Ankstyvasis gyvenimas
Kotryna gimė 1519 metais Florencijoje, Urbino kunigaikščio ir Florencijos valdytojo Lorenzo de Medici bei jo žmonos prancūzės Madeleine šeimoje.
Tačiau vos po kelių savaičių Kotrynos motina Madeleine pasiligojo ir mirė. Po savaitės Anapilin iškeliavo ir jos vyras.
Naujagime pradėjo rūpintis jos močiutė iš tėvo pusės Alfonsina Orsini ir pusbrolis Giulio de Medici, kuriam po Lorenzo mirties perėjo Florencijos valdymo teisės. Prancūzijos karalius Pranciškus I bandė atsigabenti Kotryną į Prancūzijos rūmus kaip savo giminaitę, tačiau tam pasipriešino popiežius, siekęs sąjungos su Ispanija.
1523 metais Giulio de Medici buvo išrinktas popiežiumi Klemensu VII. Tačiau iki 1527 metų Mediciai buvo nuversti ir Kotryna tapo nesibaigiančio smurto taikiniu. Dėl saugumo ji buvo slepiama virtinėje vienuolynų. 1530 metais popiežius Klemensas VII išsikvietė savo dukterėčią į Romą. Duomenų apie jos lavinimąsi tuo metu nėra, bet gali būti, kad ji turėjo prieigą prie didelės popiežiaus bibliotekos Vatikane. Tačiau 1532 metais į Florenciją grįžusi Kotryna turėjo guvernantę ir visą gyvenimą žavėjosi literatūra bei mokslu.
Santuoka ir tvirta lyderės ranka
Popiežius Klemensas VII Kotrynos santuoką regėjo kaip naudingą įrankį painiems aljansams Europoje kurti. Tarp galimų kandidatų buvo minimas Škotijos karalius Jokūbas V, Ričmondo kunigaikštis Henrikas (nesantuokinis karaliaus Henriko VIII sūnus) ir Milano kunigaikštis Francesco Sforza. Galiausiai Pranciškus I pasiūlė savo jaunesnįjį sūnų, Orleano kunigaikštį Henriką.
Kotryna ir Henrikas buvo sutuokti 1533 metų spalio 28-ąją. Jiems abiem tuo metu buvo po 14 metų. Pirmaisiais santuokos metais jaunavedžiai dėl nesibaigiančių dvaro išvykų mažai laiko būdavo kartu.
Tačiau bet kokiu atveju Henrikas rodė mažai susidomėjimo savo žmona. Per vienerius metus jo aplinkoje atsirado meilužių, tarp jų ir jo viso gyvenimo favoritė Diane de Poitiers. Iki 1537 metų Henrikas su kita meiluže susilaukė savo pirmojo pripažinto vaiko, tačiau su Kotryna vaikų jie neturėjo iki pat 1544 metų, kai gimė jų pirmasis sūnus Pranciškus. Sutuoktiniai susilaukė iš viso 10 vaikų, bet ilgiau kūdikystės išgyveno tik šeši.
Nepaisant didelio skaičiaus vaikų, Kotrynos ir Henriko santuoka nebuvo laiminga. Nors Kotryna buvo oficiali jo žmona, didžiausiu Henriko prielankumu ir dėmesiu mėgavosi Diane de Poitiers.
Prancūzijos karalienė ir karaliaus motina
1536 metais mirus vyresniajam broliui, Henrikas tapo Prancūzijos sosto įpėdiniu. 1547 metais kovo 31 dieną mirus jo tėvui, karaliui Pranciškui I, Henrikas tapo Prancūzijos karaliumi Henriku II, o Kotryna buvo karūnuota karaliene kaip jo sutuoktinė. Tačiau Henrikas II neleido, kad Kotryna darytų jam įtaką. 1559 metų liepos 10 dieną Henrikas II žuvo per vieną riterių turnyro incidentą ir sostas atiteko jo 15 metų sūnui Pranciškui II.
Nors Pranciškus II buvo pripažintas pakankamai subrendęs, kad valdytų šalį be regento, Kotryna tapo pagrindine jo patarėja visose politikos srityse.
1560 metais jaunasis karalius apsirgo ir mirė, todėl karaliumi tapo jo devynerių metų brolis Karolis. Kotryna tapo jo regente ir prisiėmė visas jo valstybines pareigas. Tačiau jos įtaka išliko ir tuomet, kai regentystė baigėsi: ji ne tik organizavo dinastines santuokas kitiems savo vaikams, bet ir dalyvaudavo priimant politinius sprendimus. Tai tęsėsi ir tuomet, kai 1574 metais Prancūzijos karaliaus soste Karolį IX pakeitė jo brolis Henrikas III.
Kaip karalių motina, Kotryna per savo įtaką vaikams buvo atsidūrusi daugumos monarchijos sprendimų priešakyje. Jos laikmetį lydėjo intensyvios pilietinės kovos, ir nors sklandė gandai, kad Kotryna yra atsakinga už kelis smurto proveržius, ji taip pat kelis kartus bandė pasiekti taiką.
Teko vadovauti itin audringu periodu
Pilietinių karų Prancūzijoje priežastis buvo religija, tiksliau, klausimas, kaip katalikiškai šaliai reikia elgtis su augančiu skaičiumi hugenotų (protestantų).
Tikėdamasi susitaikymo, 1561 metais Kotryna abiejų frakcijų lyderius sukvietė į Puasi suvažiavimą, bet jis žlugo. 1562 metais ji išleido tolerancijos įsaką, bet vos po kelių mėnesių Giuizo kunigaikščio vadovaujama frakcija surengė hugenotų žudynes ir įplieskė Prancūzijos religinius karus.
Abi kovojančios pusės skelbdavo trumpalaikes taikas, bet niekada nebuvo sudariusios pastovaus taikos susitarimo. Kotryna bandė suvienyti monarchijos interesus su įtakingų hugenotų – Burbonų – interesais ir pasiūlė savo dukterį Marguerite ištekinti už Navaros karaliaus Henriko. Tačiau po sužadėtuvių mįslingai mirė Henriko motina Jeanne d’Albret – dėl jos mirties hugenotai apkaltino Kotryną. Tačiau blogiausia dar laukė ateityje.
Po vestuvių iškilmių 1572 metų rugpjūtį buvo nužudytas hugenotų lyderis, admirolas Coligny. Tikėdamasis hugenotų keršto, Karolis IX nurodė savo pajėgoms smogti pirmoms. Toks žingsnis virto kruvinomis Šv. Baltramiejaus nakties skerdynėmis, per kurias buvo nužudyta nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. žmonių. Labai tikėtina, kad Kotryna dalyvavo priimant tokį sprendimą, ir tai apjuodino jos reputaciją, nors istorikai nesutaria, kiek ji buvo už tai atsakinga.
Prancūziją nuo 1562, iki 1598 sukrėtė net aštuoni trumpi religiniai karai. Jai teko neįtikėtina užduotis – sutaikyti šalį, kurią draskė religiniai karai.
Menų globėja
Kaip tikra Medici atstovė, Kotryna perėmė Renesanso idealus ir kultūros vertę. Savo rezidencijoje ji buvo sukaupusi didžiulę asmeninę meno kolekciją. Ji skatino išradingus menininkus ir rėmė spektaklių pastatymus su muzika, šokiais bei režisūra. Jos meilė ir parama menui buvo tiek asmeninė preferencija, tiek įsitikinimas, kad kultūra stiprina karališkąjį įvaizdį ir prestižą tiek viduje, tiek užsienyje.
Kultūra taip pat turėjo sulaikyti kilminguosius nuo vidinių rietenų, atitraukdama jų dėmesį ir užtikrindama jiems pramogas.
Didžioji Kotrynos aistra taip pat buvo architektūra. Iš tikrųjų architektai skirdavo jai savo traktatus, žinodami, kad ji asmeniškai juos perskaitys. Ji tiesiogiai dalyvavo keliuose grandioziniuose statybų projektuose bei kuriant memorialus savo velioniui vyrui. Jos atsidavimas architektūrai netgi pelnė jai paraleles su senovės graikų karaliene, kuri savo velionio vyro garbei pastatė Halikarnaso mauzoliejų.
Mirtis ir palikimas
Iki XVI amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos Kotrynos įtaka savo sūnui Henrikui III išblėso. Ji pradėjo sirgti, bet to, jos būklę blogino neviltis dėl sūnaus smurto (įskaitant Giuizo kunigaikščio nužudymą). 1589 metų sausio 5 dieną Kotryna mirė, veikiausiai nuo plaučių infekcijos. Kadangi Paryžius tuo metu monarchijai nepriklausė, ji buvo palaidota Blua mieste, kur išgulėjo iki to laiko, kol nesantuokinė Henriko II duktė Diane perlaidojo jos palaikus šalimais Henriko Paryžiaus Sen Deni bazilikoje.
Kotryna gyveno nuolat kintančių tiek politinių, tiek religinių aljansų laikmečiu ir kovojo už stabilią savo vaikų ateitį. Ji buvo viena įtakingiausių to meto veikėjų ir lėmė net trijų karalių iš eilės sprendimus. Protestantų istorikai, rašę po jos mirties, Kotryną vaizdavo kaip nedorą, dekadentišką italę, nusipelniusią kaltės už to laikmečio žudynes, ir net vadindavo ją ragana.
Šiuolaikiniai istorikai linksta prie nuosaikesnio Kotrynos paveikslo ir regi ją kaip įtakingą moterį, gyvenusią pavojingu laiku. Jos globa menams padėjo išsaugoti kultūros ir elegancijos reputaciją, kuri Prancūzijos karališkajame dvare buvo puoselėjama iki pat Revoliucijos.
