Angela Merkel tikisi iš krizės išeiti, radusi migracijos klausimu bendrą europinį sprendimą. Tačiau Europos Sąjunga sukasi užburtame rate, siekdama humaniškumu grindžiamos migracijos politikos nehumaniškoje realybėje.
Turint omeny realią, tiek Bendrijoje, tiek ir prie jos sienų susiklosčiusią situaciją, kanclerės A. Merkel kalbos apie migracijos klausimo europinį sprendimą skamba veikiau jau kaip užkalbėjimai.
Ir čia nereikia net piktai žvairuoti į Višegrado valstybes. Pakanka pasiklausyti, kaip į Sebastiano Kurzo ryžtą išvien su Roma ir Berlynu imtis priemonių migracijai suvaldyti reagavo socialistas iš Liuksemburgo Jeanas Asselbornas. „Visomis turimomis išgalėmis priešinsiuos šiai iniciatyvai ir iki paskutinio kraujo lašo su ja kovosiu“, – citavo politiką „Luxemburger Wort“.
„Uždaryti sienas yra populizmas“, – aiškino J. Asselbornas praėjusių metų gruodį per Vokietijos radiją „Deutschlandfunk“. Jis, kaip ir ne vienas kitas į europiečių solidarumą apeliuojantis Bendrijos politikas, kritikuoja šalis, atmetančias pabėgėlių priėmimą pagal kvotas. Nors taip suprasto Europos šalių solidarumo lūkestis jau senokai pasirodė besanti iliuzija.
Sekmadienį Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas eilinį kartą pareiškė, kad pabėgėlių paskirstymo klausimu kompromisų nebus: „Nėra tokio dokumento, kuriame būtų parašyta, kad įstojęs į ES automatiškai tapsi imigracijos šalimi. Tačiau ir nėra draudžiama tokia šalimi tapti.“ Ir abu pasirinkimai toleruotini.
Didžiausi Europos skaldytojai yra moralizuotojai
Austrijos kancleris S. Kurzas šalies dienraščiui „Der Standard“ duotame interviu taip pat ragino rodyti daugiau tolerancijos kitoms Bendrijos šalims bei jų nuostatoms ir atmetė šalies parlamente jam išsakytus priekaištus dėl to, kad palaiko ryšius su V. Orbanu ar Italijos vidaus reikalų ministru Matteo Salvini.
Jam nepriimtinas Europos Sąjungos šalių bei politikų „dėliojimas į stalčiukus“ pagal moralinius kriterijus ir „juodai balta tapyba“. „Tai – vienybės priešingybė, tai – grynas skaldymas“, – sakė jaunas politikas. S. Kurzas priminė, kad ES saugumo bei gynybos politiką aktyviausiai remia kaip tik Višegrado valstybės. „O kas skirsto pasaulį į gerus ir blogus europiečius, tie yra tikriausias garantas Europos Sąjungai suirti“, – sakė jis.
„Negi manot, kad Viktoras Orbanas ar Salvini juo lengviau eis į kompromisus, juo iš aukščiau į juos žiūrėsim?“ – retoriškai klausė S. Kurzas. Skirtingus požiūrius, pasak jo, kur kas lengviau įveikti, kai apsieinama be „asmenų įžeidinėjimo ar valstybių pažeminimo.“
Agresyvi moralė kovoje dėl politinės hegemonijos
Vokiečių filosofas Alexanderis Grauas neseniai pasirodžiusioje knygoje „Hipermoralė“ taip pat teigia, kad platesnis nuostatų spektras tik išeitų į naudą, nes dabar politinė kairė manosi turinti moralės monopolį ir stengiasi visiems kitiems jį primesti.
Hipermoralės sąvoką įvedė socialpsichologas Arnoldas Gehlenas septintojo dešimtmečio gale, įžvelgęs 1968-ųjų metų judėjime tendencijas, kurias jis vadino „humanitarizmu“ – perdėtu humanizmu, kai dalykiški diskursai emocionalizuojami, o priešininkas nutildomas agresyvaus moralizmo kuoka.
Tokiu isterišku tonu debatuojama ir dabar, ypač migracijos klausimais, – konstatuoja A. Grauas. Kiekvienas dalykiškas argumentas diskredituojamas kaip „šaltas“, „beširdis“, „nehumaniškas“. Iš tikro, pasak filosofo, hipermoralistui svarbiausias yra galios klausimas, už jo slypi politinis interesas.
„Hipermoralizmas nėra politiškai neutralus, pirmiausia jis reiškiasi kairiojoje ir liberalios kairės stovykloje. Juo siekiama performuoti visuomenę pagal kairuolišką tvarkos sampratą ir kairės konotuotą žmogaus įvaizdį“, – dėstė filosofas Vokietijos radijui duotame interviu.
Gerovės visuomenių hipermoralė ir „svetingumo kultūra“
A. Grauas manosi perpratęs kairiųjų retorinės kovos techniką: „Kas pasisako prieš multikultūrišką visuomenę, prieš masinę imigraciją ir siekia šiomis sąlygomis išsaugoti kultūrinį homogeniškumą, tas, kairiųjų manymu, arba nesuvokia modernaus pasaulio, nemato, jog tokia raida neturi alternatyvų, ... arba tiesiog yra apimtas baimių ar dar blogesnių emocijų“.
„Hipermoralė yra nuosekli modernių materialinės gerovės visuomenių pasekmė", – apibendrina filosofas. (Vadinasi, materialinės gerovės dar tik siekiančioms Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenėms ji sunkiai suprantama.) Politikoje iš jos kyla „didelis pavojus“ daryti neapgalvotus ir vienašalius sprendimus, neatsižvelgiant į tai, kad „praktinėje plotmėje“ „galime būti įstumti į gyvenimą, kuris atskiram žmogui netinka ir nepatinka.“
Beje, „praktinėje plotmėje“ su migracijos politikos pasekmėmis pirmiausia susiduria apatinysis visuomenės trečdalis, – Vokietijos radijo diskusijų laidoje „Kontrovers“ pirmadienį pastebėjo publicistas, buvęs Žaliųjų partijos narys Gaboras Steingartas.
O į laidą paskambinęs klausytojas vos atgaudamas kvapą vardijo konkrečias problemas, kol redakcija atjungė ryšį: „nebeįmanoma rasti butų nuomai, vaikų darželiuose nėra vietų, dažnoje mokykloje daugumą sudaro vokiškai nekalbantys ar prastai kalbantys vaikai, mokytojų trūksta, mokymo lygis smunka, konkurencija prie maisto labdaros auga, paralelinės visuomenės plėtojasi, nusikalstamumas auga, ypač nesaugios jaučiasi moterys…“
Blogai, kai idėja atitrūksta nuo realybės
2015 metų rudenį Vokietiją apėmus „svetingumo kultūros“ euforijai, didžioji dauguma skeptikų tylėjo, nes kritiniai balsai tada būdavo išsyk diskredituojami, – apšaukiami AfD simpatizantais ar netgi naciais. Vienas iš nedaugelio atvirai prabilti drįsusių buvo žymus istorikas H. A. Winkleris, perspėjęs vokiečius dėl pavojingų hipermoralumo pasekmių šalies visuomenei bei Europai.
Kone trejiems metams praėjus, apie tas pasekmes kalbama vis atviriau ir drąsiau. „Mūsų šalis pasikeitė“, – konstatuoja istorikas Andreas Rödderis kairiosios pakraipos žurnalui „der Stern“ duotame interviu. 2015/16 metų įvykiai, pasak jo, paspartino šalyje daugelį procesų: skaitmeninėje erdvėje susiformavo alternatyvi politinė viešuomenė, susikūrė tokie nauji protesto judėjimai kaip „Pegida“, didėjo susvetimėjimas tarp dalies gyventojų ir politinių elitų bei medijų, įkurta nauja dešinė partija.“
A. Rödderis, pats aktyvus krikščionių demokratų partijos narys, kanclerės A. Merkel sprendimą 2015 metų rugsėjį atverti sienas Budapešte įstrigusiems pabėgėliams vadina kilniu humanišku gestu. Tačiau tai, kas sekė po to, kai sienos ir toliau liko atviros visiems, istorikas be užuolankų vadina pusę metų užsitęsusiu valstybės kontrolės praradimu.
„Idėja paprastai tampa pavojinga tuomet, kai ji atitrūksta nuo realybės ir suabsoliutinama. O šiuo atveju buvo suabsoliutinta atvirų sienų ir multikultūrinės visuomenės idėja, – analizuoja A. Rödderis. – Politinio spektro kairėje dominuoja kosmopolitinių nuostatų elitai, kurie norėtų panaikinti sienas ir tautas, taip galų gale įtvirtindamai modernią anarchistinės utopijos formą.“
Horstas Seehoferis prieš Angelą Merkel: realizmas prieš hipermoralę?
„Ligšiolinė tvarka, kurią visi žinom ir mylim, eina į pabaigą, formuojasi nauja tvarka“, – rašė šią savaitę Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Tačiau iki randantis naujai tvarkai, dar esama netvarkos: „Viena esminių tos pereinamosios netvarkos pasekmių yra migracija iš Artimųjų Rytų ir Afrikos į Europą. Ji užklupo Europą nepasiruošusią.“
Jau 2015 metų rugsėjį H. Seehoferis, anuomet – pabėgėlių ir migrantų antplūdį atlaikyti turėjusios Bavarijos premjeras, užėmė aiškią poziciją: Vokietijos sienų atvėrimas visiems norintiems yra didžiulė klaida ir valstybės teisės laužymas. Dabar, tapęs šalies Vidaus reikalų ministru, jis yra tvirtai pasiryžęs migraciją kiek galint greičiau suvaldyti ir sumažinti Vokietijos „svetingumo kultūros“ sukeltą trauką.
„Blaiviai žvelgiant į pasaulį, matant visus tuos nesuskaičiuojamus karus, konfliktus, žmogaus teisių pažeidimus, jau nekalbant apie demografiją bei ekonomines sąlygas Afrikos žemyne ar kur kitur, kyla klausimas apie etiškai grindžiamos politikos galimybes bei ribas. Humaniškumo siekis atsitrenkia į nehumaniškos realybės kiekį“, – rašo filosofas Herbertas Ammonas. Tai, pasak jo – užburtas ratas.
„Vokietija nėra bet sau šalis“
Realistai nori tą užburtą ratą pralaužti, – nebesitikėdami europinio sprendimo, ragina imtis nacionalinio, atsižvelgiančio į realybę ir į savo šalių piliečių daugumos lūkesčius. Dabar H. Seehoferis savo pusėje turi bavarų daugumą (70 procentų) ir daugiau nei pusę visų vokiečių.
Tačiau kanclerė A. Merkel formuluoja credo: „neveikti vienašališkai, nepasitarus ir galiausiai užkraunant naštą trečiosioms šalims“. Priešingu atveju „Europos projektas atsidurs pavojuje“, nes „Vokietija nėra bet sau šalis“.
Vokietijos išskirtinumą, bent jau moraline prasme, linkę pabrėžti ir aistringiausi A. Merkel rėmėjai – politinė kairė ir ypač Žalieji, jau svarstantys galimybę vyriausybės koalicijoje pakeisti Bavarijos krikščionių socialinę sąjungą.
Politinei ir medijų kairei nesinori atsisveikinti su kilnios geradarės Vokietijos įvaizdžiu ar juoba priartėti prie „blogiečių“. Jei H. Seehoferiui pavyktų „uždarytiVokietiją“, „Federalinė respublika ateityje nelabai tesiskirtų nuo neokonservatyvaus Sebastiano Kurzo Austrijos ar pasienio tvorų autokrato Viktoro Orbano Vengrijos.“ Šis žurnalo „Stern“ komentaras išduoda hipermoraliųjų esmę: būti iškilusiems virš kitų. Ir virš realybės.
„Vokiečiams visada trūko saiko ir vidurio jausmo, – apgailestauja istorikas A. Rödderis. – Tą patiriame ir dabar. Viskas radikalizuojama ir hipermorališkai pakraunama.“