Naktį iš balandžio 20 į 21-ąją danguje virš Karelijos krito lėktuvas. Jam buvo numušta trijų metrų dalis kairiajame sparne, o fiuzeliaže – skylė. 110 žmonių lėktuve išgyveno stiprią perkrovą. Įsikibę į sėdynes jie šaukė ir meldėsi, daugeliui iš nosies bėgo kraujas. Keleivis Bahng Tais Hwangas 24E sėdynėje žuvo iš karto. Jis skrido namo į Seulą, ten gyveno jo šeima, vyrui buvo 36 m. 23A vietoje sėdinčiam 31 m. Yoshitako Sugano iš sužeisto peties tekėjo kraujas. Jis mirs po kelių valandų jaunesniajam broliui ant rankų.

Niekas nesuprato, kas įvyko

Lėktuvo pilotas 45 m. Chang Kyu, karinių oro pajėgų pulkininkas, išėjęs į atsargą, Korėjos karo (1950–1953 m.) veteranas stengėsi nutupdyti lėktuvą ant užšalusio ežero Karelijoje. Jam pavyko pasiekti salą ir nusileisti taip, kad lėktuvo priekis atsidurtų ant žemės. Iš 110 lėktuve buvusių žmonių liko gyvi 108.

Po pusantros dienos, 1978 m. balandžio 22 d. laikraštis „Pravda“ pranešė: „Neaišku, kam priklausantis lėktuvas iš Barenco jūros pusės pažeidė SSRS oro erdvę. Prieš lėktuvą pažeidėją pakilę šalies priešraketinės gynybos naikintuvai ne kartą nurodė skristi iš paskos. Lėktuvas šių komandų nepaisė ir nusileido ant ežero Karelijoje, Kemėje tik praėjus dviem valandoms po to, kai įskrido į Sovietų Sąjungos oro erdvę. Lėktuvui nusileidus buvo nustatyta, kad pažeidėjas priklauso Pietų Korėjos aviacijos kompanijai. Sovietų kompetentingos institucijos tiria Sovietų Sąjungos oro erdvės pažeidimo priežastis.“

„Dirbau Petrozavodske respublikinio laikraščio „Komsomolec“ redaktoriaus pavaduotoju, – pasakojo Karelijos žurnalistas Jurijus Šleikinas. – Balandžio 21-ąją, maždaug po pietų sulaukėme TASS pranešimo raidiniu telegrafo aparatu – Karelijoje priešraketinės gynybos pajėgos nusodino keleivinį lėktuvą. Prie tokio pobūdžio pranešimų įprastai buvo pridedamos rekomendacijos, kur spausdinti. Paskui peržiūrėjau pagrindinius laikraščius – „Pravda“, „Izvestii“, „Krasnaja zvezda“. Vienur (pranešimas) buvo trečioje skiltyje, kitur – penktoje. Vietos rajonų laikraščiams neleido nė perspausdinti. Bandėme išsiaiškinti detales, skambinome pažįstamiems į Kemę, bet visur susidūrėme su tyla.“

Tą pačią dieną „The New York Times“ parašė, kad Pietų Korėjos lėktuvas su 97 keleiviais ir 13 narių ekipažu buvo numuštas sovietų priešraketinės gynybos (naikintuvų). Laikraštis citavo SSRS ministrą pirmininką Aleksejų Nikolajevičių Kosyginą, tvirtinusį, kad „Boeingas“ pats rėžėsi į ledą ir taip pažeidė sparną.

„Aiškinantis incidentą Severomorske, aviacijos maršalas Ivanas Pstygo suirzęs pasakė pilotui, taikiusiam į „Boeingą“: „Na ir kvailys tu, Bosovai! Būtum numušęs – ir niekas nebūtų susekęs“, – prisiminė pokalbį buvęs 265-o naikintuvų aviacijos pulko štabo viršininkas Valerijus Volynecas.

Iš Paryžiaus į Seulą skridęs „Boeing-707“ buvo pirmas keleivinis lėktuvas, numuštas virš SSRS teritorijos. Kol egzistavo Sovietų Sąjunga, visi įvykio liudininkai tylėjo. Praėjo 40 metų, daugelio jau nebėra gyvų. Be tie, kuriuos pavyko rasti novajagazeta.ru korespondentui, pasakojo stebėtinus dalykus.

Gervė

Oro linijų bendrovės „Korean Air Lines“ 902 (KAL-902) reiso lėktuvas „Boeing 707“ išskrido iš Paryžiaus Orly oro uosto 1978 m. balandžio 20 d., pusvalandžiu vėluodamas. Keleiviai buvo Pietų Korėjos, Japonijos, Vokietijos Federalinės Respublikos ir Prancūzijos piliečiai. Maršrutas Paryžius–Seulas buvo sudarytas taip, kad nereikėtų įskristi į SSRS teritoriją – per Norvegijos jūrą ir Šiaurės pusrutulį, užsipilant degalų Ankoridže (Aliaskos valstijoje), sustojant Tokijuje. Skrisdamas virš Grenlandijos lėktuvas staiga stipriai pasuko į pietus. Sovietų priešraketinės gynybos įranga užfiksavo neaiškų taikinį dar virš neutralių vandenų ir įdėmiai jį sekė. Jis artėjo prie šiaurinių sienų.

„Yra kodas „savas-svetimas“. Jei lėktuvas neatsako į užklausą – bėda, – pasakojo pulkininkas Aleksandras Cyba, 1978 m. buvęs priešraketinės gynybos 5-osios divizijos Raketų ginkluotės tarnybos viršininku. – Kodai nuolat keisdavosi. Pasitaikydavo, kad pilotai užmiršdavo juos pakeisti. Na, pasakysime jiems: „Vyrai, ką jūs?“ jie susizgribs, pakeis – ir viskas, jis „savas“. O šitas skrido ir tylėjo. Zenitinių raketų pajėgos būtų jį lengvai sunaikinusios, bet nebuvo aišku, kas tai. Pakėlė aviaciją pažiūrėti, kas per bičiulis.“

Buvo penktadienio vakaras. Kitą dieną Sovietų Sąjungos piliečių laukė komunistinė šeštadieninė talka.

Kariniame miestelyje prie Kemės, Karelijos šiaurėje buvo numatytas teritorijos tvarkymas ir kiti šventiniai renginiai

„Mes gyvenome Kemės žemumoje, ten anksčiau tremdavo, – prisimena lakūno našlė Tatjana Novožilova. – Miestelis buvo visai mažytis, dvi gatvės kryžmai ir pirtis. Iš pradžių įgulos parduotuvėje būdavo galima visko nusipirkti, bet greitai prasidėjo laikini sunkumai. Visi laukdavo kariuomenės prekybos mašinos, ji atvažiuodavo prie mūsų penkiaaukščio su duona ir pienu.“

Šeštadieninės talkos išvakarėse jos vyras, 265-o aviacijos pulko naikintuvų lakūnas Jurijus Novožilovas pradėjo kovinį budėjimą.

„Nors buvo balandis, pusnys tebebuvo štai tokios, – pakelia ranką T. Novožilova. – Maždaug devintą užkaukė sirena. Vyro lėktuvo žurnale taip ir parašyta: balandžio 20 d. – išskrista iš budinčios grandies. Skrido Jura, Anatolijus Kerefovas, Sergejus Slobodčikovas ir Aleksandras Genbergas. Jiems pateikė užduotį – surasti ir atpažinti nežinomą lėktuvą.“

Dar viena grandis pakilo iš Besoveco oro uosto prie Petrozavodsko.

„Susisiekiau su pilotais, sakau – be mano leidimo „aukštosios“ neleisti“, – pasakoja buvęs aviacijos pulko vadas Vitalijus Dymovas. – „Aukštoji“ – raketa, parengta skristi iki taikinio.“

Prie Murmansko iš Afrikandos oro uosto pakilo 431-o naikintuvų aviacijos pulko pilotas Aleksandras Bosovas su „Su-15“. Jis pirmas priartėjo prie pažeidėjo ir pranešė, kad ant lėktuvo galo nupieštas raudonas klevo lapas. Priskridęs dar arčiau pamatė, kad tai ne Kanados simbolis, o gervė su hieroglifais. Išilgai fiuzeliažo lotyniškomis raidėmis buvo užrašyta „Korean Air Lines“.

Iliuminatoriai

„Tuo metu galiojo gynybos ministro įsakymas 0040 ir instrukcija apie SSRS priešraketinės gynybos naikintuvų aviacijos kovinį budėjimą, – aiškino V. Dymovas. – Į karinius transporto ir keleivinius lėktuvus, pažeidusius Sovietų Sąjungos oro erdvę, nešaudyti, priversti juos nusileisti arba išprašyti (iš Sovietų Sąjungos oro erdvės)“.

Visi „Boeingą“ stebėję vadai puikiai išmanė abu dokumentus, tik nežinojo, ką daryti su šiuo pažeidėju. Pilotas A. Bosovas priartėjo prie jo tiek, kiek tik buvo įmanoma.

„Jis rodė korėjiečių lėktuvui signalus „sek paskui“, – sako V. Dymovas. – „Boeingas“ iš pradžių nereagavo, paskui pasuko į Suomiją.“

Instrukcija buvo įvykdyta – pažeidėjas pats pasuko (iš oro erdvės). Bet kariuomenės viršininkai manė, kad jis ne šiaip sau skrido virš sovietų žemės, apsimetęs taikiu laineriu.

„Tuo metu Murmanske vyko mokymai, – T. Novožilova aiškino, kaip mąstė vadai. – O jeigu jis norėjo susekti mūsų povandeninius laivus?“

Iki sienos su Suomija liko kelios minutės.

„Nebuvo galima nei numušti, nei paleisti, – apibūdina vadų sutrikimą pulkininkas A. Cyba. – Jeigu pažeidėjas, kuris taip ilgai skrido virš mūsų teritorijos, išskris į užsienį, lėks daug galvų.“

Radijo eteryje vieni asmenys su antpečiais raudojo, kad priešą reikia numušti ir gana, kiti šaukdami minėjo instrukcijas.

„Vyras pasakojo, kas dėjosi danguje – keiksmai, maišatis, pilotai nežinojo, ko klausyti, – prisimena T. Novožilova. – Niekas nieko nesuprato. Kariuomenės ir korpuso vadai bijojo netekti papachų (vyriška kailinė kepurė, paplitusi Kaukaze ir vidurinėje Azijoje). Vienas duoda vienokius, kitas – kitokius nurodymus. Vienas: „Sėdėsi (už grotų)!“ Kitas: „Stosi prieš tribunolą!“

Kaip teigia V. Dymovas, šiuos barnius girdėjo visose Šiaurės vadavietėse. Bet svarbiausia, kad juos girdėjo pakilęs pilotas A. Bosovas.

„Jį išvargino – tai numušk, tai nenumušk, – sako V. Dymovas. – Jis jau ėmė keiktis – pasakykit pagaliau, ką daryti.“

A. Bosovas laikėsi šalia „Boeingo“ ir jau neabejojo, kad tai keleivinis lėktuvas.

„Jis pranešė, kad mato iliuminatorius su atitrauktomis užuolaidomis, – pasakojo V. Dymovas. – Ir kad pro tuos iliuminatorius į jį žiūri žmonės.“

Lėktuvo dešinėje sėdėję žmonės ne šiaip žiūrėjo į lėktuvą su raudoną žvaigžde, kuris kažkodėl vis neatsiliko. Jie linksmai mojavo rankomis, spragsėjo fotoaparatais.

„Jie pro iliuminatorius fotografavo mūsų naikintuvą, – pasakojo Priešraketinės gynybos sistemų 5-os divizijos specialiojo skyriaus buvęs viršininkas papulkininkis Vladimiras Poliochinas. – Paskui Vakarų spaudoje pasirodė įvairiu rakursu jų darytų nuotraukų.“

„Mes nė kiek nebijojome“, – „The New York Times“ po savaitės citavo prancūzų verslininką Jeaną-Charlesą Fory. Ryškioje Mėnulio šviesoje keleiviai 15 minučių grožėjosi sovietiniu lėktuvu.

Žiūrėdama į raudoną žvaigždę japonė Seiko Shiozaki automatiškai nustatė laikrodį pagal Maskvos laiką. Paskui lėktuvas arba atsiliko, arba kažkur nuskrido.

„Dar 6 min., ir „Boeingas“ būtų pasiekęs Suomiją, – tikina V. Poliochinas. – Tada 21-o korpuso vadas Vladimiras Carykovas, kariuomenės vadas Dmitrijevas, generolas Ozerskis – visi būtų netekę antpečių. Todėl V. Carykovas priėmė sprendimą“.

Priešraketinės gynybos sistemų 21-o korpuso vadas generolas majoras V. Carykovas davė įsakymą pilotui A. Bosovui numušti taikinį. Kairėje sėdėję keleiviai languose pamatė žybsnį.

Taikinys be signalo

Bosovo paleista raketa (su infraraudonųjų spindulių galvute) „jaučia“ karščiausią taikinio vietą, – lėktuve tai variklis, – ir sprogsta šalia. Kodėl ji nesunaikino to „Boeingo“ – niekas nesupranta.

Skeveldros pataikė į sparną ir atplėšė trijų metrų dalį, nepasiekusios variklio, išdaužė iliuminatorių ir pramušė skylių fiuzeliaže. Lėktuvas toliau skrido, tačiau lėktuvo salono išhermetizavimas grėsė mirtimi keleiviams.

„Iš 9 500 m aukščio lėktuvo kapitonas ėmė leistis 45 laipsnių kampu, – prisimena piloto parodymus V. Poliochinas. – Žmonės galvojo, kad krenta, šaukė ir meldėsi. Kilometro aukštyje pilotas išlygino spaudimą ir pranešė, kad leidžiasi.“

Mažiau nei kilometro aukštyje, be dalies sparno, su skylėmis borte lėktuvo kapitonas Kim Chang Kyu visiškai nepažįstamoje vietovėje ieškojo vietos nusileisti.

„Savo lempų šviesoje pilotas pastebėjo traukinį, ir keleiviai pamatė, kaip po jais važiuoja vagonai, – pasakojo V. Poliochinas. – Nusileidęs dar žemiau jis pamatė mišką, o už jo – salelę, aplink kurią viskas buvo balta. Jis suprato, kad tai – ežeras, ir nusprendė leistis. Jis bijojo, kad ten gali būti ledų sangrūdų, todėl leidosi ant pusiau išskleistos važiuoklės, tarsi ant slidžių. Orientyru pasirinko salą. Lėktuvas jau visas buvo aplipęs sniegu, jis leidosi nieko nematydamas. Pagal prietaisus priekiu pataikė į tą salą.“

Fantastinį civilinio piloto manevrą vėliau aptarinėjo kariškiai. Tada jie nežinojo, kad neseniai korėjietis patyrė tikrą karą ore.

„Jis juvelyriškai nutupdė lėktuvą, – sako V. Dymovas. – Taip, kad priekis atsidūrė ant kranto, todėl po ledu prasmego tik ratai.“

Iš karto žuvo vyras iš Korėjos. Per evakuaciją mirė japonas Yoshitaka Sugano. Vakarų žiniasklaida rašė, kad rusai laiku nesuteikė jam pagalbos. Likę 95 keleiviai ir 13 ekipažo narių liko gyvi. A. Bosovas nežinojo, kur dingo „Boeingas“, tik matė, kaip jis nėrė žemyn. Apie dvi valandas žmonės laukė pagalbos ant ledo, o naikintuvai toliau ieškojo lėktuvo danguje.

„Pagal taikiklį, ne vizualiai, pilotas Sergejus Slobodčikovas vėl pamatė taikinį, – pasakojo pulko štabo viršininkas V. Volynecas. – Mes nežinojome, kas tai. Tai buvo elektroninė žyma lokatoriaus ekrane, kuri nebuvo atpažįstama kaip „sava“. Ir aš asmeniškai gavau generolo Ozerskio iš 5-os divizijos įsakymą: „Taikinį be atpažinimo signalo sunaikinti.“

Tai buvo tarsi kontrolinis šūvis. Siekiant užtvirtinti. Prietaisai nerodė, kad taikinys – jau ne „Boeingas“, o tik jo nuolauža. Atskilusi sparno dalis buvo labai lengva, todėl ilgai sukosi ore. Ir generolas nepagailėjo antros raketos, kad galutinai numuštų taikinį. Maždaug tuo laiku pilotas Kerefovas netoli Louchio gyvenvietės pastebėjo ir patį „Boeingą“. Pasidarė aišku, kad ekipažas ir keleiviai gyvi, o dabar reikia ne tik aiškintis incidentą, bet ir kažką daryti su šimtu keleivių.

Basutės

Louchyje apgyvendinti šimto žmonių buvo neįmanoma. Tiesiog nebuvo kur. Iš pradžių sraigtasparniais, paskui autobusais juos gabeno į šalia Kemės esantį karinį Podužemjės miestelį.

Žmonės skrido iš Paryžiaus ir buvo apsirengę taip, kaip balandžio viduryje rengiasi ten, o ne Rusijos šiaurėje.

„Visi avėjo lengvą avalynę, basutes, moterys vilkėjo sukneles, o pas mus stirksojo pusnys, – prisimena T. Novožilova. – Jie nežinojo, kur iš lėktuvo žengti. Kareiviai pernešė juos į sraigtasparnius. Paskui juos vežė į stadioną pas mus, į Podužemję.“

Kareivių stadioną kaime vėliau ėmė vadinti Korėjos oro uostu. Mirtinai išsigandusius keleivius pasitiko SS Komunistų partijos Kemės rajono komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėja Svetlana Pasiukova. Pagal išsilavinimą ji buvo anglų kalbos mokytoja, todėl ją skubiai iškvietė vertėjauti.

„Nežinojau, kas atsitiko tiems žmonėms, – prisimena S. Pasiukova. – Tik supratau, kad pirmiausia turiu juos nuraminti. Važiuojant jie klausė: „Kur mes?“ Aš pasakojau apie Kareliją, kurioje gausu žuvies, apie Baltąją jūrą. Vienas vyras pamatė angarus, veikiausiai suprato, kad tai – karinis oro uostas, ir ėmė klausinėti. Aš apsimečiau, kad šito negirdžiu.

Viešbučių Podužemjėje nebuvo. Į mažytę turistų bazę KGN darbuotojai jau vežė pilotus ir šturmaną. Apgyvendinti keleivių kaimo mokyklos klasėse irgi negalėjo.

„Mokykla buvo labai šalta, – aiškino T. Novožilova. – Todėl nutarta įkurdinti užsieniečius Karininkų klube. Ten ir maisto atvežti buvo patogiau.“

Laida „Vremia“

Kol keleiviai laukė ant ledo, paskui buvo gabenami iki Podužemjės, kariniame miestelyje triūsė gyventojai. Karinis dalinys atsiuntė kareiviškų lovų, apklotų ir pačių kareivių, kurie naktį per galinį išėjimą nešė lauk kėdes iš Karininkų klubo žiūrovų salės, o į ją nešė lovas.

„Daug žmonių padėjo, – teigė Valerijus Galibinas, kurio tėvas vairavo Vykdomojo komiteto „Volgą“ ir buvo pakeltas vidury nakties. – Pagamino du karstus žuvusiems. Ir maitinti tuos žmones reikėjo. Tempė aliuminio bakus ryžiams virti.“

Nukentėjusiems rado net tualetinio popieriaus.

„Teko rasti, kažkaip suprato, kad laikraščio „Pravda“ jiems nepaduosi“, – šypsojosi V. Galibinas.

Buvusioje žiūrovų salėje korėjiečiai, japonai, vokiečiai ir prancūzai sutrikę žiūrėjo į metalines lovas, dryžuotus čiužinius ir užvalkalus su pilkais antspaudais. Bet šaltis spaudė, taigi visi ėmė gaubtis kareiviškais užtiesalais. Į klausimą, ar kam reikia medikų pagalbos, iš pradžių niekas neatsiliepė. Vertėja ilgai nesuprato, kodėl. Paskui susigaudė ir pranešė, kad medicina Sovietų Sąjungoje nemokama. Iš po apklotų ėmė kilti rankos.

„Juos maitinome ryžiais, korėjiečiai mėgsta ryžius, – pasakojo S. Pasiukova. – Iš pradžių išvirėme su pienu, bet jie su pienu nevalgo. Pagamino kažką panašaus į plovą. Lazdelių neturėjome, na, nieko tokio, išmoko valgyti su šakutėmis. Vienas prancūzas paprašė agurko. Kokie agurkai Karelijoje balandžio mėnesį? Paskambinau į rajono komitetą – kažkur bazėje rado agurką. Ir bananų jie prašė. Iš kur pas mus bananai? Bet jiems atvežė. Rajono komiteto ir miesto vykdomojo komiteto aparatas veikė tiesiog stulbinamai sutartinai!“

Vienas keleivis panoro pasivaikščioti, bet su sandalais negalėjo išeiti į gatvę. Jam atnešė dideles šlepetes su raidėmis „Ch. O.“ Iš ligoninės chirurginio skyriaus.

Palei klubą, žvilgčiodami į pirmo aukšto langus vaikščiojo Podužemjės gyventojai su kastuvais ir grėbliais. Svečiai irgi žiūrėjo į juos išplėtę akis. S. Pasiukova jiems paaiškino, kas yra komunistinė šeštadieninė talka.

Baigiantis pirmai dienai lėktuvo keleiviai apsiprato ir ėmė uždavinėti klausimus.

„Jie norėjo išsiaiškinti, ar pasaulis apie juos žino, – pasakojo ji. – Štabe man pažadėjo, kad vakare laidoje „Vremia“ bus pranešimas. Štai laida jau į pabaigą, o nieko negirdėti. Jie ėmė šnairuoti į mane. Bet pačioje pabaigoje vis tik perskaitė TASS pranešimą. Kaip jie džiaugėsi!“

Salieras

Tarp keleivių buvo šeimų su mažais vaikais, iš viso 11 žmonių. Juos nutarė vežti ne į Karininkų klubą, o į vietos geležinkelio ligoninę. Ten vyriausiąja gydytoja dirbo Liudmila Minina.

Kemės poskyrio Spalio geležinkelio ligoninę laikė vieta, kurią ne gėda parodyti užsieniečiams. Prie jos buvo ir pagalbinis ūkis su kiaulių ferma. Kartais pacientams duodavo mėsos, o paršeliais apdovanodavo gydytojus.

„Pastatas buvo pastatytas 1929 m., – pasakojo L. Minina. – Dviejų aukštų, su baltomis kolonomis, su visa santechnika. Kranai geltoni. Šviestuvai spindėjo. Valgykla ovali, ant stalų – baltos staltiesės. Ten iki šiol pastatas be menkiausio įtrūkimo. O polikliniką, kurią šalia pastatė 1979 m., dabar griauna.“

Geležinkelio ligoninėje apgyvendino mažuosius keleivius su tėvais.

„Juos apgyvendino fizioterapijos skyriuje, – aiškino gydytoja. – Jį uždarė, o pacientams darė procedūras palatose – aparatą į rankas ir pirmyn. Korėjiečiai patys panoro gaminti, skyriuje buvo virtuvė. Valgė tik ryžius, kitokio maisto atsisakydavo: „Nou, nou.“ O mums viršininkai iš Leningrado (dabartinis Sankt Peterburgas) skambino: „Visko jiems parūpinkite, ko tik reikės, nupirkite.“ Kur pirkti? Pamenu, man kliuvo už tai, kad nenupirkau salierų. Aš tokį žodį – salieras – pirmą kartą išgirdau.“

Tiems vaikams su tėvais vežioti Kemės partijos rajono komitetas ir vykdomasis komitetas skyrė po „Volgą“. Bet visi korėjiečiai, suaugę ir vaikai, sulipo į vieną automobilį ir nenorėjo atskirai sėdėti. Mašiną vairavo vykdomojo komiteto vairuotojas Viktoras Galibinas.

„Juk nesodinsi žindomų vaikų į autobusus, be to, autobuso nepašildysi, – aiškino jo sūnus Valerijus kuris buvo atbėgęs pažiūrėti į užsieniečius. – O „Volga“ šilta. Tėčiui nurodė – uždaryti visus langus, kad vaikai neiškristų. Jis atidarė mažyti langelį, buvo toks „Volgose“. Iš karto ėmė eiti vietos gyventojai, duoti vaikams saldainių ir sausainių.“

Racija

Tuo metu SSRS KGB pradėjo tirti, kodėl „Boeingas“ pažeidė sovietų oro erdvę. Turistinėje Podužemjės bazėje parodymus davė lėktuvo kapitonas Kim Chang Kyu ir šturmanas Lee Kun Sicas.

„Aš atstovavau Karelijos KGB ir dalyvavau kapitono apklausoje, – pasakoja papulkininkis V. Poliochinas. – Jis sėdo prieš mus užkėlęs koją ant kojos ir per vertėją davė parodymus anglų kalba. Vidutinio ūgio, liesas, tvarkingas, su piloto uniforma. Kalbėjo ramiai. Išsitraukė „Marlboro“ cigarečių, pasiūlė mums. Mes visi atsakėme, kad nerūkome. Idealiai ramiai, rūkydamas atsakinėjo į visus klausimus.

Piloto paklausė svarbiausio dalyko – kodėl jis pažeidė Sovietų Sąjungos sieną?

„Štai ką jis atsakė: „Mes nežinojome, kad pažeidėme Sovietų Sąjungos sieną“, – tęsė V. Poliochinas. – Puikiai pamenu, ką jis toliau sakė: „Mes supratome, kad kirtome sieną ir esame SSRS teritorijoje, kai iš dešinės pusės su mumis susilygino naikintuvas ir parodė raudoną žvaigždę ant fiuzeliažo.“ Jo teigimu, antrasis pilotas, sėdėjęs iš dešinės, nusišypsojo ir pamojavo sovietų pilotui. Paskui jie pasuko Suomijos link.“

Per apklausas šturmanas parodė, kad lėktuvas nukrypo nuo kurso, nes virš magnetinio Žemės lauko sugedo navigacijos įranga. Autopilotas gavo neteisingus duomenis, todėl įvyko posūkis į pietus. Juk kad ir kur pasuksi nuo Šiaurės ašigalio – bus pietūs.

Dėl sistemos klaidos pietumis tapo Sovietų Sąjungos šiaurė.

Kontržvalgybininkai netikėjo. Tuo metu jie baigė lėktuvo apžiūrą ir jų įtarimai dar sustiprėjo.

„Boeingas“ skrido žvalgybiniais tikslais, – iki šiol įsitikinęs papulkininkis V. Poliochinas. – Mes labai kruopščiai apžiūrėjome lėktuvą. Slaptoje vietoje, po kabinos apmušalu radome labai galingą avarinę radijo stotį. Nežinau, kaip jis skrisdamas naudojosi ta radijo stotimi. Bet po atakos ir nusileidimo galėjo atplėšti apmušalą, perduoti visus duomenis ir vėl uždaryti. Laiko turėjo į valias, kol atskrido mūsų sraigtasparniai. Jeigu jie turėjo kokią nors žvalgybinę aparatūrą, tarkime, pakabinamą, jiems būtų tekę išmesti ją į mišką. Taigi jiems nepavyko įvykdyti užduoties!“

Be atsarginės racijos iš kabinos paėmė pilotų pistoletus ir žurnalą „Newsweek“ su tanku ant viršelio. KGB darbuotojų nuomone, visa tai neginčytinai rodė, kad ekipažas buvo pasirengęs rizikuoti keleivių gyvybėmis, siekdamas karinių Sovietų Sąjungos paslapčių.

Galutinė versija atrodė taip: žvalgybinis lėktuvas, išoriškai atrodantis kaip keleivinis lėktuvas su šimtu keleivių, pažeidė SSRS oro erdvę su akivaizdžiai priešiškais kėslais, bet padedant naikintuvui „Su-15“ ir raketai „oras-oras“ jį taikiai privertė nutūpti ant ežero ledo balandį. Taip buvo pateisintas aviacijos vadovybės įsakymas šauti į keleivinį lėktuvą. Čekistams tokia versija tiko, jie galėjo įrašyti į aktyvą, kad buvo užkirstas kelias šnipinėjimui.

„Balandžio 21-osios rytą pilotai po penkis kartus perrašė pasiaiškinimo raštus, – pasakojo T. Novožilova. – Politinis skyrius juos paimdavo ir liepdavo vėl perrašyti.“

Vienkartiniai indai

Atlikti išsamią lėktuvo apžiūrą KGB darbuotojams padėjo Gynybos ministerijos komisija, aviacijos inžinieriai, vietos gyventojai ir kiti asmenys.

„Louchyje kalba, kad paskui pusės (atlikusiųjų apžiūrą) namuose stovėjo lėktuvo kėdės, – juokiasi T. Novožilova. – Vienas vairuotojas pasiskundė, kad vežioja kareivius, o kėdės autobuse dėvisi. Jam davė „Boeingo“ kėdžių. <...> Visą lėktuvą po varžtelį išsukiojo. Vyras pasakojo, kaip skrido sraigtasparnis po sraigtasparnio – vieną samdė, kitą. O tai, kas liko, suskubo išsidalinti vietos gyventojai.“

„Melas, – atrėžė V. Poliochinas, norėdamas paneigti T. Novožilovos pasakojimą, bet jam sunkiai sekasi. – Visų pirma, ten buvo apsauga. Antra, kėdes išvežė kariškiai. Su aparatūra dirbo aviacijos gamyklos atstovai, pats mačiau, kaip jie viską laužė, ir girdėjau, kaip sakė – čia naujas prietaisas, mes tokio neturime, imk, o šita seniena mūsų nenustebinsi. Paskui vaikščiojau po saloną – viskas buvo išlaužyta. Staiga žiūriu – paketas. Kad spyriau. O ten – „Napoleono“ (konjako) butelis. Paskui penkerius metus saugojau tą „Napoleoną“, neatidariau. Dar kokių dešimt žurnalų paėmiau, paskui išdalinau. O gyventojų – ne, gyventojų ten neleido. Melas“.

„Iš tiesų kėdes išnešiojo ne vietos gyventojai, – juokiasi buvęs šturmanas, 265-o aviacijos pulko eskadrilės vadas Aleksandras Gorianojus. – Didžiąją dalį išrinko sraigtasparnių pilotai, jie pirmi ten atskrido. Na ir divizijos vado kabinete paskui stovėjo kėdės iš to „Boeingo“ – net trys.“

A. Gorianojaus žmona Danuta vadovavo vasaros valgyklai Podužemjėje. Balandžio 21-osios vidurdienį jai paskambino pulko vadas.

„Sako, reikia nuskristi sraigtasparniu į „Boeingo“ nusileidimo vietą ir pavalgydinti komisiją iš Maskvos, nusiųsk padavėją, – prisimena moteris. – O aš galvoju – kodėl padavėją, pati nuskrisiu. Tikėjausi, kad mane įleis į „Boeingą“, aš juos ten valgydinsiu ir sau atminčiai ką nors pasiimsiu. Kalbėjo, kad ten kosmetikos visokios yra, indų. Apsiaviau štai tokius aukštakulnius, mini sijoną apsivilkau, paėmiau termosą su maistu. Atskrendu, išlipu iš sraigtasparnio kabinos, o į lėktuvą manęs neįleidžia, jis jau uždengtas maskuojamuoju tinklu, aplink žmonės su automatais. Ir stoviu su aukštakulniais ir mini sijonu ant sniegu, vėjas toks stiprus pučia. Davė man kažkokią kareivišką milinę, tiesiai ant sniego pyliau iš termosų sriubą į lėkštes ir tai komisijai daviau.“

Valerijus Volynecas juokdamasis pasakoja, kad tiesiog strateginės reikšmės tyrimui įgavo žydri su baltos spalvos pamarginimu vienkartiniai indai iš „Boeingo“. Kažkokių vadų nurodymu, plastmasines stiklines ir lėkštes pakavo į dėžes ir traukiniu vežė į Maskvą. Pilotas atsidūrė vienoje kupė su tokiu „kurjeriu“. Indai buvo nešvarūs, maisto likučių smarvė sklido visame vagone.

„Bet keleivių daiktai išliko, – pridūrė T. Novožilova. – Juos iš karto atvežė į mūsų pulką, į budinčiųjų patalpą. Regis, tik kažkieno filmavimo kamera dingo, taip ir nerado.“

Antras „Boeingas“

Pilotams šnipinėjimo versija kelia juoką.

„Joks žvalgybininkas šitaip nesielgtų, jei tik nebūtų savižudis, – aiškina V. Volynecas. – Mes žinojome visus, kas galėjo skraidyti tuose kraštuose. „SR-71“? Akivaizdu, kad ne. „RC-135“? Niekada nebūtų atsidūrę pas mus, jie puikiai žinojo visą mūsų grupuotę. Juo labiau – su keleiviais lėktuve. Net jei nepriskridus mūsų sienų pasirodydavo žvalgybinis lėktuvas, jį iš karto atpažindavo. Mūsiškiai išmanė, kokio pobūdžio jų skrydžiai, žinojo, iš kur jie skrisdavo. Jei „RC-135“ atsidurtų mūsų teritorijoje, jį akimirksniu be ceremonijų numuštų raketomis iš žemės.

Jokios žvalgybinės įrangos „Boeinge“ nebuvo, tęsia V. Volynecas. „Jį visą išardė, bet be prancūziškų kvepalų ir prancūziško konjako nieko nerado. Pilotas paprasčiausiai pasiklydo. Sugedo navigacijos aparatūra“, – pridūrė lakūnas.

V. Dymovas aiškina, kodėl po sienele kabinoje rado tariamą slėptuvę su racija.

„Ten laiko atsarginę raciją, ji reikalinga, jei sugestų pagrindinė, – sako jis. – Ir negalėjo pilotas rizikuoti tokiu skaičiumi keleivių. Jis tikrai nukrypo nuo kurso. Tokio tipo lėktuvai turėjo tokį defektą – klaida navigacijos sistemoje. Tas atvejis buvo ne pirmas. Korėjietis skrido autopilotu, dėl gedimo ten siuntė neteisingus duomenis. Tai suprato, pamatęs šalia naikintuvą su raudona žvaigžde. Ryšio tarp keleivinio „Boeingo“ ir sovietų naikintuvo nebuvo, jie tik matė vienas kitą. Kai korėjietis suprato, kas atsitiko, iš karto pasuko Suomijos link.“

A. Gorianojus tikina, kad pilotas netgi spėjo pasiųsti nelaimės signalą.

„Visuose lėktuvuose ir visuose oro uostuose veikia tarptautinis (radio)pelengacijos kanalas, kuriuo, jei reikia, perduodamas SOS pobūdžio signalas, – pasakoja jis. – Radiotelefono ryšiu tai – „Mayday“. Tas „Boeingas“ siuntė tokį signalą, kai suprato, kad nukrypo nuo kurso.

V. Volynecas tikina – niekas nevertė „Boeingo“ nusileisti. Kam versti, jei jis ir taip pašautas ir krenta?

„A. Bosovas pranešė, kad lėktuvas keleivinis, – teigė pilotas. – Pasakė aviakompanijos pavadinimą. Tada gavo įsakymą, kurio negalėjo nevykdyti. Praėjus kiek laiko pranešė, kad taikinį aptiko, paleidžia raketą. Pilotas Kerefovas pastebėjo lėktuvą ant ežero, ir prasidėjo evakuacija. Štai ir viskas.“

Leidinio „Novaja gazeta“ korespondentui nepavyko rasti A. Bosovo. Jo bendražygis Viačeslavas Surodinas, šiuo metu gyvenantis Stavropolyje, sako, kad po incidento su „Boeingu“ A. Bosovą greitai pervedė į Tolimuosius Rytus.

„80-aisiais matėmės, jis labai išgyveno dėl to atsitikimo, – pasakojo V. Surodinas. – Bet tada Dievas jį saugojo, raketa nesusprogdino lėktuvo.“

1983 m. A. Bosovas tarnavo jau Tolimuosiuose Rytuose. Virš Kamčiatkos nukrypo nuo kurso ir pažeidė SSRS oro erdvę dar vienas Korėjos „Boeingas“. Jis irgi skrido per Ankoridžą į Seulą, tik iš Niujorko. Pastebėjus lėktuvą, iš Tolimųjų Rytų oro uostų pakilo naikintuvai. Tarp pilotų, pasirengusių vykdyti įsakymą dėl lėktuvo sunaikinimo, buvo ir A. Bosovas.

„Toks likimas, – sako V. Surodinas. – A. Bosovas turėjo pakeisti pilotą, kuris skrido pirmas. Bet tas spėjo anksčiau numušti „Boeingą“.

Praėjus dviem dienoms po incidento virš Sachalino, TASS pranešė, kad Korėjos aviakompanijos „Boeingas“ su 269 keleiviais ir ekipažu dingo iš radarų ekranų. Pasaulis kaltino SSRS, kad ši sunaikino keleivinį lėktuvą. Sovietų valdžia atrėždavo: „Įrodykite.“ Įrodymų buvo. Pavyzdžiui, savirašiai prietaisai, kuriuos sovietų narai iškėlė iš Ramiojo vandenyno dugno. Buvo ir priešraketinės gynybos sistemų vadaviečių derybos. Bet tik 1993 m. Rusija perdavė juos (savirašius prietaisus) Tarptautinei civilinės aviacijos organizacijai. Paaiškėjo, kad korėjiečių „Boeingas“ iš tiesų nukrypo nuo kurso dėl navigacijos sistemos klaidos.

Krištolinė salotinė

Korėjos „Boeingo“ keleiviai išbuvo Podužemjėje beveik dvi dienas, balandžio 23-ią jų paimti atvyko autobusai.

„Tai buvo du „Ikarus“ autobusai, – prisimena T. Novožilova. – Nežinau, iš kur juos atsiuntė. Pas mus tokių niekada nebuvo. Visas kaimas išėjo į kelią jų palydėti, mojavo rankomis. Iš visos Karelijos surinko valstybinės autoinspekcijas mašinas – su švyturėliais. Taip gražiai jie išvyko, lydimi tūkstančių šviesų.“

Murmanske keleivius sutiko JAV generalinis konsulas (tarp Sovietų Sąjungos ir Pietų Korėjos diplomatinių santykių nebuvo). Ir kitas aviakompanijos „Pan American“ „Boeingas“ nuskraidino juos namo. Po savaitės, balandžio 30 d. namo išleido ir pilotus. Laikraštis „Pravda“ rašė, esą jie gailėjosi, todėl sovietų valdžia jų pasigailėjo. „The New York Times“ citavo pačių pilotų žodžius, kad jie nesigailėjo, neprašė malonės ir toliau tiki, kad suklaidino navigacija.

„Praėjo mėnuo ar du – staiga man skambino rajono komiteto sekretorius – užeikite, – pasakoja S. Pasiukova. – Užeinu į jo kabinetą, o ten – žmonės kariškomis uniformomis. Man širdis aptirpo. O jie sako: „Visiems, kurie dalyvavo padedant „Boeingo“ keleiviams, padėka. Man įteikė tranzistorių – mažutį. Ir padovanojo krištolinę salotinę. Stoviu, nežinau, ką daryti. Pridėjau ranką prie galvos ir sakau“ „Tarnauju Sovietų Sąjungai!“

Vietoje baigiamojo žodžio.

Iki 1991 m. Podužemjėje apie „Boeingą“ su korėjiečiais, japonais, prancūzais ir vokiečiais neprisimindavo. Paskui laikraščiuose pasirodė publikacijų, prakalbo liudininkai, pamažu išaiškėjo informacija. 2001 m. televizijoje „Pervyj kanal“ laidoje „Kaip ten buvo“ vėl prisiminė Karelijos „Boeingą“. Praėjo 23-eji metai – ir jau naujoje šalyje buvę pilotai pasakojo, kaip vertė nusileisti žvalgybinį lėktuvą. Jiems antrino buvę Komunistų partijos nariai ir sovietų veikėjai.

„Sergejus Slobodčikovas dalyvavo toje laidoje, – linguoja galvą T. Novožilova. – Kai grįžo, tik ranka mostelėjo – neklauskite.“