telkinių, esančių būtent sukilėlių kontroliuojamose teritorijose.

Ekspertai tvirtina, kad Rusijos interesų taikinyje atsidūrusi toli gražu ne tik Centrinės Afrikos Respublika.

Rusijos įtakingiausieji, tarp kurių ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas ir Rusijos Federacijos tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko (artima paties Vladimiro Putino bendražygė), asmeniškai atsakingi už pasirašytus karinio bendradarbiavimo susitarimus.

Valentina Matvijenko

Kovą Rusijos užsienio reikalų ministras lankėsi Angoloje, Namibijoje, Mozambike, Etiopijoje ir Zimbabvėje, kur pasirašė daugybę sutarčių, tarp kurių – susitarimai dėl ekonominių zonų, mineralinių išteklių žvalgymo ir techninio bendradarbiavimo.

Liepą atėjo eilė Dmitrijui Šugajevui, Rusijos federalinės karinio ir techninio bendradarbiavimo tarnybos vadovui. Jis BRICS viršūnių susitikimo metu turėjo oficialiai paskelbti apie susitarimo memorandumo pasirašymą su Pietų Afrikos vystymosi bendruomene dėl karinio bendradarbiavimo (įskaitant ir mokymus).

Užsienio politikos ekspertai, stebėję suaktyvėjusius Rusijos veiksmus Afrikoje, mano, kad tokius pokyčius lemia net keli svarbūs veiksniai.

Viena iš priežasčių – diplomatinės izoliacijos iš Europos ir Jungtinių Valstijų baimė dėl Maskvos politikos Sirijoje ir Ukrainoje. Tokia situacija skatina Kremlių ieškoti sąjungininkų Afrikoje (bent jau jų balsų Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje).

„Be to, Rusija įsitikinusi, jog palieka svarbų istorinį pėdsaką (dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai rėmė išsilaisvinimo judėjimus)“, – samprotauja „Carnegie Endowment for International Peace“ ekspertas Paulas Stronski.

„Kai tik prieš porą metų ėmėsi veiksmų aktyviam sugrįžimui į žemyną, Rusijos pozicija Afrikoje, lyginant su Kinija, buvo apgailėtinoje padėtyje. Ji negali pasiūlyti vartojimo prekių, kaip kad gali Kinija, tačiau gali pasiūlyti ginklų ir kiek palengvinti skolų naštą mainais už teises žvalgyti mineralinius išteklius. Rusijos sugrįžimas į Afriką vertinamas kaip bandymas atrasti nišą, kur šalis galėtų būti konkurencinga, ir ta niša gali būti būtent ginklai“, – teigia P. Stronski.

Nors tokių pastangų veidu Rusija pasirinko gerai žinomus ir įtakingus politikus, anot P. Stronski, egzistuoja ir ne menkiau svarbus antrasis planas, kuriame – V. Putino įgaliotiniai, tokie kaip verslininkai ir privačios karinių paslaugų bendrovės (pavyzdžiui, „Vagner“).

Kaip ir kiti stebėtojai, Thierry Vircoulonas iš „International Crisis Group“ mano, kad Rusijos strategija – verslo, diplomatijos ir ginklų pardavimų kratinys.

„Viskas prasidėjo praeitų metų rugsėjį, kai Centrinės Afrikos Respublikos prezidentas atvyko į Sočį, kur buvo pasirašytas pirmasis susitarimas dėl ginkluotės. Nuo tada dvišalis bendradarbiavimas kaip reikiant išaugo, o Rusijos bendrovės sėkmingai užsitikrino prieigą prie minėtosios Afrikos valstybės mineralinių išteklių mainais už karines paslaugas“, – komentuoja Th. Vircoulonas.

Vladimiras Putinas, Sergejus Lavrovas

Ekspertas sako, kad egzistuoja labai ryškus skirtumas tarp pastarojo Rusijos susidomėjimo Afrika ir to, kaip tai vyko sovietų galios apogėjaus metais.

„Skirtumas tas, kad šiandien viskas nėra taip aiškiai apibrėžta. Rusija naudojasi privačiais kariniais rangovais, kurie esą oficialiai su Kremliumi nesusiję. Bėda ta, kad viskas nėra taip jau nekalta, kaip Maskva norėtų, kad atrodytų. Rusija nusitaikiusi į režimus, kurie negali pasigirti gerais santykiais su Vakarais arba tais, kurie neslepia nusivylimo tais pačias Vakarais, pavyzdžiui, Zimbabve ir Centrinės Afrikos Respublika“, – aiškina Th. Vircoulonas.

Svarbu ir tai, kad Kremlius aktyvus toli gražu ne vien karinių paslaugų sferoje.

Rusija aktyviai bando prikelti naujam gyvenimui senus žmonių tarpusavio bendradarbiavimu paremtus ryšius ir tinklus, kurių dauguma buvo užmegzti, kai Maskvoje studijavo jauni aktyvistai ir išsilaisvinimo judėjimo aktyvistai iš Afrikos.

Ne mažiau nei karybos ekspertų iš Rusijos misijos Centrinėje Afrikos Respublikoje stebina Maskvos pastangos vadinamajame Afrikos rage steigti savo karinę bazę.

Kai planų atidaryti savo bazę Džibutyje buvo atsisakyta, rugsėjį Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas paskelbė, kad Rusija Eritrėjoje prie Raudonosios jūros ketina atidaryti logistikos centrą ir taip prisijungti prie kitų šalių, keliančių kojas į Afrikos ragą. Tokia situacija leidžia tikėtis, kad Jungtinės Tautos ketina panaikinti Eritrėjai taikomas sankcijas.