Autorių įsitikinimu, jei pažangiausi Amerikos naikintuvai vis dėlto atsidurtų Ankaroje, JAV interesams būtų padaryta daugiau žalos, negu užtikrinta naudos. Susiklosčius tokiai situacijai, pasak jų, NATO turėtų šį bei tą permąstyti.
Sustiprins ne NATO, o Turkijos nacionalistinę politiką
Planuodamos Turkijai parduoti šimtą naikintuvų, Jungtinės Valstijos visų pirma tikėjosi sustiprinti vienos iš svarbiausių savo sąjungininkių karinį pajėgumą, deja, dabar matyti, kad šis sandoris pasitarnautų vieninteliam dalykui – vis labiau autokratiniu virstančiam režimui.
Per dvejus metus nuo tada, kai šalyje buvo bandyta surengti perversmą, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasodino už grotų dešimtis tūkstančių politinių oponentų, žabojo žiniasklaidą, rūpinosi savo galių išplėtimu ir kulminavo būdamas „perrinktas“ dar vienai kadencijai ir kartu eliminuodamas bet kokias reikšmingas kliūtis, kurios galėtų apriboti jo galimybes poste būti tiek, kiek reikės. Matydama, kaip R. T. Erdoganas dorojasi su savo politiniais priešininkais, Europos Sąjunga jau pripažino galimą pavojų ir sustabdė derybas su Turkija dėl jos ilgai laukto prisijungimo prie ES.
Jungtinės Valstijos ir kitos jos NATO sąjungininkės taip pat turėtų persvarstyti, ar tikslinga Turkiją toliau laikyti Aljanso sudėtyje. Ryškus Turkijos poslinkis autoritarizmo link ir jos pastarojo meto elgesys užsienio politikoje kelia rimtų abejonių dėl šios šalies patikimumo ir tinkamumo vadintis sąjungininke. Dabar jau į pensiją išėjęs JAV karinių oro pajėgų gen. ltn. Tome`as Waltersas po Turkijos prezidento „apsivalymo“ sakė: „Dauguma lyderių, su kuriais man teko bendrauti Turkijoje, dabar sėdi kalėjime.“
Taigi R. T. Erdogano režimo stiprinimas aprūpinant Turkiją naikintuvais neabejotinai būtų netinkamas atsakas į šios šalies vykdomus demokratinių normų pažeidimus, rašoma straipsnyje. Maža to, tai, ko gero, būtų papildomas svertas Turkijai stiprinti savo jau ir taip nacionalistinę užsienio politiką.
Nuomonių esama skirtingų
Turkijos pašalinimas iš NATO – klausimas ne iš lengvųjų. Nuo pat įstojimo į Aljansą 1952 m. Turkija laikyta ne tik patikima partnere, bet – dėl savo geografinio išsidėstymo – ir ypatingos strateginės reikšmės NATO nare. Turkija padeda apsaugoti Europą iš pietų, o jos bazėmis ilgą laiką naudotasi rengiant oro antskrydžius į Afganistaną, padedant įveikti humanitarinę krizę Kašmyre ir kovojant su vadinamąja „Islamo valstybe“ Sirijoje.
Be to, būtų sudėtinga išspręsti tiek karines, tiek politines užduotis, susijusias su Turkijos pašalinimu iš NATO. Tiksliai pasakyti, kaip tokiu atveju galėtų pasikeisti Turkijos elgesys, neįmanoma, tačiau akivaizdu, kad Europos ir Amerikos santykiams su Turkija toks žingsnis būtų anaiptol ne naudingas. Blogiausia, ko būtų galima tikėtis, – tai dar glaudesnio Turkijos suartėjimo su Rusija, rašoma straipsnyje.
Vis dėlto kai kurie politikai, net ir pripažindami, kad Turkija pastaruoju metu kelia nemažų problemų, mano, kad sandoris dėl šimto naikintuvų F-35 pardavimo turi įvykti. Pavyzdžiui, senatorius Tedas Cruzas nepritaria kolegų Jameso Lankfordo, Jeanne Shaheen ir Thomo Tilliso pastangoms užkirsti sandoriui kelią, argumentuodamas tuo, kad Turkijos indėlis į NATO yra gyvybiškai svarbus ir kad JAV neturėtų atsakyti jai saugumo garantijų.
Deja, Turkija jau kurį laiką aktyviai glaudina ryšius su Rusija, ir toks jos elgesys vis mažiau atitinka NATO ir JAV siekius. Akivaizdžiausiai ši priešprieša matyti Sirijoje. Antai Jungtinės Valstijos Sirijos kurdų kovotojus laiko svarbiu sąjungininku kovoje prieš „Islamo valstybę“, o R. T. Erdogano požiūriu – jie kelia egzistencinę grėsmę Turkijos saugumui. Taigi, kad įveiktų tuos, kuriuos Jungtinės Valstijos remia, Ankara bendradarbiauja su Maskva. Negana to, nepaisydama griežtų Valstybės departamento įspėjimų, Turkija iš Rusijos užsisakė priešraketinės gynybos sistemą.
Nerimą kelia Turkijos politinis nestabilumas
Pažymėtina ir tai, rašoma straipsnyje, kad nuo Arabų pavasario Turkija teikia paramą Artimuosiuose Rytuose veikiančioms islamistų grupuotėms. Pavyzdžiui, šalies vyriausybė siunčia savo imamus į Afriką, taip prisidėdama prie radikaliojo islamo sklaidos, ir remia grupuotę „Boko Haram“, kuri yra „Islamo valstybės“ bendražygė Nigerijoje. Straipsnio autorių teigimu, Turkijos aprūpinimas ginklais paprasčiausiai suteiktų R. T. Erdoganui daugiau galių griauti Amerikos siekius ir, tikėtina, dar labiau padidintų regiono nestabilumą ir terorizmo riziką.
Na ir paskutinį argumentą, kodėl Amerika turėtų stabdyti naikintuvų F-35 pardavimą Turkijai, pasak autorių, lemia Turkijos politinis nestabilumas. Jų įsitikinimu, nors 2016-aisiais R. T. Erdoganui pavyko išvengti perversmo ir paskui sėkmingai konsoliduoti galias, padėtis Turkijoje iki šiol yra sunkiai prognozuojama. Valstybės departamentas padidino kelionių į Turkiją rizikos lygį. Ateityje neatmetama ir dar didesnio nestabilumo tikimybė, dėl kurios gali kilti grėsmė Turkijos kariniams pajėgumams – juos sudaro šimtai tankų ir naikintuvų, taip pat amerikiečių branduoliniai ginklai Incirliko karinėje bazėje – atsidurti Amerikai dar mažiau palankių subjektų rankose.
Taigi vis labiau autoritarinė ir politiškai trapi Turkija, nevengianti bičiuliautis su Rusija, pasižyminti elgesiu, kuris nedera su JAV pastangomis kovoje su terorizmu, ir remianti ekstremistinių islamo formų plėtotę, kažin ar yra verta vadintis sąjungininke. Šiandien Turkija nesielgia kaip sąjungininkė, dėl kurios amerikiečiai turėtų būti pasirengę kovoti ir mirti, kaip kad nustatyta NATO sutarties 5 straipsnyje. Aukščiausio lygio prieigos prie pažangių Amerikos ginklų, rašinio autorių įsitikinimu, ji taip pat – be jokio abejo – neverta.