Kinijos planuose – „Planeta Kinija“?
Kol JAV prezidentas D. Trumpas rūpinosi naujų importo muitų aliuminiui ir plienui įvedimu savo sąjungininkėms, sukeldamas bangą atsakomųjų priemonių, nutaikytų į viską iš eilės – nuo amerikietiškų žemės ūkio produktų iki motociklų „Harley Davidson“, Kinija skubiai žengė į priekį įgyvendindama tai, ką jos lyderis Xi Jinpingas yra nekukliai pavadinęs „amžiaus projektu“.
Šiam milžiniškos apimties ekonomikos projektui, pasak F. Kempe, suteiktas mažai ką sakantis pavadinimas – „Diržo ir kelio iniciatyva“. Laikui bėgant, planas atkartoti regioninio Šilko kelio istoriją virto kai kuo gerokai globalesniu ir ambicingesniu. Plečiantis projekto užmojams, suprantama, didėja ir būsimi jo padariniai, susiję tiek su saugumu, tiek su geopolitika apskritai. Britų savaitinio žurnalo „The Economist“ praėjusio savaitgalio numerio viršelis puikiai iliustruoja tai, ko vien iš projekto pavadinimo nesuprasi: jame vaizduojama „Planeta Kinija“.
Skaičiuojama, kad bendra šiam projektui reikalingų investicijų, padėsiančių apjuosti pasaulį Pekino įtaka, suma gali siekti nuo 1 iki 8 trln. dolerių. Kiek gi bus vertos būsimos investicijos, apskaičiuoti nelengva, tačiau dar sunkiau prognozuoti, kaip šie Kinijos ketinimai ilgainiui paveiks po Antrojo pasaulinio karo Amerikos ir jos bendražygių suformuotą pasaulinę taisyklių nustatymo ir institucijų veikimo tvarką. Tai, kad pačios Kinijos ekspertai šį projektą lygina su didžiulės istorinės reikšmės turėjusiu Maršalo planu, išskyrus tai, kad kiniškasis variantas būtų daug platesnio užmojo įvairiomis prasmėmis, verčia gerokai susimąstyti.
Būtent todėl rašinio autorius F. Kempe teigia tiek daug dėmesio (ir susirūpinimo) savo tinklaraštyje „InflectionPoints“ skiriantis populizmo ir nacionalizmo alinamų demokratijų nuosmukiui ir pastaruoju metu sparčiai augančiam Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių prekybiniam susiskaidymui, nors šiuo metu jų dėmesys turėtų būti nuosekliai orientuotas į Kinijos daromą pažangą ir jos nesąžiningą prekybos praktiką.
Ir būtent todėl, pasak jo, praėjusios savaitės naujienos yra galimai labai svarbios.
Susitarė su Europa, nes kitos išeities nėra
Per trumpą savaitę blogiausias pastarojo meto transatlantinis konfliktas galbūt pavirto (jei toliau jo atžvilgiu bus elgiamasi protingai) į kažką, kas ateityje – irgi galbūt – galėtų tapti reikšmingiausiu geopolitiniu ir geoekonominiu D. Trumpo administracijos laimėjimu.
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris į susitikimą su prezidentu D. Trumpu atskrido praktiškai neturėdamas vilties sustabdyti naujų importo tarifų automobiliams įvedimo ar pasiekti, kad padėtis transatlantinės prekybos srityje bent jau neblogėtų. Tačiau iš susitikimo jis išvyko susitaręs, kad svarbiausia demokratinė pasaulio bendruomenė tikslingai sieks sukurti pačią gyvybingiausią pasaulinę ekonominę zoną – „nulinių tarifų, nulinių netarifinių barjerų ir nulinių subsidijų ne automobilių pramonės pramoninėms prekėms“ zoną.
Kaip nurodo Baltųjų rūmų šaltiniai, praėjusią savaitę rinktis derybų ir susitarimų ieškojimo kelią prezidentą D. Trumpą paskatino Europos ketinimai pirkti daugiau amerikietiškų suskystintųjų gamtinių dujų ir sojos pupelių. Įtakos, pasak apžvalgininko, turėjo ir tai, kad D. Trumpo vykdomos prekybos politikos ekonominiai ir politiniai padariniai pastaruoju metu buvo ypač skaudūs: JAV prekybos partneriams ėmusis atsakomųjų priemonių, Amerikos ūkininkų padėtis pablogėjo taip, kad prezidento administracijai neliko kitos išeities, kaip tik patvirtinti 12 mlrd. dolerių subsidijų paketą atsivėrusioms žaizdoms užgydyti.
Sprendžiasi, kas valdys pasaulį
Rengiantis šių metų lapkričio mėnesį vyksiantiems kadencijos vidurio rinkimams, svariausias prezidento D. Trumpo kampanijos argumentas visų respublikonų vardu – ekonomikos ir užimtumo augimas, kurio pasiekti pavyko apkarpius mokesčius ir sumažinus reguliavimą. Pažymėtina, kad antrąjį šių metų ketvirtį Amerikos ekonomikos augimo rodiklis siekė stulbinamus 4,1 proc. Kad ir kaip ten būtų, Baltųjų rūmų patarėjai vis labiau nuogąstauja, kad ginčai dėl prekybos šį naratyvą gali nustelbti. Praėjusi savaitė parodė, kad ir pats prezidentas susiklosčiusią situaciją, ko gero, mato taip pat.
Šių procesų poveikis rinkimams bus labai reikšmingas, vis dėlto labiausiai motyvuoti D. Trumpą turėtų pasauliniai reikalai. F. Kempe įsitikinimu, dabar būtent tas istorijos momentas, per kurį sprendžiasi, nuo kurios šalies ar šalių grupės valios priklausys pasaulio ateitis. Apžvalgininkas pritaria žurnalo „The Economist“ vertinimui, kad Kinijos „Diržo ir kelio iniciatyvos“ keliamos rizikos ir galimos naudos pusiausvyra tiesiogiai priklausys nuo to, kiek intensyviai JAV bendradarbiaus su Azija – tiek ekonomikos, tiek karybos srityje.
„Jei Jungtinės Valstijos išlaikys interesą [Azijoje], pasauliui gal ir pavyks sušvelninti „Diržo ir kelio iniciatyvos“ keliamą pavojų ir pasinaudoti jos teikiama nauda, – rašoma „The Economist“. – Jei ne, rizikos bus daugiau negu naudos.“
Atsižvelgiant į visa tai, JAV pasitraukimas iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties pirmosiomis D. Trumpo administracijos darbo valandomis vertintinas kaip strateginė klaida. Žalingą jos poveikį sušvelnino Japonijos iniciatyva siekti susitarimo su dešimtimi kitų susijusių šalių (susitarimas pasiektas šiemet).
Dabar, D. Trumpui susitarus su Europa siekti paliaubų prekybos kare ir sužibus vilčiai, kad galbūt bus sudarytas naujas susitarimas, verta pagalvoti ir apie tai, kaip JAV galėtų iš naujo prisijungti prie Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties, rašo F. Kempe. Jo teigimu, Japonija atvėrė tokią galimybę palikdama dvidešimt ar daugiau susitarimo punktų, kurie labiausiai aktualūs JAV, įšaldytų ir uoliai laukiančių tokio tartis ryžtingai nusiteikusio prezidento D. Trumpo, kokį jį matėme praėjusią savaitę.