Už 40 km nuo Reikjaviko esantis Tingvedliro nacionalinis parkas yra svarbiausia Islandijos istorinė vieta. Čia 930 m. vikingai įsteigė pirmąjį demokratinį parlamentą, o 1944 m. Islandijos respublika paskelbė savo nepriklausomybę nuo Danijos. Be to, čia driekiasi milžiniškas požeminis geologinis trūkis, nes nedidelė Hrepaflekio tektoninė plokštė sudaro siaurą riftą tarp Šiaurės Amerikos ir Eurazijos plokščių. Šiuolaikinėje geopolitinėje aplinkoje – tai labai stiprus simbolis.
Niekas neabejoja, kad tarp JAV ir Europos formuojasi trūkis. Hrepaflekio plokštė gali simbolizuoti Kiniją, kuri susigrąžino pozicijas kaip viena stipriausių pasaulio valstybių. JAV ir Europa niekaip negali sutarti, kaip reaguoti į šias permainas. O galbūt, svarsto D. Moisi, tiksliau būtų Hrepaflekio plokštę prilyginti JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kurio nesiliaujančios provokacijos, taip pat ir Kinijos atžvilgiu, išsėmė transatlantinę kantrybės taurę ir silpnina JAV vaidmenį pasaulyje.
1945–1989 m. Šaltasis karas pasižymėjo dvipole pasaulio santvarka, kurioje stabilumas priklausė nuo branduolinio siaubo pusiausvyros. Po 1989 m. susiklostė daugiau vilčių teikusi sankloda su vienvaldėmis JAV priešakyje. Tiesa, net ir šią tvarką kartais destabilizuodavo įvairios jėgos, kaip antai tarptautinis terorizmas. Dabar prasideda naujas etapas, kuriame JAV aktyviai šalinasi likusio pasaulio laužydamos vis daugiau normų.
Vien per pastarąsias savaites D. Trumpas įvedė didžiulius muitus ne tik Kinijai, bet ir JAV sąjungininkėms Azijoje bei Europoje, sujaukė kasmetinį G7 viršūnių susitikimą, apkaltino artimiausias JAV sąjungininkes nesąžininga prekyba, o paskui Singapūre susitiko su Kim Jong Unu, kur įžeidžiai atsiliepė apie JAV partneres Europą bei Kanadą ir liaupsino žiaurųjį Šiaurės Korėjos diktatorių. Negana to, D. Trumpas pradėjo (bet vėliau dėl politinio spaudimo nutraukė) cinišką migrantų vaikų atskyrimo nuo tėvų politiką pietiniame JAV pasienyje.
Trumpai kalbant, rašo D. Moisi, D. Trumpas be ceremonijų griauna politinius bei emocinius santykius su sąjungininkais ir kritikuoja pamatines demokratijos vertybes. Šia prasme dabartis yra visiška priešinga 1989 m. rudeniui, kai sovietinis blokas ėmė griūti ir prasidėjo pergalingas demokratijos žygis. Dabar JAV pozicija visiškai neaiški ir šis netikrumas kelia grėsmę visam transatlantiniam aljansui.
Ne pirma transatlantinio aljanso krizė
Įtampa transatlantiniuose santykiuose juntama jau ne pirmą kartą. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijos prezidentas Charles`is de Gaulle`is atsisakė pamatinio šių santykių ramsčio – NATO, palaipsniui mažindamas šalies karinį ir politinį dalyvavimą aljanso veikloje. JAV prezidentas Johnas F. Kennedy įsivaizdavo NATO kaip bendrą stogą ant dviejų kolonų – JAV ir Europos, o Ch. de Gaulle`io akimis aljansas buvo tik priemonė JAV vienvaldystei palaikyti. Bet kuriuo atveju šalindamasi NATO Prancūzija nesusilpnino aljanso, o tik tapo labiau izoliuota.
Santykiai vėl pasikeitė 2003 m., kai Prancūzija ir Vokietija drauge su kai kuriomis kitomis valstybėmis atsisakė prisidėti prie neapgalvotos JAV ir Jungtinės Karalystės invazijos į Iraką. Tačiau ir tuomet transatlantinio aljanso ateitimi niekas neabejojo.
Šiandien situacija skiriasi tuo, kad pačios JAV ėmė šalintis aljanso, jei ne viso vakarietiško liberaliosios demokratijos modelio, rašo D. Moisi. Paklydusi avelė yra viena, bet pabėgus piemeniui kyla pavojus visai bandai. Vis dėlto atrodo, kad reikalai klostosi būtent taip, nes „pirmenybė Amerikai“ palaipsniui virsta „Amerikos vienatve“.
Daugiau naudos ar žalos?
Kyla grėsmė, kad D. Trumpas pervertins savo galimybes. JAV stiprybė, palyginti su kitomis šalimis, pasiekė pokario laikų žemiausią tašką. Pasaulyje vis labiau įsigalint daugiapolei tvarkai, vargu ar JAV gali sau leisti gyventi be sąjungininkų.
Žinoma, D. Trumpo administracija reikalus mato visai kitaip. Prezidentas ir jo pagalbininkai vis dar yra įsitikinę, kad viską galima pasiekti kietąja įtaka. Kariniu požiūriu JAV išties tebėra stipriausia pasaulio valstybė, bet nėra jokių garantijų, kad ši pozicija išliks amžinai, ypač atsižvelgiant į Kinijos didžiules karines investicijas. Dar svarbiau tai, kad vien jėga aljansų neišsaugosi, jau nekalbant apie pasaulinę lyderystę.
Neatrodo, kad D. Trumpas tai suprastų ir pakeistų kursą. Bet niekas nėra užtikrintas, kad net jam pasitraukus iš Baltųjų rūmų viskas grįš į vėžes. Negalima sakyti, jog D. Trumpas atstovauja visai amerikiečių visuomenei, bet savęs apgaudinėti nederėtų: jo pergalė – ne atsitiktinumas. Tarp amerikiečių rinkėjų visada buvo ir tebėra vienašališkumo bei izoliacionizmo šalininkų. Po D. Trumpo laikotarpio jie nepradings iš JAV politinės arenos.
Dėl to tradiciniai JAV sąjungininkai negali paprasčiausiai laukti, kol baigsis D. Trumpo kadencija. Vietoj to jie privalo prisitaikyti prie šiandieninių realijų. Praeityje europiečiai neretai menkindavo geografijos reikšmę, kuri būtų vertusi palaikyti glaudesnius ryšius su Rusija, ir teikdavo pirmenybę vertybių geografijai, kuria pateisinama transatlantinė kryptis.
Dabar, kai JAV vadovauja šias vertybes trypianti administracija, pasirengusi net atimti vaikus iš tėvų ir sukišti juos į narvus, minėtasis sprendimas nebeatrodo toks pagrįstas. Vienintelis kelias į ateitį yra pasipriešinti JAV ginant mūsų vertybes ir interesus, tvirtina D. Moisi.
Jo teigimu, galbūt D. Trumpui neblogai sekasi mobilizuoti šalininkus namuose ar ieškoti ideologinių „bičiulių“ užsienyje, bet be tikrųjų sąjungininkų paramos pasaulinė JAV įtaka tik silpnės. Geopolitiniu požiūriu rezultatas bus vienas – Kinija stiprės dar sparčiau.