Šiuo metu kaimo vietovių gausiame regione gali būti susitelkę maždaug trys milijonai piliečių. Ne vienas susitarimas leido čia persikelti ir sukilėlių kovotojams, o didžiulėse šalies srityse savo valdžią pavyko įtvirtinti Sirijos vyriausybei.
Dabar Sirijos prezidentą Basharą al Assadą sudomino ir Idlibas, rašo BBC korespondentas Jonathanas Marcusas.
Jo pajėgos ir sąjungininkai jau telkiasi. Pastiprinta ir prie Sirijos pakrantės dislokuota Rusijos flotilė. Daugelyje laivų – kokios nors sausumos atakai skirtos raketos, prireikus galinčios praversti Sirijos vyriausybės pajėgoms.
Sirijos vyriausybė surengtą ataką laikytų aukščiausiu prezidento B. al Assado pastangų susigrąžinti šalies kontrolę tašku ir stipriausiu smūgiu organizuotai opozicijai. Tačiau pagalbos agentūros ir Jungtinės Tautos baiminasi, kad tokie veiksmai gali sukelti didžiulę humanitarinę katastrofą.
Ant kortos pastatyta nė kiek ne mažiau nei būsima Sirija – šalis, kurią B. al Assadas ir valdys. Vis dėlto kova vyksta ne tik tarp prezidento vyriausybės pajėgų ir sukilėlių. Į ją nemenkai įsitraukusios dar dvi šalys – Rusija ir Turkija.
Įsiutusi dėl JAV vykdomos politikos Sirijos atžvilgiu, taip pat sunerimusi dėl savo pačios sienas kertančių pabėgėlių srautų, Turkija kartu su Rusija, Iranu ir Sirijos vyriausybe pasistengė įkurti nedidelį skaičių vadinamųjų deeskalacijos zonų.
Susitarimas, kuriuo buvo siekta numalšinti kovas ir sukurti bent minimalų stabilumą, reikalavo, kad Sirijos vyriausybės ir sukilėlių pajėgos liautųsi demonstravę priešiškumą keturiose, daugiausia opozicijos kontroliuojamose šalies teritorijose. Rusija, Turkija ir Iranas prisiėmė laiduotojų vaidmenis – pasiuntė į tas zonas savo pajėgas ir stebėtojus, kad šie palaikytų jose tvarką.
Galop nutiko taip, kad tos zonos pasidavė vyriausybės galioms. Tačiau ne visos. Liko vienintelė – Idlibas.
Turkija apginklavo keletą Sirijoje sutelktų sukilėlių būrių ir nemenkai investavo į Idlibą tiek politine, tiek karine prasme.
Svarbu ir tai, kad ji siekė tam tikro savitarpio supratimo su provincijoje dominuojančia sukilėlių grupe „Hayat Tahrir al Sham“ (HTS) (seniau – „Jabhat al Nusra“, glaudžiai susijusi su „Al Qaeda“), nors sklandžių santykių užmegzti ir nepavyko.
Turkija, vykdydama savo, kaip laiduotojos Idlibo deeskalacijos zonoje, misiją, įrengė apie tuziną stebėjimo postų sukilėlių kontroliuojamoje Sirijos teritorijoje. Neužilgo jie buvo sustiprinti tiek, kad dabar prilygsta nedidelėms savarankiškoms karinių operacijų bazėms.
Ankaros vyriausybė galingą į Idlibą nukreiptą ataką pavadino raudona linija, kurios peržengti negalima. Niekas tiksliai nežino, kam galėtų ryžtis Turkija, jei režimas vis dėlto įvykdytų puolimą.
Trintis tarp parankią sąjungą sudariusių Sirijos vyriausybės ir Turkijos pastarajai gali atsiliepti įtemptais santykiais su Rusija.
Turkijos ir Rusijos santykiai visada buvo sudėtingi. 2015 metų lapkritį Turkija numušė Rusijos karo lėktuvą, kuris kaip ji nurodė, skirsdamas iš Sirijos, pažeidė Turkijos oro erdvę. O štai 2017 metų rugsėjį Turkija su Rusija pasirašė sutartį, numačiusią galimybę apginkluoti šalies pajėgas rusiškomis priešlėktuvinėmis raketomis S-400.
Vėliau, 2018 metų kovą, Turkijos remiama B. al Assadui priešiška grupuotė, pasivadinusi Laisvąja Sirijos armija, užėmė Sirijos kurdų miestą Afriną.
Dėl Idlibo gali kilti nesklandumų ir tarp Sirijos vyriausybės bei Maskvos.
Rusija – tai dar viena išorinė vykstančios dramos dalyvė. Ji veiksmingai pagelbėjo prezidentui B. al Assadui įsikišdama į pilietinį karą. Rusijos oro pajėgos, padedamos Irano remiamų grupuočių, pirmiausia leido jam stabilizuoti vis prastėjančią situaciją, o vėliau pereiti į puolimą.
Bet ką Rusija mano Idlibo klausimu? Per daug nesigilinant rusai atrodo nusiteikę prieš galingą ataką ir pirmenybę teikia derybų keliu pasiekiamiems susitarimams. Rusija suinteresuota sumažinti savo karinį vaidmenį Sirijoje, nors Viduržemio jūros rytinėje dalyje dislokuotų jūrų pajėgų papildymas gali sufleruoti ir priešingą išvadą.
Vis dėlto Sirijoje reikalai, kaip paprastai, ypač komplikuoti. Rusija gali nesugebėti atkalbėti savo sąjungininkės nuo sprendimo atakuoti Idlibą.
Vyriausybės surengta ataka gali virsti kuo įvairiausiais veiksmais. Tai gali būti, pavyzdžiui, visuotinis antpuolis arba kiek santūresnės pastangos nusirėžti svarbiausias teritorijos sritis, kad jas kontroliuojant, būtų galima didinti likusiuose regionuose įsikūrusiems sukilėliams daromą spaudimą.
Rusija ir toliau demonstruoja entuziazmą, kai kalbama apie kovą su teroristais, nesvarbu, kurioje šalyje jie bazuotųsi, o kad įvairūs pralaimėjimai atginė į Idlibo provinciją ne vieną kraštutinių pažiūrų elementą, neverta nė abejoti.
Bet kuriuo atveju humanitariniai atakos prieš Idlibą padariniai būtų ypač rimti. Taip pat baiminamasi, kad, siekiant priversti vietos gyventojus pasiduoti, gali būti vėl panaudotas cheminis ginklas. Vis dėlto Idlibo sužlugdymu košmaras Sirijoje nesibaigtų.
Didžiojoje šalies dalyje įvestas B. al Assado režimas gali taip ir nesutvirtėti, nes nemenkose srityse tiesiog pristigs centralizuotos kontrolės. Su rekonstrukcijomis ir perkėlimais susijusios užduotys reikalauja tiek pastangų, kad niekas neatrodo pasirengęs jų imtis.
Taigi, vietinės reikšmės sukilimas prieš nepopuliarų režimą peraugo į visą regioną apėmusią kovą. Ji įtraukė tokių organizacijų kaip „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ įgaliotinius.
Tačiau reikšmingiausia visgi yra tai, kad Sirija tapo kovos arena, kurioje ne kartą kilo kur kas platesnio – tarptautinio masto įtampa tarp Rusijos, Turkijos, Irano, Izraelio, Persijos įlankos valstybių ir JAV. Visos jos siekė savų interesų.
Iš išorės daromas spaudimas po B. al Assado pergalės niekur nedings. Jis dargi gali sustiprėti. JAV, Izraelis ir Vašingtono sąjungininkės Persijos įlankoje Siriją dabar labai aiškiai mato kaip dar vieną strateginės kovos su Iranu fronto liniją.
Interesų mišrainė
Sirijos pilietinis karas tapo arena, kurioje įvairios pasaulio ir regiono jėgos viso konflikto metu aktyviai plėtojo savo interesus. Dėl susikertančių skirtingų interesų Sirija tapo savotiška interesų mišraine.
Nuo pat konflikto pradžios JAV aktyviai rėmė nuosaikias suskilėlių organizacijas ir priešinosi B. Assado įtakai, o po Isalmo valstybės įsigalėjimo Sirijoje ir Irake JAV vadovaujama koalicija ėmėsi vykdyti oro antskrydžius prieš šią teroristinę organizaciją. Kovoje su islamistais JAV netikėtu ir pačiu veiksmingiausiu sąjungininku tapo Sirijos kurdų pajėgos, sėkmignai išvijusios džihadistus ir perėmusios rytų Sirijos kontrolę į savo rankas.
Tačiau kurdų sėkmė gerokai suerzino Turkiją. NATO sąjungininkė pati nerimauja dėl separatistinės kurdų mažumos savo teritorijoje ir ne kartą buvo kirtusi Sirijos sieną ir apšaudžiusi Sirijos kurdų pozicijas.
Saudo Arabija taip pat nepraleido progos pasinaudoti suirute. Rijadui nebūtų nieko palankesnio, nei Irano ir Rusijos sąjungininko B. Assado nuvertimas, todėl Saudo Arabijos parama sukilėliams abejoti nevertėtų. Šiuo atveju visiškai sutapo Rijado ir Izraelio interesai, kuris taip pat baiminasi augančios Irano įtakos regione. Žydams nerimą labiausiai kelia Irano savanorių ir kariuomenės daliniai, kovojantys greta B. Assado pajėgų. Izrealis nerimauja dėl galimos Irano kariuomenės bazės netoli savo sienos.
Rusijos ir Irano tikslas – akivaizdus: bet kokia kaina išsaugoti savo sąjungininką B. Assadą valdžioje ir kaip įmanoma labiau išplėsti savo įtaką regione.
Dėl šių skirtingų ir persipynusių interesų vargu ar ilgalaikis ir stabilus konflikto sprendimas artimaiusioje ateityje yra įmanomas, net ir nutilus ginklams Idlibe.