Šių metų liepą Montanos valstijoje vykusiame suvažiavime JAV prezidentas Donaldas Trumpas eilinį kartą apibėrė Europą kritika. Kalbėdamas apie NATO jis pareiškė, kad amerikiečiai yra „už viską mokantys vėplos“.
Kaip įprasta, reaguodami į D. Trumpo pykčio protrūkį, Europos vadovai bandė banaliai jį nuraminti. Išskirtinę poziciją išsakė žmogus, iš kurio, ko gero, to tikėtasi mažiausiai. Mandagusis D. Tuskas, vadovaujantis Europos Vadovų Tarybai, pasitelkė anaiptol netradicines diplomatines priemones.
Prabėgus penkioms dienoms po Montanos suvažiavimo Briuselyje pasirašant bendrą ES ir NATO deklaraciją, 61-erių D. Tuskas griežtai atsikirto nepagarbiems D. Trumpo komentarams: „Šiandien europiečiai išleidžia gynybai gerokai daugiau nei Rusija ir tiek pat, kiek Kinija.“
Be to, D. Tuskas pridėjo dviprasmišką įžeidimą: „Brangioji Amerika, vertink savo sąjungininkus. Juk jų nėra tiek jau daug.“ Negana to, artėjant suplanuotam D. Trumpo susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, D. Tuskas metė JAV vadovui neprašytą patarimą: „Visada verta atskirti, kas yra strateginis draugas, o kas – strateginė problema.“
Per savo politinę karjerą D. Tuskas parodė turįs ne vieną veidą, bet tapęs Europos Vadovų Tarybos prezidentu daugiausia demonstruoja taikdariškąjį. Išsiaiškinęs, kaip veikia Briuselio politikos užkulisiai, jis daugiausia bandė surasti visiems Europos vadovams priimtiną konstruktyvų 2015 m. prasidėjusios migrantų krizės sprendimą ir sušvelninti Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Bendrijos padarinius.
Tačiau bendraujant su D. Trumpu retkarčiais pasirodo kietesnė D. Tusko pusė. Geriausias pavyzdys – D. Tusko reakcija į D. Trumpo prisipažinimą, kad dėl ES prekybos taisyklių šis laikąs ją „priešininke“. D. Tuskas atkirto kandžia replika tviteryje: „JAV ir ES yra geriausios draugės. Tie, kas sako, kad mes priešai, skelbia suklastotas naujienas.“
Konfrontaciją lemia skirtingos pažiūros
Kitaip nei daugelis kitų konsensuso siekiančių Europos vadovų, D. Tuskas yra natūraliai linkęs į D. Trumpui būdingą priešiškumo politiką. Panašu, kad Europos Vadovų Tarybos prezidentas rado būdą, kaip geriausia bendrauti su D. Trumpu.
Birželį Lenkijos televizijos stočiai TVN24 jis pasakė, kad JAV prezidentas „mėgsta ir gerbia asmenis, kalbančius tiesiai ir paprastai“. Praktikoje ši teorija taikoma atkertant D. Trumpui jo paties neretai hiperbolizuotu ir pašaipiu, netiesioginiu ir nuginkluojančiu, bet užtikrintu tonu.
Vis dėlto konfrontacinius D. Tusko ir D. Trumpo santykius lemia iš esmės skirtingos politinės pažiūros. Natūrali ideologinė D. Trumpo sąjungininkė yra D. Tusko oponentė namuose – „Teisės ir teisingumo“ partija.
Ją ir JAV prezidentą vienija neigiamas požiūris į imigraciją (ypač iš musulmoniškų šalių), atsargumas Vokietijos atžvilgiu, nepasitenkinimas nepriklausomais teismais ir priešiškumas ES institucijoms bei tarptautinei teisei. Nenuostabu, kad 2017 m. D. Trumpui lankantis Varšuvoje „Teisė ir teisingumas“ atvėrė jam visus vartus ir net autobusais suvežė partijos rėmėjus iš visos šalies, kad šie paplotų JAV prezidentui sakant kalbą.
D. Tuskas visą savo politinę karjerą buvo prisiekęs liberalas ir aistringas ES rėmėjas, todėl yra visai kitame ideologinio spektro krašte. Jis įsitikinęs, kad buvusios sovietinio bloko šalys, tokios kaip Lenkija, neturi pasirinkimo ir privalo įsitvirtinti Vakarų institucijose.
Liepą duodamas interviu Lenkijos televizijai D. Tuskas išreiškė nerimą, kad šylant JAV ir Rusijos santykiams, Kremlius vėl ims uiti branduolinių ginklų neturinčias ir neturtingas Rytų Europos valstybes. D. Tusko nerimą dėl D. Trumpo nesunku suprasti prisimenant, kad per Antrąjį pasaulinį karą į Lenkiją įsiveržusi Sovietų Sąjunga įvedė pusę amžiaus užsitęsusią komunistinę diktatūrą.
„Jei džiūgaujate, kad D. Trumpas spaudžia Europą, noriu įspėti“, kad JAV strateginių santykių pokyčiai „turėtų kelti nerimą visoms šios žemyno dalies valstybėms, įskaitant Lenkiją“, – liepą pareiškė D. Tuskas Lenkijos televizijai. Daug lenkų mano, kad 2019 m. lapkritį pasibaigus Europos vadovų tarybos prezidento kadencijai būtent dėl šio geopolitinio susirūpinimo gimtąja šalimi D. Tuskas grįš į Lenkijos politinę areną.
Būsimasis Lenkijos prezidentas?
D. Tuskas jau ne kartą išreiškė viltį sugrįžti į Lenkijos politiką – neretai pasitelkdamas jam būdingą nerūpestingos retorikos talentą. Liepą jis paskelbė, kad jei Jaroslawas Kaczynskis, vis dar vadovaujantis „Teisės ir teisingumo“ partijai ir, kaip teigiama, vyriausybei (nors joje neužima jokio oficialaus posto), nutartų 2020 m. kandidatuoti į šalies prezidento pareigas, „nė akimirkos nedvejodamas stočiau į kovą su juo. Pažiūrėkime, ar jis priims šį iššūkį.“
D. Tuskas žino, kad J. Kaczynskis jau paskelbė, jog jo partija parems antrajai kadencijai kandidatuosiantį liaudies pamėgtą Andrzejų Dudą, todėl šis pareiškimas greičiausiai buvo bandymas paerzinti J. Kaczynskį ir priminti lenkams, kad šalyje yra du politikos sunkiasvoriai: jis ir J. Kaczynskis, kurį iki išvykdamas į Briuselį D. Tuskas nuolat pranokdavo.
Jei 2020 m. D. Tuskas išties mestų iššūkį A. Dudai, viešosios nuomonės apklausos rodo, kad turėtų turėtų tvirtas, bet anaiptol neužtikrintas galimybes laimėti. Birželį atlikto tyrimo duomenimis, šiuo metu 51 proc. lenkų balsuotų už A. Dudą, bet D. Tuskas neseniai jį aplenkė pagal pasitikėjimo rodiklį.
Visai kitas klausimas, ar Lenkijos ministro pirmininko pareigose tikros valdžios pargavęs D. Tuskas apskritai norėtų tarnauti iš esmės simboliniame šalies prezidento poste. Vienintelė pagunda galėtų būti prezidentinė veto teisė: D. Tuskas neturėtų galimybių vykdyti savo vidaus politiką, bet įgytų reikšmingą įtaką „Teisės ir teisingumo“ sprendimams.
Briuselyje D. Tuskas tokios galios neturi. Praėjusiais metais jo remiama Europos Komisija prieš Lenkiją inicijavo ES konstitucinės sutarties 7 straipsnyje numatytą vadinamąją „branduolinę“ procedūrą dėl šios šalies valdančiosios partijos priemonių, silpninančių Lenkijos teismų nepriklausomybę. Dėl šio proceso Lenkija gali netekti teisės balsuoti ES institucijose. Bet J. Kaczynskio tai neįbaugino.
Akivaizdu, kad D. Tuskas linkęs veltis į peštynes visuomet, kai dešinieji populistai meta iššūkį europiniam liberalizmui. Vis dėlto akivaizdu, kad netrukus jam teks rinktis. Kol kas D. Tuskas daugiausia dėmesio skiria padrikiems D. Trumpo ekonominiams ir kariniams grasinimams visai Europai, bet netrukus gali nutarti, kad labiausiai jo reikia namuose.