Politologė Alina Polyakova irgi nesitiki reikšmingų pokyčių ar susitarimų. Jos manymu, D. Trumpas Helsinkyje tik apsunkino savo galimybes Rusijos atžvilgiu draugiškus ketinimus paversti realia politika.
Pasaulis toliau nerimauja dėl to, apie ką Helsinkyje dviese galėjo kalbėtis JAV ir Rusijos prezidentai, o JAV demokratai net siekia iškviesti liudyti vertėją. Penktadienį ryte pasklido informacija, esą V. Putinas siūlė D. Trumpui sandėrį dėl Ukrainos – Donbaso ateitį išspręsti surengiant referendumus Donecke ir Luhanske, bet idėjos neviešino, kad D. Trumpas turėtų laiko pagalvoti.
Pats D. Trumpas toliau žarsto vienas kitam prieštaraujančius pareiškimus: tai sako, kad laiko V. Putiną atsakingu už kišimąsi į JAV rinkimus, tai jau kviečia jį į Baltuosius rūmus.
Vis dėlto Rusijos politikos ekspertės L. Ševcova ir A. Polyakova mano, kad D. Trumpo ir V. Putino susitikimas prie jokių reikšmingų pokyčių ar susitarimų nenuves. Kas gi joms leidžia daryti tokias išvadas?
Idealus priešas
Londone įsikūrusio Karališkojo tarptautinių reikalų instituto „Chatham House“ analitikė kremlinologė Lilija Ševcova teigia, kad šis susitikimas nieko negali pakeisti nei Rusijos ir Amerikos santykiuose, nei pasaulinėje politikoje.
„Priežastis? Ne tik nebuvimas jungiančių Amerikos ir Rusijos interesų (visų pirma ekonominių), bendros politinės darbotvarkės ir strateginės vizijos. Ne tik tai, kad abu lyderiai nelinkę į kompromisus, kurie pakirstų jų lyderystę. Sudarytų D. Trumpas sandėrį su V. Putinu ir jį tuoj pat apkaltintų Amerikos interesų išdavimu. Atsisakytų V. Putinas savo pozicijos ir jis prarastų terminatoriaus aureolę, kurią taip ilgai kūrė. O kaip išeiti iš konfrontacijos be abipusių nuolaidų?“ – klausia L. Ševcova komentare, publikuotame „Echo Moskvy“.
Jos teigimu, Rusijos ir JAV viršūnių susitikimai pasmerkti, nes rusiška sistema paremta priešo paieška. O Amerika Kremliui yra idealus priešas.
„Ne tik dėl to, kad ji yra pasaulinis šerifas (kas gi myli šerifus?), bet ir dėl to, kad yra gana nuspėjama ir vis dar galima ją erzinti ir timpčioti už uodegos be grėsmės gauti atgal“, – rašo L. Ševcova.
Rusijos elitas, politologės teigimu, negali pateisinti savo valdymo be pretenzijų į imperinį valstybingumą. O šis jam – tai ne ekonominė tautos gerovė, o lyginimasis su Amerikos elitu.
„Tai galimybė kiauksėti ant Amerikos (bet be grėsmės gauti atgal). Tai antiamerikietiškumas kaip savo nepilnavertiškumo gydymo būdas. Lyginamasis su Amerika, vienintele pasauline supervalstybe, dialogas su ja ar nesantaika su – tai ir Rusijos vadovybės įteisinimas.
Jūs pasakysite – juk pas V. Putiną atvažiuoja [Angela] Merkel, [Emmanuelis] Macronas ir kiti pasaulio politikai. To nepakanka visaverčiam didaus vadovo jausmui.
Susitikimas su Amerikos prezidentu Rusijos lyderiui (beje, bet kuriam) – tai ir būdas patenkinti savo garbės troškimą, ir sisteminis poreikis, ir atkūrimas saitų su sovietine praeitimi, kuri toliau lemia Rusijos politiką, išsaugodama viltis dėl Rusijos ir Amerikos pariteto“, – rašo L. Ševcova.
Kinijai neįspirsi
Tęsdama priešo temą, L. Ševcova atkreipia dėmesio į dar vieną Rusijai iškylančią problemą: „Juk D. Trumpas, tęsdamas [Baracko] Obamos liniją, bando išlaisvinti Ameriką nuo pasaulinių įsipareigojimų ir įtraukti šalį į savo kevalą. Vadinasi, atsilaisvina pasaulinio šerifo vieta. Rusija pretenduoti į šį vaidmenį jau negali dėl savo gebėjimų ir aplinkinio pasaulio nemeilės. Ir kas gi gali užimti Amerikos vietą? Tiktai Kinija. O tada visiems maža nepasirodys. Kažin ar ši perspektyva gali atrodyti patraukli ir Rusijos elitui, kuris vis ieško kam spirtelėti. Kinijai nespirtelėsi.“
Kalbėdama apie JAV ir Rusijos planą sudaryti grupę iš ekspertų, verslininkų ir kitų profesijų atstovų, kurie atkūrinėtų bendradarbiavimą, politologė sako, kad jai tai atrodo kaip grįžimas į žinomą rutiną.
„Toks jau Rusijos ir Amerikos santykių procesas, kuris paprastai baigiasi vienu ir tuo pačiu: abi pusės pradeda aiškintis, kas ką gerbia ir kodėl negerbia.
Ir paaiškėja, kad kalbėti nėra apie ką, nes šalys laikosi skirtingų požiūrių netgi į tai, ką laiko bendru interesu. Galima būti tikriems, kad ir šį kartą visi grįš prie abipusio įtarimo ritualo“, – rašo L. Ševcova.
Pasiekė priešingą dalyką, nei norėjo
Tuo metu Brookingso instituto (JAV) bendradarbė ir Johnso Hopkinso universiteto profesorė adjunktė A. Polyakova, kurios komentaras publikuotas „The Atlantic“, į Rusijos ir JAV santykių perspektyvą pažvelgė iš Amerikos pusės. Jos teigimu, jeigu D. Trumpo tikslas buvo susitikti su V. Putinu tam, kad pagerintų Rusijos ir JAV santykius – ką JAV prezidentas nuolat kartojo – jis savo elgesiu pasiekė kaip tik priešingą dalyką.
„Savo troškimu siekti geresnių santykių su V. Putinu – pavyzdžiui, suabejodamas savo žvalgybos išvada, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus – jis suteikė daugiau argumentų tiems asmenims vyriausybėje, kurie siekia jį suvaržyti.
D. Trumpo elgesys su V. Putinu Helsinkyje pakenkė pačiam prezidento norui „perkrauti“ santykius su Rusija, tikriausiai užtikrinant priešingą dalyką – labiau „vanagišką“ požiūrį į Rusiją iš jo paties vyriausybės“, – rašo A. Polyakova.
Pasak politologės, priešingai išreikštiems JAV prezidento norams, jo administracija (su Kongreso spaudimu) iki šiol vykdė griežtą politiką Rusijos atžvilgiu. Atotrūkis tarp prezidento prorusiškos retorikos ir jo administracijos „vanagiškos“ politikos kadencijos metu augo ir dabar pasiruošęs augti toliau.
Nuo tada, kai D. Trumpas tapo prezidentu, JAV pritaikė sankcijas daugiau kaip 200 Rusijos įmonių ir asmenų, išsiuntė 60 Rusijos diplomatų, uždarė Rusijos konsulatą Sietle, patvirtino ginklų tiekimą Ukrainai ir stipriai padidino išlaidas Europos šalių gynybai. Be to, 2017 m. JAV Senatas priėmė įstatymą, kuris neleidžia prezidentui vienašališkai panaikinti sankcijų Rusijai be Kongreso sutikimo.
Senatas ėmėsi naujų veiksmų
Beje, Senatas ketvirtadienį retu vienbalsiu balsavimu nurodė prezidentui neleisti Rusijos agentams apklausti Amerikos piliečių. Rusijos lyderis Helsinkyje pasiūlė, kad D. Trumpas padėtų persekioti Kremliaus kritikus, tarp jų buvusį Amerikos ambasadorių Maskvoje. Ir demokratus, ir respublikonus apstulbino, kad prezidentas siūlymo iškart neatmetė. Dar trečiadienį Baltieji rūmai sakė, kad jį tebesvarsto. Tik ketvirtadienį D. Trumpo atstovė pareiškė, kad jis bus atmestas.
Kaip rašo A. Polyakova, Mitchas McConnellis, Senato daugumos lyderis, jau iškėlė mintį, kad Senatas galėtų priimti naują įstatymą Rusijos grėsmei pažaboti. Ji taip pat primena, kad sausį senatoriai Marco Rubio ir Chrisas van Hollenas pristatė įstatymo projektą, pagal kurį administracija turėtų įvesti sankcijas Rusijai per 10 dienų, jeigu Nacionalinės žvalgybos direktorius Danas Coatsas nustato, kad Kremlius įsikišo į bet kuriuos būsimus rinkimus. D. Coatsas, beje, sako, kad Rusija prieš vidurio kadencijos rinkimus, kurie vyks rudenį, aktyviai vykdo „įtakos operacijas“.
Pasak politologės, tikėtina, kad M. Rubio ir Ch. van Holleno projektas turėjo mažai galimybių sulaukti pakankamos paramos prieš susitikimą Helsinkyje, bet dabar situacija keičiasi. Ir, A. Polyakovos nuomone, įstatyme gali būti numatytos dar griežtesnės sankcijos.
Be to, anksčiau šį mėnesį Senatas balsuodamas išreiškė paramą NATO. O dabar kai kurie Kongreso nariai svarsto naujas iniciatyvas, kad JAV prezidentui pasitraukti iš Aljanso būtų neįmanoma.
„Taigi susitikimas su V. Putinu [...] gali D. Trumpą „užrakinti“ labiau „vanagiškoje“ politikoje Rusijos atžvilgiu“, – rašo A. Polyakova. Ji priduria, kad kokie motyvai belemtų tokį D. Trumpo elgesį – ar tai būtų nuoširdus žavėjimasis diktatoriškais vadovais, ar neišmanymas, ar kompromituojanti medžiaga, jis pats apsunkino galimybę savo Rusijai draugiškus nusilenkimus paversti politika.
Institucijose – irgi pokyčiai
Tačiau anksčiau šią savaitę kalbėdamasi su LRT.lt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Margarita Šešelgytė pastebėjo, kad ilgainiui JAV institucijos gali nebeapsaugoti nuo neprognozuojamų D. Trumpo veiksmų, nes pokyčių vyksta ir jose, į jas pamažu ateina D. Trumpui palankesni vadovai.
„Šiuo metu potencialaus kandidato, kuris galėtų mesti iššūkį D. Trumpui kituose rinkimuose, nėra. Tai įsivaizduokit, kiek per 10 metų pasikeis institucijų vadovų. Jie gali institucijų veidą pakankamai smarkiai pakeisti“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Be to, pasak Lietuvos politologų, jau ir žodžiai ima daryti žalos – pasėjamos abejonės ir baimės sąjungininkių sostinėse, transatlantiniai ryšiai ima trūkinėti.