Realybė, deja, tokia, kad tūstančiai tokių asmenų ir iš tiesų uždaromi į laikinuosius sulaikymo centrus bei teritorijas ir apgyvendinami paskubomis įrengtose stovyklose, kuriose apie pagarbą žmoniškumui negali būti nė kalbos.

Kaip teigia portale „Foreign Policy“ skelbiamos publikacijos autorius George‘as Takei, šiandien tokios vietos tikrai egzistuoja ir ne bet kur, o Jungtinėse Valstijose – prie pietinės sienos, kurią vis bando kirsti prieglobsčio prašytojai ir neteisėti migrantai. Panašų vaizdą čia buvo galima pamatyti 1941 metų pabaigoje – po Pearl Harboro užpuolimo.

Straipsnio autorius, pats vaikystėje pabuvojęs tuo metu įkurtoje internuotų asmenų stovykloje, puikiai prisimena, kaip vos per vieną naktį JAV priešais staiga tapo visa jo bendruomenė, šeima ir jis pats, ir tik todėl, kad išvaizda priminė tuos, kurie mėtė bombas.

Vis dėlto, tuometinė situacija buvo palankesnė, palyginti su tuo, kas vyksta dabar. Japonų kilmės amerikiečių internavimo laikotarpiu, pasak G. Takei, nei jis, nei kuris nors kitas vaikas nebuvo atskirtas nuo tėvų. „Niekas mūsų klykiančių neišplėšinėjo motinoms iš rankų. Mes nebuvome palikti vieni ir neturėjome keisti vystyklų jaunesniesiems“, – teigia G. Takei.

Stovykloje publikacijos autorius sako atsidūręs būdamas penkerių – tikrai ne kūdikis, tačiau vis tiek niekas jo nuo šeimos neatskyrė.
Dabartinėse stovyklose įkalintų vaikų nuotraukos taip stipriai primena karo laikus, kad buvusi pirmoji šalies ponia Laura Bush nesusilaikė neišvedusi akivaizdžios paralelės autorinėje publikacijoje, išspausdintoje JAV dienraštyje „Washington Post“.

„Tos nuotraukos klaikiai primena Antrojo pasaulinio karo metais įkurtas japonų kilmės amerikiečių internavimo stovyklas. Dabar jos siejamos su vienu gėdingiausių JAV istorijos epizodų, – rašė L. Bush. Ji priminė ir apie pasekmes, kurių vėliau sulaukė tų stovyklų gyventojai. „Tai buvo traumuojantis elgesys: internuoti japonai buvo priskirti dukart didesnės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupei, nei tie, kuriems tose stovyklose atsidurti neteko“, – teigė ji.

Kai vyriausybė pasiduoda kaprizams ir demonstruoja nusiteikimą prieš bejėgius bei paniekintus, juos neišvengiamai ištinka panika ir siaubas: jei net padėti galintys stipriausieji atstato ginklus ir paleidžia šunis, tai kurgi dar tikėtis užtarimo? Ką gi daryti beteisiams, sulaikytiems nepateikus jokių kaltinimų, neįvykdžius teisingumo? Visas pasaulis jiems tarsi atsuka nugarą – niekas apie juos nežino ir niekam jie nerūpi.

G. Takei teigia tik su gaižia ironija galintis pripažinti, kad karo laikais internuotiesiems buvo geriau.

„Tais internavimo metais manęs, penkiamečio, bent neatskyrė nuo tėvų. Mano šeima kelioms savaitėms buvo išsiųsta į hipodromą. Turėjome gyventi arklidėse, bet bent buvome drauge. Tais internavimo metais mano tėvai turėjo galimybę bent trumpam, kai aiškindavo man, kas vyksta, pamiršti aplinkui tvyrantį siaubą. Mums, vaikams, buvo sakoma, kad vykstame poilsiauti, o gyvenimas su žirgais – viena iš atrakcijų. Kai atkakome į Rohwer rajone esančią stovyklą, tėvai vėl stojo tarp mūsų ir siaubo: jie stengėsi, kad niekada nesuvoktume, kokioje kraupioje realybėje atsidūrėme patekę į uodų knibždančius pelkynus. Tais internavimo metais mes bent galėjome likti šeima. Tai vienintelė aplinkybė, neleidžianti įsiskaudėti neteisėto mūsų įkalinimo paliktiems randams“, – rašo „Foreign Policy“ publikacijos autorius.

Jis tikina negalįs įsivaizduoti, kokia būtų buvusi jo vaikystė, jei į stovyklą jis būtų ištremtas vienui vienas. Kaip tik todėl, matydamas, kas vyksta šiandien, jis netveria iš įsiūčio ir yra apimtas sielvarto. Įsiūtį jam kelia moraliai sužlugę politiniai lyderiai, matyt, praradę jau net žmoniškumo trupinius, o sielvartas kankina dėl tragedijas patiriančių šeimų.

G. Takei sako negalįs suvokti, kaip politiniai lyderiai sugeba įtikinti save tokios strategijos pranašumais. Istorija juk rodo, kad yra ne taip. Japonijai numetus bombas, net klausimo nekilo, kas taps atpirkimo ožiu.

Kadangi į karą įstojusiai JAV iš pradžių sekėsi ne per labiausiai, administracijai buvo būtina kaip nors pademonstruoti ypač griežtą požiūrį į Japoniją. Griežtą požiūrį į Japoniją buvo mėginta įrodyti griežtais veiksmais prieš JAV gyvenusius japonus. Į tai, kad daugelis iš jų net neturėjo Japonijos pilietybės, niekas nežiūrėjo, taigi, beveik du trečdaliai įkalintųjų buvo JAV piliečiai. Tačiau valstybinė agentūra „Wartime Relocation Authority“ (karo laikų perkraustymo tarnyba) aklai laikėsi nuostatos, kad bet kuris japonas vis tiek yra japonas. Štai kokia visiško netoleravimo, jokių išlygų nepripažįstanti politika tada buvo vykdoma.

Bet kaip pateisinti masinį 120 tūkst. žmonių internavimą, jei nė vienas iš jų nieko blogo faktiškai nepadarė? Tuo pasirūpinęs žmogus yra Earlas Warrenas. Tada jis ėjo Kalifornijos valstijos generalinio prokuroro pareigas ir puoselėjo viltis tapti gubernatoriumi. 1942 metų pabaigoje tos viltys išsipildė.

Tai štai E. Warrenas įrodymų, kad japonų kilmės amerikiečiai užsiima diversija arba šnipinėjimu Vakarų pakrantėje, nebuvimą pavertė pagrindu teigti, esą, tai rodo, kad šie piliečiai užsiima kažkuo ypač slapu ir grėsmingu.

Tai buvo melas ir labai šiurkštus, tačiau kartojamas tiek kartų ir taip užtikrintai, kad visa šalis galop juo patikėjo. Kaip teigia straipsnio autorius, visi, priklausę jo bendruomenei, tuo metu buvo prilyginami žmogžudžiams, banditams ir tiesiog gyvuliams – visi pateko į vieną nacionalinio saugumo labui izoliuotą grupę.

„Kai tik bandau išvesti paraleles tarp to, kas šiandien vyksta pasienyje, ir Antrojo pasaulinio karo metais veikusių internuotųjų stovyklų, man vis bandoma priminti, kad nes kas kitas kaip demokratams atstovavęs Franklinas Delano Rooseveltas pasirašė 9066 prezidento įsakymą, davusį pradžią internavimui. Tačiau šis faktas tik patvirtina mano įžvalgą, kad JAV flirtas su autoritarizmu gali pasireikšti neatsižvelgiant į priklausymą politinei partijai. Net iš pažiūros geraširdžiai ir sąžiningi žmonės kartais gali pasielgti karštligiškai. E. Warrenas buvo respublikonas, ir, nors galop savo indėlį į internavimo procesus ėmė vertinti kaip vieną iš didžiausių beprotysčių, tada, kai buvo priimami sprendimai, nei jis, nei kuris nors kitas vyriausybės atstovas, išskyrus nebent Ralphą Carrą, Kolorado valstijos gubernatorių, nemanė, kad vykdo ką nors neleistino“, – rašo G. Takei.

Straipsnio autorius įsitikinęs, kad jei dabar bus tylima, tai reikš nesugebėjimą pasimokyti iš praeities klaidų. G. Takei atkreipia dėmesį į vėl kuriamą pasaulį su stovyklomis, aptvarais ir rasistinėmis apraiškomis, be to, melu, kuriuo dar sunkiau patikėti.

Meluojama, pasak G. Takei, dėl dviejų dalykų. Visų pirma, meluojama, kai kalbama apie demokratų priimtą įstatymą, kurį Teisingumo departamentas yra tiesiog priverstas vykdyti. Tokios šnekos leidžia atsiriboti nuo atsakomybės ir klaidina visuomenę, o pareigingiems leitenantams, nenorintiems nusižengti Baltųjų rūmų reikalavimams, pasitarnauja kaip tam tikras pasiteisinimas.

Dabartiniam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kaip kitados F. D. Rooseveltui, suteikti platūs įgaliojimai rikiuoti pagal svarbą įstatymų vykdymo prioritetus, o įstatymo, nurodančio nedaryti jokių išimčių pasienyje atsiduriantiems vaikams, apskritai nėra. Lygiai kaip nebuvo įstatymo, nurodžiusio susemti ir perkraustyti visus japonų kilmės piliečius, nedarant išimčių net vaikams iš našlaičių prieglaudų.

Taip pat meluojama, kai sakoma, kad pasienyje sulaikomi asmenys yra nusikaltėliai, todėl negali turėti jokių teisių. Tačiau prie sienos atsidūrę prieglobsčio prašytojai nepažeidžia jokių įstatymų. Įstatymų nepažeidžia ir jų vaikai. Beatodairiškas prilyginimas nusikaltėliams labai primena priešų etikečių klijavimą karo laikais.

Ir vieną, ir kitą įspaudą panaikinti labai sunku. D. Trumpas apie šią dieną pranašavo ganėtinai seniai – tada, kai apie Meksikos migrantus kalbėjo kaip apie narkotikų platintojus, prievartautojus, žmogžudžius ir gyvulius, o pastariesiems juk vieta narvuose, nes jie ne žmonės?

„Norėčiau, kad tokiems kaip aš, jau pergyvenusiems vieną panašų košmarą, netektų skambinti nelaimės varpais. Deja, kaip kartą yra pasakęs mano tėvas, Amerika, kad ir didi, bet klystanti šalis. Ji neapsaugota nuo didžiulių klaidų, kaip neapsaugoti nuo jų joje gyvenantys žmonės. Kadangi pats patyriau, ką reiškia būti internuotam, kovą prieš tokių stovyklų kūrimą laikau savo gyvenimo misija“, – rašo G. Takei.

Straipsnio autorius ragina visuomenę pasistengti, kad istorija nepasikartotų. Nors pirmosios nelegaliems migrantams skirtos stovyklos jau pastatytos, nors į jas jau vežami vaikai, G. Takei kviečia pademonstruoti, kad iš praeities šio to išmokstama, ir kategoriškai pasipriešinti, kai paminamas žmoniškumas.

Internavimo buvo imtasi ne tik iš baimės ir neapykantos, bet ir dėl politinių lyderių klaidų. 1941 metais vos keletas politikų išdrįso pasisakyti prieš internavimo įstatymą. Tenka tik viltis kad šiandien tokių atsirastų gerokai daugiau – ne tik politikų, bet ir visuomenės atstovų, ir ateitis įeitų į istoriją kaip pasipriešinimų, o ne nuolaidumo metas - rašo straipsnio autorius.

DELFI primena, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį visgi pasirašė dekretą, kuris padės užtikrinti, jog JAV ir Meksikos pasienyje sulaikomos migrantų šeimos liktų kartu. Tą prezidentas pareiškė toliau augant pasipiktinimui dėl šimtų vaikų atskyrimo nuo migrantų tėvų. JAV Atstovų Rūmai įstatymo projektą, kuriuo taip pat siekiama nutraukti migrantų šeimų išskyrimo praktiką, svarstys ketvirtadienį.