Iš išorės bunkerio nematyti. Vienintelis į jį vedantis kelias – ilgiausias kalno šlaite prasidedantis tunelis. Bet kas į jį įžengti tikrai negalėjo, nes vartai buvo saugomi kaip įėjimas į karinę bazę.
Tunelyje, kurio ilgis bemaž dukart viršija futbolo aikštės ilgį, yra pastebimai vėsiau nei lauke. Tai šen, tai ten telkšo vanduo. Artėjant prie vidurio, klausą ima trikdyti vis garsėjantis pratisas gaudimas. Atsigręžus, prie įėjimo likusio apsauginio siluetas ryškios šviesos fone atrodo it iš juodo popieriaus iškirpta miniatiūrinio kareivėlio figūra.
Iki tunelio gale įrengtos aikštelės tenka nueiti lygiai 198 metrų. Viršuje stūkso pilkos spalvos statinys. Tai yra muziejus „Bunk‘Art“, o palypėjus kiek aukščiau – viena iš mįslingiausių Šaltojo karo metų slėptuvių.
***
Anot „Bunk’Art“ dirbančios Artemisos Muco, ši vieta teikia tikrą atvangą, kai karštą vasaros dieną termometro stulpelis Tiranoje pakyla iki 40 laipsnių.
A. Muco – viena iš ekskursijas po „Bunk’Art“ vedančių gidžių. 24-erių metų kultūros istorijos studijų absolventė ištisas dienas dabar leidžia vietoje, kitados vadintoje objektu Nr. 0774. Pagal neiškalbingą numerį identifikuojamas statinys kam nors galėjo tapti prieglobsčiu net iki gyvenimo pabaigos.
Ištisus keturis dešimtmečius Albanijai vadovavo Enveris Hoxha. Į valdžią šis politikas iškilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir išsilaikė iki 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio vidurio. Šalį jis valdė stalinistinės autarkijos dvasia, turėjusia padėti paversti Albaniją šiuolaikine nepriklausoma valstybe.
Kelias, kuriuos pasuko, buvo unikalus, mat išsiskyrė tam tikrais ypatumais, atsiradusiais šiek tiek nukrypstant nuo šiaip jau uoliai išpažįstamos marksizmo ir leninizmo teorijos. Sąmoningai nevykdydama socialistinių įsipareigojimų, 1948 metais Albanija nutraukė santykius su tuometine Jugoslavija, 1961 – su Sovietų Sąjunga, o 1979 – su Kinija.
Tada atsidėjimas stalinizmo doktrinoms tapo tikra paranoja. E. Hoxha, pats buvęs partizanas ir kovojęs su vokiečiais per Antrąjį pasaulinį karą, tiek rytuose, tiek vakaruose tematė priešus, besirengiančius įsiveržti į nedidelį jo vadovaujamą kalnuotą kraštą.
Tokių įsitikinimų vedinas E. Hoxha nurodė vykdyti bunkerių statybos programą, nes, kaip tikėjo, tik ją įgyvendinus albanai galėtų stoti į partizaninį karą, bazuodamiesi po žeme išplėtotame betoninių dėžučių tinkle. Kol vyktų kovos, jis pats kartu su valdančiuoju elitu galėtų kontroliuoti pasipriešinimą pasislėpęs pogrindyje, o tiksliau – pradžioje minėtame bunkeryje.
Taigi, objektas Nr. 0774 yra stipriai E. Hoxhą apėmusios paranojos rezultatas. Bunkerio statyba užtruko nuo 1972 iki 1978 metų. Jame – daugiau nei 300 patalpų, įrengtų penkiuose žemyn besileidžiančiuose aukštuose. Didžioji statinio dalis įkasta į rytus nuo Albanijos sostinės esančiuose Dajti kalnuose. Tai belangis, klaustrofobiją sukeliantis Šaltojo karo laikų reliktas, stūksantis viename iš anuomet labiausia uždarų kampelių.
Jei Vakarų arba veikiau Rytų invazija būtų įvykusi, objektas Nr. 0774 būtų paverstas visa ko centru: iš jo būtų organizuojama šalies gynyba, viduje darbuotųsi ne mažiau kaip 300 žmonių, įskaitant vadovybę.
„Sukauptų maisto, vandens ir kuro atsargų būtų pakakę ištisiems metams“, – sako A. Muco.
Bunkeris buvo statomas visiškai slaptai. Ant vienos jo sienos pakabinta paties E. Hoxhos, besilankančio slėptuvėje per iškilmingą jos atidarymą, nuotrauka. Tai buvo vienas iš nedaugelio 1985 metais mirusio Albanijos vadovo čia praleistų vakarų. E. Hoxhai bunkeryje buvo skirti atskiri kambariai. Juose stovėjo prabangi lova, buvo įrengtas darbo kabinetas, buvo ir vonia, kurioje veikė prie dyzelinio generatoriaus prijungtas dušas.
1991 metais nuo vienpartinio valdymo Albanija perėjo prie parlamentinių rinkimų, tačiau apskritai tada prasidėjusiame dešimtmetyje tvyrojo chaosas.
1997 metais, žlugus finansinės piramidės, arba Ponzi, schemoms, surijusioms didžiulę dalį šalies lėšų, sužlugo ir vyriausybė. Per tada kilusį sąmyšį žuvo apie 2 tūkst. žmonių, buvo išgrobstyta daugybė karinių bazių. Į jų sąrašą pateko ir objektas Nr. 0774.
Paskutinį kartą per Albanijos pajėgų pratybas bunkeris buvo naudotas 1999 metais. Nuo tada niekas juo nebesirūpino. Tik 2014 metais, bent vieną kitą paslaptį apie mįslingą Albanijos praeitį panorusio atskleisti žurnalisto iš Italijos Carlo Bollino pastangomis objektą vėl buvo imta eksploatuoti.
„2014 metais, atsiliepdamas į kultūros ministerijos raginimą siūlyti idėjas, skirtas 70-osioms Albanijos nepriklausomybės metinėms paminėti, nutariau atidaryti muziejų „Bunk‘Art“. Iki to laiko ne tik turistai, bet ir patys albanai neturėjo galimybės apsilankyti jokioje komunistinį šalies laikotarpį taip akivaizdžiai menančioje vietoje“, – sakė BBC kalbintas C. Bollino.
Žurnalistas prisimena, kaip stipriai jį paveikė pirmasis apsilankymas bunkeryje.
„Buvau sujaudintas, galėdamas tirti tą tamsią, kone mistinę, istorijos paslaptimis alsuojančią vietą“, – sakė jis.
Kai 2014 metais objektas buvo atidarytas, kaipmat sulaukė didžiulio susidomėjimo – per mėnesį jame apsilankė maždaug 70 tūkst. albanų.
„Albanai žinojo tik tiek, kad tai yra bunkeris, apie kurį šitiek metų nežinojome, – sako ekskursijų gidė A. Muco. – Aplinkui, kaip matote, daugybė namų, bet net vietiniai šio regiono gyventojai, atėję čia, tiesiog apstulbsta. Šitoks pastatas kalno viduje jiems daro didžiulį įspūdį.“
C. Bollino pasistengė, kad režimui pasitarnauti turėjusi slėptuvė virstų ne tik muziejumi. Kai kurios bunkerio patalpos buvo skirtos meno instaliacijoms, unikaliai prabylančioms apie komunistinę šalies praeitį arba kontrastuojančioms su rūsčia, asketiška aplinka.
Renovuoti šio labirintą primenančio komplekso kambariai buvo apstatyti konkretų laikmetį reprezentuojančiais baldais. Jau renovuota daugiau nei 100 bunkerio patalpų, tačiau didžioji statinio dalis dar nesuremontuota. Į kai kurias vietas tiesiog draudžiama įeiti, nes netoliese veikia karinių pajėgų bazė ir oficialiai objektas tebepriklauso Albanijos gynybos ministerijai.
C. Bollino pripažįsta, kad prireikė įveikti ne vieną iššūkį, kol įgyvendino su bunkeriu susijusią idėją.
„Sunkumų, visų pirma, kilo dėl to, kad čia labai drėgna, todėl bet koks eksponuojamas objektas po kelių dienų apsitraukia pelėsiais“, – sakė jis.
„Vis dėlto sunkiausiai įveikiami pasirodė kultūriniai sunkumai. Teko nemenkai pavargti, kol pavyko gauti komunistinę praeitį menančių dokumentų ir daiktų. Dar sudėtingiau buvo įveikti prietarus, susijusius su vieta, kurioje buvau sumanęs papasakoti apie siaubingą visuomenės gyvenimo tarpsnį. Dėjau daug pastangų, kol įtikinau, kad faktų iš komunistinio laikotarpio priminimas nėra nostalgijos tiems laikams žadinimas“, – dėstė C. Bollino.
Įžengus į vidų nesunku atitrūkti nuo realybės. Kur ne kur pastatytos raudonomis žvaigždėmis dekoruotos šiukšliadėžės. Iš tikrųjų, tai oro valymo įrenginiai, kurių paskirtis – išvalyti orą nuo besikaupiančio anglies dioksido. Koridoriuose iškabinėtos sovietinio stiliaus dujokaukės – tokios, kuriomis Albanija buvo aprūpinta draugiškų santykių su Maskva laikotarpiu, – primena muziejaus ir instaliacijų centro lankytojams apie košmarišką dirbtinai auginamą įtampą, galėjusią privesti prie to, kad ši vieta taptų laikinais 300 žmonių namais.
Albanijoje esantis bunkeris – baigtinis, bet toli gražu ne mažas kompleksas. Pačiame jo centre įrengta susirinkimų salė. Joje be vargo tilptų ne vienas šimtas žmonių. Salėje E. Hoxha ir kiti režimo atstovai būtų skaitę pranešimus šioje atominiam pavojui atsparioje slėptuvėje įkalintiems žmonėms. Dabar ši salė paversta spektakliams ir koncertams tinkama erdve. Netoliese įrengtas nedidelis baras. Čia jau įvyko keletas roko ir džiazo koncertų. Ironiška, tačiau kaip tik šie muzikos žanrai valdant E. Hoxhai buvo uždrausti.
Ateityje planuojama surengti ir daugiau muzikinių renginių, mat bunkeris gana greitai tapo vienu iš populiariausių Albanijoje turizmo traukos objektų. Vis dėlto koncertais C. Bollino planai neapsiriboja.
„Kitą projektą ketinu surengti viename iš pietinių „Bunk‘Art“ koridorių. Jame veiks komunistinio laikotarpio kasdienybę vaizduojančių fotografijų paroda. Taigi, lankytojai turės galimybę susipažinti su tokia šalimi, kurios jau nebėra“, – sakė C. Bollino.
„Rugsėjo mėnesį pamėginsiu įtraukti lankytojus į savotišką teatrą. „Bunk‘Art“ koridoriuose stovės praeities laikų personažai, o lankytojai galės įsivaizduoti, kad su jais susitinka ir bendrauja.
Tai tik pirmas žingsnis link daug ambicingesnio projekto įgyvendinimo. Mano užmojai siekia virtualiosios realybės technologijomis pagrįstas instaliacijas“, – prisipažino C. Bollino.
Šiuo metu „Bunk‘Art“ galima vadinti pakankama priežastimi aplankyti Tiraną. Senada Murati, viena iš kompleksą kuruojančios komandos narių, pasigyrė, kad muziejus pastaruoju metu vis labiau domina lankytojai iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų ir net iš Naujosios Zelandijos.
A. Muco sako, kad muziejus „Bunk‘Art“ buvo kuriamas laikantis griežtų politinio neutralumo principų, tačiau neignoruojant faktų, bylojančių apie komunistinės Albanijos uždarumą. Per keturis dešimtmečius trukusį E. Hoxhos diktatūros laikotarpį, buvo įvykdyta, kaip manoma, beveik 5,5 tūkst. egzekucijų, o į kalėjimus pasodinta daugiau nei 25 tūkst. žmonių. Bandymas perlipti aklinai šalį juosusias sienas albanams tada tikrai galėjo kainuoti gyvybę.
„Muziejaus ekspozicija tikrai žadina jausmus. Stengiamės, kad būtų atspindėta ir šviesioji, ir tamsioji komunizmo pusė, ir žmonės galėtų patys susidaryti nuomonę“, – sakė A. Muco ir pridūrė, kad kai kurie lankytojai ateina kišenėje turėdami A. Hoxhos nuotrauką.