Nekreipdami dėmesio į Vašingtono perspėjimus, Maskvos remiami kariai ginčijamą sieną perkėlinėja gilyn į Sakartvelą – buvusią Sovietų Sąjungos valstybę, kuri šiandien yra ištikima JAV sąjungininkė.
Nbcnews.com rašo, kad kartais per naktį praryjami keli tūkstančiai kvadratinių metrų. Kitose vietovėse kasami grioviai, įrengtos stebėjimo kameros, o žali ženklai skelbia: „Dėmesio! Valstybės siena! Pereiti draudžiama!“.
Ši nuolat kintanti siena jau padalijo bendruomenes ir prarijo daug Sakartvele esančių namų. 3,7 milijono gyventojų turinti šalis tikisi vieną dieną tapti NATO nare.
Daugeliui atrodo, kad tokia situacija yra ne kas kita, kaip Europos pakraštyje tyliai šliaužianti okupacija, remiama Rusijos prezidento Vladimiro Putino. „Ką turėčiau daryti? Jei rusai priartės, nieko nebegalėsiu daryti“, – pečiais trūkteli 51-erių Vasia ir prisidega cigaretę.
Jis baiminasi netoliese esančių pasieniečių keršto, todėl nori, kad būtų skelbiamas tik jo vardas.
Minimos jau dešimtosios trumpo, bet lemiamo Rusijos ir tuometinės Gruzijos karo pradžios metinės. Per penkias dienas trukusį konfliktą žuvo 850 žmonių, 192 tūkstančiai išstumti iš savo namų. Žmogaus teisių organizacijos abi puses apkaltino karo nusikaltimais.
Ugniai nurimus, Rusija išvarė Sakartvelo karius iš dviejų nuo šalies teritorijos atsiskyrusių provincijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos. Maskva vien Pietų Osetijoje įkūrė 19 karinių bazių. Rusija sutiko išvesti savo karius – tai buvo paliaubų susitarimo dalis, tačiau to nepadarė. Atvirkščiai, rusų kariai ir jų vietiniai sąjungininkai sutvirtino esamas sienas ar pastūmėjo jas giliau į Sakartvelo pusę.
Pasak Europos Sąjungos stebėjimo misijos Sakartvele, regione veikiančios nepriklausomos organizacijos, šis procesas tampa vis intensyvesnis.
Sienų apsauga buvo sustiprinta, jos tampa „vis labiau neperžengiamos“, tvirtina ES misijos vadovas Erikas Høegas, žvelgdamas į platų slėnį, kurį dalija vingiuojanti linija. „Nuo 2009-ųjų situacija tapo gerokai sudėtingesnė, liko žymiai mažiau lankstumo nei prieš trejus ar ketverius metus“, – aiškina E. Høegas.
Pasak Vašingtone įsikūrusio tyrimų centro „Heritage Foundation“ ir vietos gyventojų, 418 kilometrų ilgio siena tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos nuo 2011-ųjų patyrė 56 plėtimosi atvejus.
„Nieko negalime padaryti“
Tik Rusija, Sirija, Venesuela, Nikaragva ir Ramiojo Vandenyno saloje esanti Nauru valstybė pripažįsta separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.
Pranešama, kad lėšų stokojanti Nauju, kurioje tėra 11 tūkstančių gyventojų, sutiko pripažinti teritorijų nepriklausomybę tik tuomet, kai Rusija pasiūlė 43,2 milijonų eurų dydžio humanitarinę pagalbą.
Visi kiti, įskaitant JAV ir jos sąjungininkes, sienų plėtros procesą suvokia kaip žemių užgrobimą ir tarptautinės teisės pažeidimą.
Daugelis ekspertų ir vietinių visgi pripažįsta, kad nelabai ką galima padaryti, jog padėtis pasikeistų.
„Mes nieko negalime padaryti, kad apsisaugotume... Negalime imti su jais kariauti“, – sako 59-erių į pensiją išėjęs policijos pareigūnas Temuris Churošvilis. Jo namas stovi viename iš 52 pasienyje esančių kaimų, tad namai iš trijų pusių apsupti aneksuotos teritorijos.
„Ką galima padaryti prieš Rusiją? Jie daro viską, ko tik užsinori. Rusams niekas nerūpi“, – tvirtina T. Churošvilis, sėdėdamas pavėsyje pakelėje, o tuo metu tarp šieno ritinių riaumoja pasenę traktoriai.
Kai kuriems JAV pareigūnams visgi rūpi. Daugelis įspėja, kad Rusija nori suėsti Amerikos sąjungininkę, į Afganistaną išsiuntusią 870 karių – tai didžiausias vienam šalies gyventojui tenkančių išsiųstų karių skaičius iš visų valstybių.
Visai neseniai maždaug 1170 JAV karių prisijungė prie 1300 gruzinų – jie ketvirtą kartą dalyvauja bendrose karinėse pratybose „Noble Partner“, vyksiančiose iki rugpjūčio vidurio.
Sakartvelas yra įsiterpęs tarp Artimųjų Rytų, Rusijos, Irano ir Turkijos. Šalis tapo svarbiu koridoriumi iš Kaspijos jūros keliaujančiai naftai. Geopolitinę Sakartvelo reikšmę liudija 86,43 milijono eurų, kuriuos JAV kasmet skiria siekdama Sakartvele skatinti JAV verslą, stiprinti demokratiją ir padėti šalies kariuomenei pasirengti narystei NATO.
„Jungtinių Valstijų parama Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui yra nepajudinama. Mes tvirtai palaikome Sakartvelą kovoje su Rusija ir separatistiniais režimais, okupuotose teritorijose pažeidžiančiais žmogaus teises, bei besitęsiančiais Sakartvelo suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidinėjimais“, – tvirtina Elizabeth Rood, JAV ambasados Sakartvelo sostinėje Tbilisyje reikalų patikėtinė.
Nepaisant skiriamų lėšų ir griežtų kalbų, daugelis ekspertų mano, kad Vakarai iš esmės yra bejėgiai sustabdyti sienos perkėlimo procesus.
Kol kas nėra aišku, ar sienos plėtros procesai vyksta tiesioginiu Maskvos, ar de facto Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio nurodymu. Tačiau akivaizdu, jog jų nebūtų be tylaus V. Putino pritarimo.
„Kremlius per visus šiuos metus turėjo begalę galimybių sustabdyti sienos perkėlimo procesus. Tačiau jis tikrai nesikiša ir neliepia sustoti“, – sako nevyriausybinės tyrimų organizacijos „International Crisis Group“ analitikė Olesya Vartanyan.
Nedidelė ir skurdi Pietų Osetija skelbiasi esanti nepriklausoma valstybė, bet jos administracija išsilaiko tik iš Rusijos vyriausybės skiriamos paramos.
Per karą ir po jo iš šios teritorijos pabėgo dešimtys tūkstančių žmonių. Paskaičiuota, kad penktadalis čia likusių 30 tūkstančių gyventojų yra saugumo tarnybų darbuotojai. Praėjusiais metais Pietų Osetijos prezidentas Anatolijus Bibilovas pareiškė norintis surengti referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos, tačiau jis dar neįvyko.
Užgrobta teritorija
Rusija ir Sakartvelas tebekaltina vienas kitą dėl konflikto pradėjimo 2008-aisiais, bet Rusija tam tikru momentu pasiuntė tankus ir karius, išstūmė Gruzijos pajėgas ir įvykdė tai, ką Vakarai vadina dviem neteisėtomis okupacijomis.
Krizės šaknys slypi dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, o Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę.
Pasak O. Vartanyan, visą XX a. etniniai gruzinai ir osetinai taikiai gyveno drauge: „Žmonės buvo itin integruoti, jų ryšiai buvo labai artimi, buvo gausu mišrių šeimų. Santuokos tarp gruzinų ir abchazų ar osetinų buvo įprastas dalykas“, – aiškina analitikė.
Valstybės griūtis paskatino žmones daugiau dėmesio skirti etniniams skirtumams, kurie anksčiau paprasčiausiai nebuvo matomi, dėsto O. Vartanyan: „Kai šalies sistema ima griūti, tampa labai paprasta imti ieškoti priežasčių, kodėl viskas nebeveikia taip, kaip anksčiau“.
Sienų plėtros poveikis šiam regionui yra siaubingas.
„Šis neteisėtas procesas padarė staigios tiesioginės žalos kiekvienam Sakartvelo piliečiui, gyvenančiam šalia okupuotų teritorijų“, – teigia Gruzijos saugumo tarnybos atstovė spaudai Nino Giorgobiani.
Siena tėra už 40 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės Tbilisio – kosmopolitiško ir gyvo miesto, kuriame istorinė architektūra ir tradicinė kultūra susipina su šiuolaikiškais viešbučiais ir sparčiai besistiebiančia naktinių klubų bei LGBT kultūra.
Tačiau vos už 45 minučių kelio pagrindiniu šalies greitkeliu atsiduriama sunkiai įveikiamuose stačiuose žvyrkeliuose. Prie Pietų Osetijos sienos purvinu taku vaikšto ginkluoti Sakartvelo pasieniečiai.
Netgi ten, kur nėra spygliuotos vielos tvorų, gyventojai gali būti suimti už tai, kad vaikštinėja po aneksuotose teritorijose esančius laukus. Ištisos palei sieną gyvenančios bendruomenės buvo suskaldytos pusiau. Regis, kiekvienas gyventojas gali papasakoti apie draugus ar giminaičius, kurių jau ilgus metus nematė.
„Aš ten turiu daug artimų giminaičių. Mes skambiname vieni kitiems... Bet negalime nuvykti jų aplankyti“, – pasakoja buvęs policininkas T. Churošvilis.
Galvijus auginantis ūkininkas Vasia tvirtina negalintis apsilankyti netoliese esančiose kapinėse, kur palaidoti jo artimieji, negalintis pasimelsti vietos bažnyčioje ar nuvežti ūkininkavimo reikmenis į savo žemes, nes šios dabar yra užgrobtose teritorijose. Ant kelio, 2008-aisiais regėjusio tankus, Vasios figūra atrodo vieniša ir atkakli – daugelis jo kaimynų jau paliko savo namus.
Už kelių kilometrų esančiame kaimelyje šokių mokytojas Nikolos Korašvili moko vaikų būrį tautinių Sakartvelo šokių.
Prieš kelerius metus jo brolis buvo priverstas bėgti. Nubudęs ryte jis pamatė, jog siena per naktį pajudėjo ir buvo perkelta į jam priklausančią teritoriją.
„Jo visiškai neperspėjo. Vieną rytą brolis pabudo ir suprato, kad siena atsidūrė jam priklausančioje teritorijoje. Broliui su žmona ir vaikais teko bėgti“, – pasakoja 30-metis N. Korašvilis, dirbantis griūvančiame sovietmečio laikų pastate.
Panašu, kad atsidurta visiškoje aklavietėje.
JAV, Rusijos, Sakartvelo ir separatistų kontroliuojamų teritorijų atstovai dalyvauja Ženevoje vykstančiose derybose, tačiau po 44 jų etapo nematyti jokių aiškaus progreso ženklų.
NATO pažadėjo Sakartvelui narystę organizacijoje dar prieš karo pradžią 2008-aisiais, o šią liepą NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas užtikrino, kad visos 29 narės „patvirtino, jog Sakartvelas bus NATO narė“.
Tačiau karas ir jo pasekmės apsunkino prisijungimo procesą, gali būti, kad visam laikui.
V. Putinas praėjusį mėnesį įspėjo, kad jei prie pietinio NATO sparno prisijungs Sakartvelas, jis „atitinkamai reaguos į tokius agresyvius žingsnius, Rusijai keliančius tiesioginę grėsmę“.
Kol daugelis kritikuoja Sakartvelo vyriausybę už neveiklumą, Davidas Katsarava bando imtis veiksmų. Jis sutelkė savanorių grupę, padedančią palei sieną įsikūrusiems gyventojams.
„Šie žmonės jaučiasi esantys visiškai vieni. Jiems atrodo, kad jie niekam nerūpi“, – pasakoja raumeningasis D. Katsarava, vilkintis kareiviškus marškinėlius ir kelnes. Jo organizacija „Stiprybė vienybėje“ pasienyje rengia protestus, susitinka su tų žmonių, kurie buvo sulaikyti už sienos kirtimą, šeimos nariais. Norėdamas padidinti susidomėjimą, D. Katsarava rengia tiesiogines „Facebook“ transliacijas ir išnaudoja kitus socialinių tinklų kanalus.
Tą dieną, kai suvokė, kokia prasta yra susiklosčiusi situacija, D. Katsarava vadina savo pabudimu. Jis įsitikinęs, kad jei pakankamai gruzinų taip pat „atsibus“, jam atsiras galimybė pakeisti didžiosios kaimynės elgesį.
„Žinoma, nemanome, kad mūsų maža grupė privers Rusiją pasitraukti. Tačiau jei visa visuomenė susivienys, esu tikras, kad pajėgsime sustabdyti sienos plėtros procesus. Neabejoju, jog priversime juos atsitraukti“, – teigia D. Katsarava.