Juk visai neseniai spaudos titulinius puslapius pasiekė gynybos ministerijos svarstymai į Vokietijos kariuomenę pritraukti kitų Europos šalių jaunuolius, – mat Vokietijos piliečiams trūksta patriotizmo tarnauti kariuomenėje.
Atsainų Vokietijos požiūrį į šalies gynybą kritikuojantys komentatoriai priminė: karines išlaidas padidinti iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) Vokietija įsipareigojo Aljansui dar 2002 metais, tą pažadą atnaujino 2006 ir 2014 metais. Tačiau išlaidos ir toliau tesiekia varganus 1,24 procentus.
„Ir taip laužydami žodį, vokiečiai, regis, net nejaučia gėdos“, – stebisi dienraščio „Tagesspiegel“ redaktorius Christophas von Marschallas. Politinė klasė ir didžioji medijų dalis, net ir 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo praėjus, vis dar laiko Vokietiją išimtiniu atveju. Tik Aljanso partnerių šis argumentas nebeįtikina, – mano jis.
O dienraščio „Die Welt“ vyriausiam politiniam komentatoriui Jacquesui Schusteriui Berlyno elgesys NATO viršūnių susitikimuose priminė pamokų neparuošusio mokinuko išsisukinėjimus: esą, mažesni kaimynai imtų jaustis nesaugiai, matydami augančią Vokietijos karinę galią.
Iš tikro yra priešingai: Europos sostinėse klausiama, ar dar galima Vokietija pasitikėti? Ar įstengs Vokietija vykdyti savo įsipareigojimus Europos partneriams gynybos srityje? Negi vokiečiai nemato, kokiame pasaulyje gyvename? – retoriškai klausia „Tagesspiegel“.
Juk „kur pažvelgsi, grėsmė didėja: karai Artimuosiuose Rytuose, migracijos spaudimas ir teroro pavojus iš Afrikos, agresyvi Rusija“.
D. Trumpo užsipuolimas ir spaudimas buvo reikalingi – tam, kad pažadintų Vokietiją iš jos karinio bei politinio neatsakingumo, komentavo dienraštis „Die Welt“, pripažindamas, jog Vokietija išties yra nesolidari NATO narė.
Patogi išlaikytinių logika
Šaltojo karo metais Federalinė Vokietija gynybai skirdavo dvigubai daugiau, tačiau po 1990-ųjų daugelis europiečių, ypač vokiečiai, nebesirūpino palaikyti savo „gynybos raumenų tonuso“. O ko ir rūpintis, jei kur kas patogiau įsitaisyti po globiančiu amerikiečių sparnu? – skamba D. Trumpui pritariančiųjų priekaištai.
Dienraščių „Die Welt“ ir „New York Times“ komentatoriui Clemensui Werginui suprantamas Amerikos prezidento grasinimas atitraukti iš Vokietijos čia dislokuotus JAV dalinius: „kodėl gi jis turėtų laikyti brangiai kainuojančius junginius šalyje, kuri nerodo ambicijų pati apsiginti ir kurioje, kaip rodo apklausos, labiau pasitikima Maskva nei Vašingtonu? Juoba kad JAV karių kur kas labiau reikia Baltijos šalyse ar Lenkijoje“.
Kitos Europos šalys jau seniai suvokė padėties rimtumą, o Vokietija – vis dar ne. Tad, pasak C. Wergino, ji ir „nenusipelnė nieko kito, kaip tik gauti nuo Trumpo antausį“. Mūsų pačių kaipo visuomenės išlikimo instinktas turėtų mums diktuoti, kad toliau taip elgtis nebegalima, – pastebi C. Werginas. Deja, derybose dėl koalicinės vyriausybės socialdemokratai blokavo konservatorių reikalavimą nustekentai šalies kariuomenei skirti didesnes pinigų sumas, vadindami tai „ginklavimosi logika“.
Nauji finansų ministerijos biudžeto apmatai 2019 metams numato karines išlaidas padidinti keturiais milijardais, kas reiškia, kad taip vadinama NATO kvota sieks tik 1,3 proc., o iki 2022 metų ji vėl smuktels iki 1,23 procento. Turint omeny apverktiną Bundesvero būklę, toks taupymas yra daugiau nei keistas.
Problema kur kas rimtesnė nei neperšaunamų liemenių stygius
Jau ne pirmi metai aukšti šalies kariškiai skambina pavojaus varpais, o kasmetinė ginkluotųjų pajėgų komisaro ataskaita kuriam laikui medijose tampa pagrindine skandalinga naujiena.
Vokietija turi 6 povandeninius laivus, iš kurių nė vienas negali palikti uosto. Vokietija turi 200 tankų „Leopard-2“, iš kurių tik 90 prireikus galima būtų mesti į karines operacijas. Vokietija džiaugiasi turinti 182 naikintuvus „Eurofighter“, iš kurių tik 10 skrenda. Kariams trūksta įrangos ir net aprangos, tarkime, neperšaunamų liemenių, – šių metų ataskaitoje pripažino ginkluotųjų pajėgų komisaras Hansas Peteris Bartelsas.
Negi taip turėtų atrodyti savimi pasitikinčios, ekonomiškai galingos valstybės kariuomenė? – viešai klausia ne vienas aukšto rango kariškis.
Bundesvero generalinio štabo karininkas, naujųjų medijų padalinio vadovas Marcelis Bohnertas visa tai žino, tačiau jam susidaro įspūdis, kad šalies medijoms tiesiog teikia malonumą vaizduoti kariuomenę kaip paliegėlę. Kai komentatoriai kelias dienas šaiposi iš fakto, kad vokiečių greitojo reagavimo NATO kariai neaprūpinti žieminėmis apatinėmis kelnėmis, tai, pasak M. Bohnerto, yra jau ne kritika, o panieka. Tarnyba iš karių reikalauja pasiaukojimo, o medijos linkusios paversti juos pašaipos objektu.
Esama kur kas rimtesnės problemos nei neperšaunamų liemenių stygius. Tai – pažeistas santykis tarp Bundesvero, šalies politikų ir visuomenės, – Vokietijos radijui sakė M. Bohnertas.
„Gyvename iki pašaknų pacifistinėje visuomenėje, kuri viskam, kas susiję su kariniais reikalais, jaučiamas principinis skepsis“, – cituoja jis buvusio šalies gynybos ministro Thomo de Maiziero žodžius. Istorinė šalies patirtis suformavo Vokietijoje nuostatą, pagal kurią Vokietijos kariuomenė suvokiama kaip taikos kariuomenė, atgrasymo kariuomenė, pasiruošusi kritiniam atvejui, tačiau įsivaizduojanti, kad to kritinio atvejo niekada nebus.
Vokietijos kariuomenė – šalies visuomenės podukra
Buvęs Angelos Merkel patarėjas kariniais klausimais Erichas Vadas šalies kariuomenę vadina visuomenės podukra. Vokiečiai, pasak buvusio brigados generolo, „mielai pamokslauja apie taiką, sureguliavimą ir mediaciją“, o į „karines pajėgas žiūri veikiau kaip į neišvengiamą blogį“.
„Visų po Vokietijos susijungimo vykdytų reformų tikslas buvo ne pagerinti Bundesvero būklę, o sumažinti kariuomenę ir padaryti ją pigesnę“, – sakė jis žurnalui „Cicero“. Be to, E. Vadas pasigenda šalyje karinio-strateginio mąstymo.
O buvęs generalinio štabo pulkininkas Rolfas Bergmeieris priekaištauja generolams, nes jiems, jo manymu, trūksta drąsos kovoti už deramą kariuomenės finansavimą. Dėl nugyventos kariuomenės R. Bergmeieris kaltina ir kanclerę A. Merkel, gynybos ministrais skyrusią asmenis, neturinčius reikiamos kompetencijos nei gynybos politikos, nei ginklavimosi techniniais klausimais, jau nekalbant apie sugebėjimą vadovauti moderniai Aljanso kariuomenei.
Netrūksta kritikos ir dabartinės gynybos ministrės Ursulos von der Leyen adresu, – teigiama, jog ji apskritai nesuvokianti, kas sudaro kario esmę – „kas jau kas, bet ne vaikų darželiai kareivinėse“, – nepasitenkinimo neslepia R. Bergmeieris ir pasidalina gandu: NATO aplinkoje pajuokaujama, esą, ministrė turinti daugiau vaikų nei kariniams veiksmams tinkamų tankų.
Vokiečiams trūksta patriotizmo – dėl to kalti ir politikai
Trūksta, deja, ir kariuomenėje tarnauti pasirengusių jaunų žmonių, nes „plačiuose vokiečių visuomenės sluoksniuose stokojama patriotizmo, skatinančio žvelgti į ginkluotąsias pajėgas kaip į būtiną atsparumo instrumentą“, – dienraščiui „Die Welt“ sakė gynybos ekspertas Carlo Masala.
Tad nenuostabu, jog 2011 metais panaikinus privalomąją karinę tarnybą, Bundesveras patiria didžiulį personalo stygių.
Ieškodama išeities, gynybos ministerija netgi mėgina pritraukti į kariuomenę naujas tikslines grupes, tarkime, mokslą mokyklose nutraukusius jaunuolius, neįgalius asmenis bei seksualines mažumas. O praėjusį mėnesį viešumon išplaukė ministerijos idėja papildyti kariuomenės gretas kitų šalių piliečiais. Svarstyta galimybė verbuoti į Vokietijos kariuomenę tiek iš kitų Bendrijos šalių, tiek ir ne iš Europos kilusius jaunuolius, gyvenančius Vokietijoje.
„Valstybės aparato politikai prarado sveiką protą“, – atsiliepdama į kalbas, ar neėmus samdyti į kariuomenę kitų šalių piliečių, piktinosi Alternatyvos Vokietijai (AfD) parlamentinės frakcijos vadovė Alice Weidel ir reikalavo grąžinti karinę prievolę.
R. Bergmeieris dėl personalo stygiaus taip pat linkęs kaltinti politikus: „Tai, kad Bundesvero kariai pasirengę reikalui esant paaukoti savo gyvybę bendruomenės labui, nesulaukė deramo politikų įvertinimo. Kairieji, žalieji, o ir dalis socialdemokratų bei evangelikų bažnyčios veikiau jau linkę puikuotis agresyvios hipermoralės, atmetančios kariuomenę, spinduliuose“.
Politinei kairei kariuomenės būklė – nė motais
O ir dabar, po aštrios D. Trumpo kritikos Vokietijai, kai kanclerė A. Merkel drauge su krikščionių demokratų ir kirkščionių socialinės sąjungos bloku bent jau pripažino būtinumą didinti išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP, iš politinės kairės pasipylė kritika ir priekaištai.
Pasak žaliųjų partijos parlamentinės frakcijos vadovo Antono Hofreiterio, A. Merkel „pasidavė ginklavimosi ideologijai“.
Socialdemokratų (SPD) generalinis sekretorius Larsas Klingbeilas piktinosi, kad kanclerė leidosi „instrumentalizuojama Donaldo Trumpo ginklavimosi beprotybės“. O ir finansų ministras, socialdemokratas Olafas Scholzas, nedviprasmiškai pareiškė nepasiduosiąs D. Trumpo spaudimui ir laikysiąsis anksčiau sutartos linijos.
Kaip parodė visuomeninio transliotojo ZDF politinis barometras, 45 proc. apklaustųjų pritaria kanclerės ir jos gynybos ministrės planams iki 2024 karines išlaidas padidinti iki rekalaujamų 2 proc. BVP.
Maždau 49 proc. pasisako prieš. Didinimui pritaria primiausia liberalų (FDP), CDU/CSU sąjungos ir AfD šalininkai, priešininkų daugiausia tarp Kairės, SPD ir žaliųjų rėmėjų.
Visa tai viltingai nenuteikia. Buvusio federalinės saugumo tarybos sekretoriaus E. Vado išvada liūdna, bet realistiška: „Ginkluotosios pajėgos atsidūrė tokioje būklėje, kokios visąlaik siekė Vakarų Vokietijos politinė kairė: struktūriškai Bundesveras nebėra pajėgus kovoti“.