– Paskutinį kartą su Vladimiro Putino įgaliotiniu Vladislavu Surkovu susitikote sausį. Ar turite naujienų dėl kito susitikimo? Gal matote, kad derybose atsiveria galimybių langas?
– Nuo sausio Rusijoje prasidėjo aktyvusis prezidento rinkimų laikotarpis, po jų vyko pasiruošimas inauguracijai. Todėl žinojome, kad iš Rusijos neverta tikėtis didesnių proveržių, derybose bus nedidelė pauzė. Bet dabar tai praeityje.
Pirmiausia norėjau sulaukti galutinio patvirtinimo, kad, perrinktas prezidentu, V. Putinas vėl paskirs V. Surkovą įgaliotiniu deryboms dėl Donbaso. Po Helsinkio susitikimo [Donaldo Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje liepos 16 d.] V. Surkovui išsiunčiau kelis pasiūlymus teiraudamasis, ar, jo nuomone, būtų prasminga vėl susitikti ir juos aptarti. Kol kas nieko konkretaus nesutarta, bet taip, palaikome ryšį.
– Ar kito susitikimo metu planuojate aptarti galimybes į Ukrainą siųsti Jungtinių Tautų taikdarių misiją?
– Žinoma, būtinai. Mūsų ankstesnį susitikimą kaip tik ir baigėme diskusija apie tai, kaip galima būtų ją dislokuoti etapais. Viena vertus, taikdarių misiją būtina dislokuoti palaipsniui dėl logistinių priežasčių, kita vertus – taip galėtų būti lengviau, priimtiniau Rusijai. Matysime, ar pavyks susitikti su V. Surkovu ir pasikalbėti apie tai.
– Ar, jūsų nuomone, tarptautinė bendruomenė ar atskiros valstybės, tarkim, Vokietija, Prancūzija ar kitos, galėtų padaryti daugiau, kad paspartintų ir palengvintų jūsų dialogą su V. Surkovu?
– Aš manau, kad tarptautinė bendruomenė daro būtent tai, ko reikia. Glaudžiai bendradarbiauju su Prancūzija ir Vokietija, aptariau ir pasiūlymus, kuriuos neseniai nusiunčiau V. Surkovui. Per pastaruosius metus daug kontaktavau su ES ir atskiromis šalimis narėmis apie tai, ar JT taikdarių misijos siuntimas galėtų duoti naudos, ar ne. Ši mintis sulaukė daug pritarimo. Manau, kad jau dabar tarptautinė bendruomenė nemažai padėjo.
– Nors karas Rytų Ukrainoje ir toliau reikalauja aukų, neretai galime išgirsti nuomonę, kad politiškai šis konfliktas jau įšąla – ko galbūt ir norėjo Rusija. Ar pritariate tokiam vertinimui?
– Negalėčiau pasakyti, kad Rusija visiškai nesiėmė jokių veiksmų praėjusiais metais. Konfliktas ir toliau išlieka gana intensyvus. Nors agresijos lygis sumažėjęs, visgi ji nesiliauja. Humanitarinė padėtis siaubinga – kenčia ten gyvenantys žmonės. Esame visuomet pasiruošę įsitraukti, jei būtų mėginama šią situaciją pakeisti. Kol kas didesnio noro iš Rusijos pusės nematau, bet turime ir toliau bandyti.
– Ar sutinkate su nuomone, kad Rusija pati suinteresuota ieškoti išėjimo strategijos, bet tik jei galėtų „išsaugoti veidą“?
– Tiesą sakant, man nelabai patinka terminas „pasitraukimo strategija“ ar pan. Rusija visuomet veiks taip, kaip jai naudinga, – šiuo klausimu esu realistas. Bet tolesnė Donbaso okupacija pačiai Rusijai tikrai nėra naudinga. Ji ir toliau prieš save nuteikia Ukrainos visuomenę, stiprina antirusiškas nuotaikas, ypač tarp jaunosios kartos ukrainiečių. Tai nė kiek nepadeda Rusijai.
Daug naudingiau jai būtų save pateikti kaip siekiančią taikos, mėginančią nutraukti rusų ir ukrainiečių nesantaiką ir užtikrinti, kad vietos žmonės, rusakalbiai Donbaso gyventojai, taptų saugesni, nei yra šiandien. Nes dabar rusakalbiams saugu bet kur Ukrainoje – tik ne ten, kur yra Rusijos karinės pajėgos.
– Ukrainoje artėja rinkimai, kampanija prasidėjo, ar manote, kad dabar jau Ukrainos vidaus procesai galėtų kliudyti deryboms?
– Tikrai nemanau. Ukrainoje nėra nė vieno politiko, kuris norėtų, kad konfliktas tęstųsi, – visi nori, kad jis būtų išspręstas. Nes tai didžiulė problema – tiek humanitarinė, tiek politinė. Ukrainai labai svarbu susigrąžinti šią teritoriją, gyventojai turi pamatyti, kad ji reintegruojasi. Neįsivaizduoju, kad kas nors iš ukrainiečių galėtų būti suinteresuotas kliudyti procesui.
– Ar tai reiškia, kad Ukraina daro viską, ką gali, kad išspręstų šį konfliktą?
– Ne, Ukraina galėtų daryti daugiau. Viena labai svarbi sritis, kuriai vyriausybė turėtų skirti gerokai daugiau pastangų – parama Donbaso gyventojams: teikti humanitarinę pagalbą, didinti viešųjų paslaugų prieinamumą, išspręsti pensijų mokėjimo problemas.
Be to, yra ir įstatymų, kurie baigia galioti – Parlamentas turėtų imtis veiksmų, kad laiku pratęstų jų terminą. Pavyzdžiui, vadinamasis Įstatymas dėl ypatingojo statuso [Įstatymas dėl atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų savivaldos ypatingos tvarkos] baigia galioti spalį ir gali būti vėl pratęstas labai lengvai, be jokios žalos Ukrainai.
– Apibendrinant, ar esate optimistiškai nusiteikęs, ar jau pradedate jausti nuovargį?
– Oi ne, visai nesijaučiu pavargęs (juokiasi). Esu nusiteikęs realistiškai – tiek Rusijos veiksmų atžvilgiu, tiek vertindamas jos pastangų nuoširdumą ieškant konflikto sprendimo. Bet tai nereiškia, kad turėtume nustoti mėginę. Mūsų esminė užduotis – padėti Ukrainai tapti sėkminga, ekonomiškai stipria demokratija, Europos dalimi – to ir toliau sieksime kasdien.