10. Redversas Bulleris
Per antrąjį anglų – būrų karą savo karių „Reversu“ Buleriu vadintas anglas pirmiausia buvo nugalėtas Kolenso mūšyje ir galiausiai neteko vyriausiojo vado pareigų. Toliau sekė nesėkmės Spion Kopo ir Vaal Krantzo mūšiuose, per plauką nenulėmusios britų pralaimėjimo.
9. Rodolfo Graziani
Pasiekęs šiokią tokią sėkmę Libijoję ir Etiopijoje „Etiopijos mėsininkas“ Antrojo pasaulinio karo pradžioje tapo vyriausiuoju Italijos karališkosios kariuomenės generalinio štabo vadovu ir Italijos karių Šiaurės Afrikoje vadu.1940-aisiais, išaugus spaudimui iš diktatoriaus Benito Mussolini pusės, R. Graziani pakluso nurodymams ir su savo 10-ąja kariuomene įsiveržė į Egiptą. 1941-aisiais po britų kontratakos R. Graziani pasitraukė iš pareigų, o per operaciją „Kompasas“ 10-oji kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta.
8. George‘as B. McClellanas
JAV pilietinio karo pradžioje į greitai tapusį Sąjungos kariuomenės vadu G. B. McClellaną buvo dedama daug vilčių. Tačiau jis išsiskyrė kaip veiksmų nesiimantis generolas. G. B. McClellanas išties nuvylė prezidentą Abraomą Linkolną Antietamo mūšyje – tai buvo kruviniausias Šiaurės ir Pietų karo mūšis. Nepaisant to, kad Sąjungos kariuomenė karių skaičiumi gerokai lenkė Konfederacijos kariuomenę, G. B. McClellanas nepajėgė sutriuškinti Roberto E. Lee. Netrukus po mūšio jis buvo nedelsiant nušalintas iš vado pareigų.
7. Williamas Westmorelandas
Vadovaujant W. Westmorelandui, Vietnamo karas prasidėjo sklandžiai, o JAV laimėdavo kiekvieną mūšį. Tačiau 1968-aisiais, kai W. Westmorelandas tapo kariuomenės štabo vadovu, komunistų pajėgos masino jį sutelkti beveik 40 procentų pajėgų ties Che Sanio stebėjimo postu, o tuomet užpuolė Pietų Vietnamo miestus ir miestelius. Vėliau tai bus vadinama „Tet“ puolimu – jis tapo esminiu karo lūžio tašku. W. Westmorelando strategija viso karo metu buvo priešo įveikimas didesniu karių kiekiu ir ištekliais. Karo strategai, įskaitant Sun Tzu, perspėjo nenaudoti tokios strategijos. Ji neišvengiamai nepasiteisino. Šiaurės Vietnamas ir Vietkongas išlaikė karo pobūdžio kontrolę – tai buvo partizaninis karas. Pagrindinė W. Westmorelando klaida – gerokai neįvertinti komunistų pajėgumai.
6. Maurice‘as Gamelinas
M. Gamelinas buvo Prancūzijos pajėgų vadas Antrojo pasaulinio karo metu. Jam priklauso didelė atsakomybės dalis už savo šalies nesėkmę mūšyje dėl Prancūzijos. M. Gamelinas suklydo galvodamas, kad Ardėnai yra nepereinami. Karo vadas pavedė juos ginti dešimčiai silpniausių, prasčiausiai apsiginklavusių ir pasiruošusių padalinių. M. Gamelinas taip pat nusprendė neišsklaidyti didelio kiekio pažangių Prancūzijos tankų. Jis nepaisė pranešimų apie tai, kad Vokietija rengia savo pajėgas. Netgi žinodamas Vokietijos puolimo datą, M. Gamelinas nieko nedarė, pareiškęs, kad jis verčiau „lauks įvykių“. Po vokiečių puolimo M. Gamelinas galiausiai buvo pašalintas iš savo posto, bet tada jau buvo per vėlu.
5. Arthuras Percivalis
A. Percivalis Airijos nepriklausomybės kare kovojo prieš Airių respublikos armijos vadus, o Antrajame pasauliniame kare jis tapo vadu Britų Malajoje. Praėjus vos dešimčiai karo Ramiajame vandenyne savaičių, ant A. Percivalio pečių krito atsakomybė už didžiausią britų vadovaujamų pajėgų pasidavimą istorijoje. 1942-ųjų pradžioje A. Percivalis atidavė Malają Japonijos pajėgoms, nepaklusdamas paties Winstono Churchillio instrukcijoms dėl užtęsto pasipriešinimo. Statistiniai duomenys negailestingi: 138708 britų kariai pasidavė ar buvo nužudyti mažiau nei 30-iai tūkstančių Japonų. Kai kurie istorikai šiandien atlaidžiau žiūri į A. Percivalio veiksmus, tvirtindami, kad jam tiesiog siaubingai nepasisekė.
4. Pavelas Gračiovas
P. Gračiovas vaidino pagrindinį vaidmenį inicijuojant pirmąjį Čečėnijos karą ir jam vadovaujant. Jo mintis buvo panaudoti jėgą norint Čečėnijoje „atkurti konstitucinę tvarką“. P. Gračiovas viešai pažadėjo greitai sutriuškinti čečėnų separatistų pajėgas – „per keletą valandų vienu orlaivių pulku“. Jis vadovavo pražūtingam Grozno šturmui tebebūdamas girtas, nes sausio 1-ąją šventė savo gimtadienį. Pirminis puolimas baigėsi gausiomis rusų aukomis ir beveik visišku Rusijos karių moraliniu žlugimu. P. Gračiovas sykį pasakė, kad tik „nekompetentingas vadas paleistų tankus į Grozno centro gatves, kur jie butų pažeidžiami“. Visgi artėjant karo pabaigai jis būtent taip ir padarė. Karas greitai baigėsi Rusijos pažeminimu, jis pareikalavo šimtų tūkstančių karių ir civilių aukų. P. Gračiovas taip pat buvo siejamas su aukščiausiuose kariuomenės sluoksniuose klestinčia korupcija ir žurnalisto Dmitrijaus Cholodovo nužudymu.
3. Antonio Lopezas de Santa Anna
„Vakarų Napoleonu“ apsiskelbęs karo vadas nepasižymėjo tokiu pat palikimu kaip jo dievukas. Po ankstyvos sėkmės Meksikos nepriklausomybės kare tolesnė jo karjera nesiklostė taip, kaip norėjosi. A. Lopezas de Santa Anna pasižymėjo lošėjo charakteriu. Jis garsėjo ne tik rizikos pomėgiu mūšiuose, bet ir žiaurumu. Netrukus po to, kai jis pasiskelbė Meksikos diktatoriumi, su tuo nesutikę maištininkai sukūrė tris naujas respublikas, viena iš jų buvo Teksaso respublika. Žymiajame Alamo mūšyje karo vadui su 2400 meksikiečių vos pavyko įveikti maždaug 250 teksasiečių, jis galiausiai neteko beveik šešių šimtų vyrų. A. Lopezas de Santa Anna neteko Teksaso San Chasinto mūšyje. Ir vėl turėdamas didesnę kariuomenę nei teksasiečiai, šį kartą jis pralaimėjo tiesiog stulbinamai. Teksasas teturėjo dvi aukas, o meksikiečiai neteko šimtų karių. Pats A. Lopezas de Santa Anna buvo aptiktas besislepiantis pelkėje su eilinio uniforma.
2. Darijus III
Paskutinis Achemenidų dinastijos karalius nebuvo toks tinkamas valdyti didžiulę imperiją kaip jo pirmtakai. 334 metais prieš mūsų erą Aleksandras Didysis užkariavo Persijos imperiją. Darius III išvis nepasirodė pirmajame mūšyje prie Graniko, nes nelaikė Aleksandro Makedoniečio didele grėsme savo imperijai. Darius III nedalyvavo mūšiuose prieš Aleksandrą Didįjį dar pusantrų metų po mūšio prie Graniko – jis patraukė kovoti tik į Isos mūšį, kuriame jo pajėgos buvo mažiausiai dvigubai gausesnės. Tačiau Darius III vis vien buvo pergudrautas – Aleksandras Didysis apėjo jo kariuomenę iš krašto ir sumušė. Darius III buvo priverstas bėgti, o jo šeima pateko į Aleksandro Didžiojo rankas. Darius III pralaimėjo netgi Gaugamelų mūšį, nors daugybė veiksnių buvo jo naudai. Darius III iš mūšio pabėgo pirmas, palikęs savo karius ir turtą Aleksandrui Didžiajam. Buvęs karalius greitai visko neteko ir tapo paprasčiausiu bėgliu. Galiausiai Dariaus III draugas jį išdavė ir nužudė. Dariui III valdant Persijos imperija žlugo ir buvo užkariauta.
1. Publijus Kvintilijus Varas
Užėmęs Jeruzalę ir Judėjoje nukryžiavęs du tūkstančius žydų maištininkų, Publijus Kvintijus Varas išvyko valdyti Germanijos ir tramdyti barbarų genčių. Jis dislokavo tris savo legionus, 17-ąjį, 18-ąjį ir 19-ąjį, kai atkeliavo žinia apie prie Reino bręstantį sukilimą. Į jį kreipėsi germanų karvedys Arminijus (Hermanas). Publijaus Kvintijaus Varo pasitikėjimas Arminijumi buvo akivaizdi ir baisi klaida. Jis dislokavo savo legionus taip, kad jų koviniai pajėgumai būtų visiškai sumažinti, o germanų cheruskų – padidinti. Romėnai žygiavo tiesiai į Arminijaus paspęstą pasalą, pasibaigusią mūšiu Teutoburgo miške. Dėl miškingos ir pelkių gausios vietos legionų manevrai tapo neįmanomi. Germanų kariai sunaikino tris romėnų legionus. Kai kurie sugauti romėnai buvo patalpinti į pintus narvus ir sudeginti gyvi, kiti tapo vergais ar buvo paleisti už išpirką. Germanų gentys paaukojo romėnų pareigūnus savo dievams. Pats Publijus Kvintijus Varas, matydamas, kad vilties nebėra, nusižudė. Arminijus nupjovė jo galvą ir nusiuntė ją kitam germanų vadui dovanų. Dėl patirtos gėdos ir nesėkmės legionų numeriai XVII, XVIII ir XIX daugiau niekada nebepasirodė romėnų kovų istorijoje. Mūšis Teutoburgo miške aptemdė likusius imperatoriaus Augusto valdymo metus. Kartkartėmis jis vis sudejuodavo: „Kvintilijau Varai, sugrąžink man mano legionus!”