„Kiekvienų metų birželį mes padedame vainiką prie kryžiaus, kuris šioje saloje buvo pastatytas 1993 metais, - RFE/RL pasakojo Valerija Štatolkina. – Tačiau šiais metais mes negalėjome to padaryti. Vanduo buvo pernelyg pakilęs ir beveik visa sala buvo užtvindyta“.

Jų pasišventimas tokiai piligrimystei yra savotiškas bandymas priminti Rusijos gyventojams socialinės inžinerijos eksperimentą, kuris daugeliui jo dalyvių, suviliotų sovietų valdžios, pasibaigė tragiškai. Tai vyko prie Josifo Stalino, kurio brutalius kraštutinumus dabartinė Rusijos valdžia dažnai nutyli, pasirinkdama atlaidesnę istorinę tris dešimtmečius trukusio J. Stalino valdymo interpretaciją.
Prieš 85 metus gegužės mėnesį prie Nazino salos priplaukė nedidelė baržų flotilė, išlaipinusi apie 3 tūkst. „naujakurių“. Jiems buvo nurodyta įkurti čia „specialią gyvenvietę“ – taip eufemistiškai buvo vadinamas šis kampelis J.Stalino Gulage – po visą Sovietų sąjungą išsidriekusiame darbo stovyklų tinkle, kuriame represijas patyrė ir mirė milijonai žmonių.

Mažiausiai 23 kaliniai jau buvo mirę.

Neturėdami įrankių, pastogės bei maisto ir apsupti ginkluotų sargybinių, šaudžiusių kiekvieną, kuris bandė pabėgti per ledinę upę, kaliniai greitai virto bado, ligų, smurto ir brutalių elementų aukomis. Nepaisant to, į salą vis plaukė papildomos baržos.

Netrukus pasklido kalbos apie daugybę šiurpių kanibalizmo atvejų. Iš tikrųjų jų buvo tiek daug, jog vietos gyventojai pradėjo vadinti šią salą Kanibalų arba Mirties sala.

Iki rugpjūčio jau buvo mirę ar dingę mažiausiai 4 tūkst. žmonių. Anot sovietų dokumento, rašyto 1933 metų rugpjūčio 20 dieną, iš 6700 kalinių, atsiųstų į Naziną – pelkėtą maždaug 3 km ilgio ir 600 m pločio ruožą, buvo išgyvenę tik 2200. Maža to, iš jų tik 300 asmenų buvo pripažinti tinkamais tolimesniam darbui.

„Kartą iš Mirties salos į mūsų namus buvo atgabenta viena moteris, - 1989 metais pasakojo šiauriniame Obės krante įsikūrusio Nazino kaimo gyventoja Feofila Bylina. – Ji turėjo būti išvežta į kitą stovyklą... Moteris pas mus turėjo pernakvoti, ir aš pamačiau, kad jai buvo nupjaustytos blauzdos. Aš jos paklausiau apie tai ir ji atsakė: „Jie man tai padarė Mirties saloje. Nupjaustė blauzdas ir jas išvirė“. Jai buvo nupjauti visi blauzdų raumenys. Dėl to jai šąlo kojos ir moteris vyniojo jas skarmalais. Tačiau ji galėjo pati vaikščioti. Ji atrodė kaip senutė, nors jai tebuvo per 40 metų“.

Nazino tragedija buvo negailestingos sovietų išnaudojimo politikos rezultatas.

Slaptosios milicijos vadovas Genrichas Jagoda ir Gulago sistemos vadovas Matvėjus Bermanas sugalvojo brutalų socialinės inžinerijos projektą, kurio tikslas buvo mažiausiai 2 mln. žmonių apgyvendinti atokiose Sibiro ir sovietinio Kazachstano platybėse. Anot jų idėjos, „naujakuriai“ milijonus hektarų žemės turėjo paversti dirbama žeme ir per dvejus metus sukurti savarankiškai gyvenančias bendruomenes. Iš dalies šiuo planu buvo siekiama pridengti badą Ukrainoje ir kitose šalies dalyse.

Stopkadras

Kad surinktų „gyventojų“, vyriausybė atgaivino nekenčiamą pasų sistemą, kuri buvo uždrausta po 1917 metų bolševikų perversmo.

Beveik nedelsiant milicija visoje šalyje pradėjo gaudyti žmones, kurie atsidurdavo ne toje vietoje, kur buvo registruoti.

„Kaip čia atsidūrei?“ - paklausėme vieno jauno vyro“, - žodžiu papasakotuose prisiminimuose teigė F. Bylina. – Jis atsakė: „Aš nieko nepadariau. Buvau studentas Maskvoje. Savaitgalį nuvykau aplankyti tetos, gyvenančios Maskvoje. Nuvykau prie jos buto ir pasibeldžiau į duris, bet kol ji atidarė, jie mane iš karto sučiupo. Buvau suimtas, nes neturėjau su savimi paso“.

Ust Tymos kaimo gyventoja Vera Panovaja, kuri 1989 metais taip pat pasidalijo savo prisiminimais, pasakojo sutikusi vyrą, vardu Kuzma Salnikovas. Jis buvo atsidūręs Kanibalų saloje.

„Jis buvo angliakasys iš Novokuznecko. Buvo vedęs ir turėjo du vaikus. Vieną kartą jis nuvyko į Novosibirską ir stabtelėjo centriniame turguje, - pasakojo V. Panovaja. – Tuo momentu jie apsupo turgų, pradėjo tikrinti žmones ir suėmė visus, kurie neturėjo pasų. Visi žmonės, tarp jų moterys ir vaikai, buvo susodinti į baržą ir nuplukdyti į Nazino salą“.

„Ten nebuvo maisto, - tęsė ji. – Žmonės buvo kankinami badu. Sargybiniai, važinėdami po salą, numesdavo jiems duonos kąsnelių. Jei vieną iš jų pagaudavai, galėdavai suvalgyti. Likę negaudavo nieko... K. Salnikovas buvo ten atsidūręs, bet jam pavyko pabėgti. Jis perplaukė upę ir per pelkes pasiekė vieną kaimą. Po šito jis dirbo kolektyviniame ūkyje“.

Tačiau milicija darbavosi pernelyg greitai. Kai 1933 metų balandį į Tomską atvyko pirmieji 25 tūkst. žmonių, jų stovykla dar nebuvo pastatyta. Kalinių skaičius augo, bet jų buvo neįmanoma gabenti toliau, nes Obės ir Tomės upės tebebuvo užšalusios.

Kaip buvo įprasta J. Stalino Gulage, tarp politinių kalinių būdavo įmaišoma ir paprastų nusikaltėlių – tai buvo priemonė baimės atmosferai palaikyti.

Stopkadras

Sovietų dokumentuose, kurie saugomi Gulago muziejuje Tomske, užfiksuotos kai kurių nusikaltėlių, patekusių į Nazino salą, apklausos.

Vienas buvo paklaustas, ar valgė „žmogaus mėsą“. „Ne, tai netiesa, - atsakė jis. – Valgiau tik kepenis ir širdis“.

Paprašytas papasakoti smulkiau, jis atsakė: „Buvo labai paprasta. Tai tarsi šašlykas. Iš karklo šakų pasidarėme iešmus, supjaustėme organus gabaliukais, suvėrėme ant iešmų ir pasikepėme virš ugnies“.

„Rinkausi tuos, kurie dar būdavo gyvi, bet jau arti mirties, - pridūrė jis. – Buvo akivaizdu, kad jie netrukus mirs – po dienos ar dviejų jie bus nebegyvi. Taigi jiems mirti tokiu būdu buvo lengviau. Dabar. Greitai. Nesikankinant dar dvi ar tris dienas“.

Kiti pasakojo apie moteris, kurios būdavo pririšamos prie medžių. Vyrai nupjaudavo joms krūtis, blauzdas ir kitas kūno dalis.

Kitas paprastas nusikaltėlis, kurio apklausos išliko, gyrėsi mušdavęs kalinius, kad išmuštų jiems auksinius dantis.

„Kad gaučiau rūkalų, - atsakė jis, kai buvo paklaustas, kodėl taip elgėsi. – Žmonėms norėjosi rūkyti. Iš sargybinių galėdavai gauti degtukų dėžutę tabako ir du laikraščius cigaretėms susisukti“.
Kanibalų salos tragedija buvo tokia siaubinga, kad vietos komunistų instruktorius Vasilijus Velička 1933 metų liepą ėmėsi iniciatyvos pradėti asmeninį tyrimą. Jis apklausė dešimtis žmonių ir parašė 11 puslapių ataskaitą, kurią nusiuntė į Maskvą, Novosibirską ir apygardos centrą Narymą. Jo ataskaita buvo įslaptinta ir į dienos šviesą išlindo tik 1994 metais.

„Žmonės pradėjo mirti, - rašė jis. – Jie sudega gyvi, kol miega arti laužų. Jie miršta nuo išsekimo ir šalčio“.

„Iš karto po sniego ir šalčio prasidėjo lietūs ir atšiaurūs vėjai, - tęsi jis. – Žmonės vis dar buvo palikti be maisto. Kas ketvirtą ar penktą dieną į salą būdavo atgabenama šiek tiek ruginių miltų. Jie būdavo išdalijami gyventojams – kiekvienam po kelis šimtus gramų. Gavę savo porciją, žmonės bėgdavo prie vandens. Savo kepurėse maišydavo vandenį su miltais ir iš karto suvalgydavo. Daug žmonių puldavo valgyti sausus miltus, bet įtraukdavo jų į plaučius ir uždusdavo“.

Galiausiai 1933 metų liepą Nazino sala buvo evakuota. Kai rugpjūčio mėnesį ją pasiekė V. Velička, visi „naujakuriai“ jau buvo išvežti.

„Žolė šioje saloje buvo žmogaus ūgio, - rašė jis savo ataskaitoje. – Tačiau vietos gyventojai, kurie atplaukdavo čia rinkti uogų, grįždavo atgal, kai žolėje pamatydavo lavonus ir iš pagalių pastatytas pašiūres, pilnas skeletų“.

1989 metais Memorialinės žmogaus teisių organizacijos padalinys Tomske pasiuntė į Naziną vieną ekspediciją surinkti sakytinių liudijimų.

„Vykau tenai iš Tveritinskių pjauti šieno, - Memorialinei komandai apie savo kelionę į Naziną, kai stovykla jau buvo apleista, pasakojo Nazino gyventoja Taisia Čokarevaja. – Pamačiau žmones, plaunančius rankas. Užspaudžiau savo nosį ir galvojau: „Ką jie daro?“. Jie nusiplaudavo rankas ir grįždavo atgal. Pamačiau, kad jie lupa iš lavonų auksinius dantis... Tais laikais Aleksandrovske buvo valstybinė parduotuvė. Jie nešdavo auksą į šią parduotuvę. Už tai jie gaudavo gražių drabužių, makaronų, gero maisto“.

V. Veličkos ataskaita Maskvoje sukėlė tikrą sensaciją. Komunistų partija pasiuntė į Naziną specialią komisiją, kuri patvirtino daugumą šios ataskaitos faktų. Keli buvusios stovyklos pareigūnai gavo papeikimus ir buvo nuteisti kalėti nuo vienerių iki trejų metų. V. Veličkos ataskaita buvo įslaptinta ir nukišta į archyvus.

Pats V. Velička buvo atleistas iš pareigų partijoje. Vėliau jis tapo žurnalistu ir Antrojo pasaulinio karo metais sulaukė šlovės kaip karo korespondentas, lydėjęs Raudonąją armiją iki pat Berlyno.
Po karo jis parašė kelias knygas, kuriose liaupsino sovietų vyriausybės bandymus keisti Sibirą. Tačiau apie Kanibalų salą jis daugiau niekada neužsiminė.