Vienas ES viršūnių susitikimas seka kitą, ieškoma migracijos problemos sprendimų, bet kol kas konkrečių rezultatų nematyti. Drauge iš Jungtinių Tautų sklinda raginimai migraciją vertinti kaip šansą, pabrėžiant jos teikiamą naudą – tiek migrantus priimančiai, tiek ir jų kilmės visuomenėms.

Migracija „skatina ekonomikos augimą, mažina nelygybę ir susieja skirtingas visuomenes“, – vardija JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas ir ragina šalių atsakingus politinius asmenis „griauti kenksmingus mitus apie migrantus“. Pagaliau migracija, pasak jo, šiaip ar taip yra „neišvengiamas reiškinys“. Migraciją riboti siekiančią politiką jis vadina kontraproduktyvia, kadangi ji padidina „migrantų pažeidžiamumą“.

Tokiam požiūriui pritariančių balsų Europoje netrūksta. Europiečių noras atsitverti nuo migrantų kyla iš „bejėgiško ir drauge karingo tikėjimo nacionaline, vakarietiška esme, kokios niekada nėra buvę“, – po šiais Andreos Böhm, savaitraščio „Die Zeit“ korespondentės Artimiesiems Rytams, žodžiais pasirašytų ne vienas „margos Europos“ šalininkas.

Antonio Guterresas

Europa įgyja naują veidą“ – teks susitaikyti

O štai „karingo tikėjimo nacionaline, vakarietiška esme“ stovykla rimtai sunerimusi: Europos nuo migrantų ginti neskubantys politikai kaltinami išdavyste, sklando suokalbio teorijos. Pastarųjų mėgėjai ypač dažnai mini grafo Nikolauso Coudenhove-Kalergi ideologinę viziją, išskleistą jo straipsniuose „Aristokratija“ (1922) bei „Praktinis idealizmas“ (1925).

„Tolimos ateities žmogus bus mišrūnas. Dabartinės rasės ir kastos išnyks, palaipsniui nunykstant erdvės ir laiko riboms bei neigiamoms išankstinėms nuomonėms“, – kone prieš šimtą metų svajojo grafas. „Išsirutulios euraziškai negroidinė ateities rasė, išoriškai panaši į egiptiečius, tautų įvairovę pakeis asmenų įvairovė“, – grafą N. Kalergi šių metų vasarį citavo tarptautinis amerikiečių portalas „Epochtimes“ (vokiečių skaitytojui skirto „Epochtimes“ diskursas, pasak Vikipedijos, priskirtinas dešiniajam populizmui).

Šią svajonę toliau puoselėja Vokietijos kairuoliai. Antai kairės pakraipos savaitraščio „Der Freitag“ leidėjas, žymus publicistas Jakobas Augsteinas liepos 9 d. „Spiegel Online“ sakėsi norįs matyti Vokietiją kaip naują „katilą“, kuriame žmonės iš Europos, artimųjų Rytų ir Afrikos drauge sukurtų naują naciją.“ „Vokietija tam vaidmeniui puikiai tinka. Necentralizuota valstybė su ryškia regionine specifika, bet su silpna nacionaline kultūra“, – įtaigavo J. Augsteinas.

O Barbara Coudenhove-Kalergi, garsiojo grafo dukterėčia, austrų dienraštyje „Der Standard“ 2015 metų sausį rašė: „Europa įgyja naują veidą nepriklausomai nuo to, patinka tai senbuviams ar ne. Mes gyvename tautų kraustymosi epochoje. Ji dar tik prasidėjo, ir tikrai dar ilgai tęsis“. Šie procesai – negrįžtami ir neišvengiami. Nors, tiesa, ji pripažįsta ir neigiamas su migracija susijusių pokyčių puses: „Visur susibūrė antiimigracinės partijos ir sąjūdžiai, netrūksta konfliktų ir susidūrimų.“

Pavojus! JT technokratai nori sukurti naują europietį

Suprantama, kad kalbos apie naujo europiečio sukūrimą nacionalinės valstybės bei kultūros šalininkams skamba grėsmingai ir verčia juos telktis pasipriešinimui. Juoba kad peno suokalbio teoretikams teikia ir kai kurie JT dokumentai, tarkime, 2000-aisiais metais šios organizacijos paskelbta studija „Gyventojų perkėlimas: sprendimas mažėjančiai ir senstančiai populiacijai?“ (Replacement Migration: Is It a Solution to Declining and Ageing Populations?)“.

Studijoje svarstoma galimybė besitraukiančias ir senstančias industrinių Vakarų valstybių populiacijas atjauninti ir papildyti imigracija iš kitų kraštų bei žemynų. Viename iš scenarijų apskaičiuota, kad, siekiant ES šalyse išlaikyti reikalingą darbingo amžiaus gyventojų kiekį, nuo 1995 iki 2050 metų tektų įsileisti 79,6 milijonus imigrantų.

Dabar JT organizacijos rengiamas ir gruodžio mėnesį Marakeše pasirašysimas susitarimas dėl pasaulinės saugios ir reguliuojamos migracijos jos priešininų neretai kaip tik ir matomas tame kontekste – kaip JT technokratų užmojis sukurti naują europietį. Nors šis susitarimas, kaip pabrėžia jo iniciatoriai, šalims neprimeta jokių konkrečių įsipareigojimų, tik brėžia pageidaujamą migracijos klausimo sprendimo kryptį.

Dalies susitarimo šalininkų toks laisvanoriškumo principas netenkina. Nes „tik labai nedaugelis vyriausybių yra pasirengusios prisiimti konkrečius įsipareigojimus migracijos politikos lauke“, – pastebi Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo institituto tyrimų grupės „Globalūs klausimai“ vadovas Steffenas Angenendtas.

Savo straipsnyje „Kelyje į pasaulinį pabėgėlių susitarimą“ jis apgailestauja, kad, sprendžiant migracijos problemas, valstybės neskuba deleguoti nacionalinio sprendimo kompetencijos, nors ir žino, kad tarptautinis bendradarbiavimas visada reiškia ir dalies įgaliojimų daryti nacionalinius sprendimus apribojimą.

Heinrichas Augustas Winkleris

Radikalūs kosmopolitai: kas ne su mumis – tas amoralus

Migracijos priešininkai kaip tik to ir bijo: kad nacionalinės valstybės gali netekti savo sprendžiamojo balso, kad migracijos klausimus už juos ateityje spręs JT ir ES. Europinis migracijos klausimo sprendimas, kurio dabar siekiama, jų akyse iškyla kaip pavojus nacionaliniam suverenumui.

Kol ES trypčiojo vietoje (aukšti moraliniai standartai sunkiai suderinami su griežta migracijos politika), didėjantis migracijos iš Afrikos spaudimas Italijoje į valdžią atvedė „Lega Nord“ partiją. Dabar jos vadas, vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvini, be skrupulų pareiškė: „Vienintelis Europos migracijos krizės sprendimas yra grąžinti į Libiją visus Viduržemio jūroje išgelbėtus migrantus.“

Vis atviriau šiuo klausimu diskutuojama ir Vokietijoje, nors tam čia išties reikia drąsos: radikalūs kosmopolitai, pasirengę atverti šalies sienas visiems norintiems, į diskusijas nesileidžia. Jie vadovaujasi principu: kas ne su mumis – tas amoralus, tam galima ir smurtu grasinti.

Taip neseniai nutiko liberalios pakraipos savaitraščio „Die Zeit“ redaktorei Mariam Lau. Išdrįsusi teigti, kad NVO komandos, Viduržemio jūroje išgelbėtus migrantus gabenančios į Europą, netiesiogiai prisideda prie kontrabandininkų verslo ir drauge stiprina dešiniąsias ES valstybių partijas, redaktorė internetinėje erdvėje sulaukė grasinimų – net iš kolegų žurnalistų.

Satyros žurnalo „Titanic“ vyriausias redaktorius Timas Wolffas „Twitterio“ paskyroje iškėlė klausimą, ar nereikėtų redaktorės nušauti viduryje gatvės (jam pritarė 46 proc. Twitterio sekėjų!). „Kas dirba „Die Zeit“ redakcijoje ir po tokių Mariam Lau teiginių nešliūksteli jai kasdien į veidą ką tik užplikyta kava, tas man – morališkai miręs“, – pridūrė T. Wolffas. Štai, kokia radikalių migracijos šalininkų moralės samprata: už savo įsitikinimus kovoti smurtu.

Kas čia iš tikro prarado moralinį kompasą?

Kalbant apie migracijos politiką, kaip taisyklė pasitelkiamas moralinis argumentas. Vertindamas Europoje ryškėjantį siekį riboti imigraciją, Vokietijos radijo stoties „Deutschlandfunk“ žurnalistas Benediktas Schulzas priminė, jog prieš 6 metus Bendrija gavo Nobelio taikos premiją. O dabar jos vaizdas esąs apgailėtinas, ciniškas.

Vietoj Šengeno atvirumo visur tik ir kalbama apie atsiribojimą ir sienų uždarymą, o Viduržemio jūroje skęstančius migrantus gelbėjantys aktyvistai kriminalizuojami.

„Kas nutiko su ES – ar ji prarado savo moralinį kompasą?“ – teiravosi žurnalistas autoritetingo istoriko Heinricho Augusto Winklerio.

„Neturėtume užmiršti, kad Europos Sąjungos valstybės negali pažadėti daugiau, nei kad pajėgs tesėti, – sakė istorikas. – O pažadėti tai, ko neįmanoma ištesėti, nėra moralės išraiška. Politikoje būtina skirti tarp įsitikinimų etikos ir atsakomybės etikos. Politinis veikimas turi plaukti iš atsakomybės etikos, o tai reiškia, jog būtina iš anksto apmąstyti galimą to, kas sakoma ir daroma, poveikį.“

„Kai užglaistomos ar išstumiamos žmonėms susirūpinimą keliančios problemas, pasekmės gali būti liūdnos, – perspėja H. A. Winkleris. – Tai sukelia politinį perbėgimą iš kairės ir vidurio į dešinę, o tai mūsų politinei kultūrai bei demokratijai – didžiai pavojinga.“

Atsiliepdamas į aktualią diskusiją dėl elgesio su Viduržemio jūroje išgelbėtais migrantais, istorikas pabrėžė: „Nei ES, nei jos valstybės narės neturi savo pareiškimais ir veiksmais sudaryti įspūdžio, tarsi pareiga išgelbėti žmonių gyvybes drauge reikštų ir privalomą teisės imigruoti į ES suteikimą. ES, siunčianti Afrikai tokią žinutę, veikia ne moraliai, o neatsakingai.“

Jokia visuomenė negali atlaikyti visuotinės imigracijos teisės

H. A. Winkleris perspėja: „Todėl neturėtume sudaryti įspūdžio, tarsi egzistuotų bendra žmogaus teisė, skelbianti: imigruosim į mūsų pasirinktą valstybę“. Ir didžiosios demokratijos gali persitempti, bekeldamos tokią naštą. Nes visuotinės imigracijos teisės negali atlaikyti jokia visuomenė.

Sunku pasakyti, ar šie blaivūs, dalykiški istoriko žodžiai bent keliais laipsniais ataušins įkaitusią diskusijų atmosferą. Tačiau tai tikrai nėra vienišas balsas, šaukiantis tyruose. Vis daugiau šalies intelektualų reikalauja iš politikų didesnės atsakomybės.

Nes, pasak filosofo ir buvusio Vokietijos kultūros ministro socialdemokratinėje G. Schröderio vyriausybėje Juliano Nidos-Rümelino, jau ne pirmą kartą politika su Europos Sąjunga elgiasi pernelyg lengvabūdiškai, pastaruoju atveju – spręsdama migracijos klausimą.

„Demokratinis valstybingumas be funkcionuojančių sienų neįmanomas, – pabrėžia filosofas. – JAV pavyzdys rodo: kai šalyje esama daugiau nei 10 milijonų neregistruotų žmonių, tai kelia pavojų demokratijai. Sienos demokartijai – esencialiai būtinos – tai galioja ir Europos Sąjungai, kuri juk yra papildoma valstybinio organizavimosi forma.“