„Casa mia!“ – „Mano namai!“, – skamba į sausakimšą rytinį autobusą vargais negalais įsispraudusio vietinio gyventojo protestas. Per pastaruosius dešimt metų turistų apgultą miestą paliko apie dešimt tūkstančių venecijiečių – per sunkus tapo gyvenimas jame. Ir per brangus.
O dabar ne vienas jų, norėdamas pasiekti darbo vietą Venecijoje, priverstas konkuruoti su turistais, iš kaimyninių poilsiaviečių skubančiais į Veneciją vienos dienos iškylai.

Šis turistų magnetas kasmet pritraukia iki 33 milijonų lankytojų. Apie 50 tūkst. gyventojų teturinčiam miestui tai darosi nebepakeliama našta. Dar 1988 metais mokslininkai apskaičiavo, kad optimalus turistų skaičius per metus būtų 7,5 milijonai, o aukščiausia įmanoma riba – 12 milijonų. Taip informuoja venecijietė rašytoja bei žurnalistė Petra Reski.

„Žmonės, kurie vien bikini vilkėdami eina Šv. Morkaus aikštę ar netgi bando įsibrauti į bažnyčias, kurie neria į vandenį maudytis, nors mieste tai uždrausta, kurie šlapinasi pakampėse, – italai pasibaisėję tuo, kas darosi, ir padėtis nuolat blogėja“, – piktinasi Venecijoje gyvenantis vokiečių žurnalistas, knygos apie masinį turizmą „Turistai yra kiti“ autorius Dirkas Schümeris.

Kur pažvelgsi – turistai, turistai, turistai... Ir asmenukių lazdų miškas. „Dažnam Venecija tėra pramogų aikštė, ryte atsidaranti, o vakare užsidaranti“, – liūdnai konstatuoja Gaia Vianelli, mėginanti reguliuoti turistų srautus Šv. Morkaus aikštėje. Beviltiškas užsiėmimas – tarytum mėgintum vandenį stumti prieš kalną.

„Negi Venecija taps vaiduoklių miestu?“

„Venecijiečiai – lauk, turistai – eikšekit!“ – būtent tokia pastaruosius 30 metų buvo politinė Venecijos merų programa, – teigia P. Reski. Naujausiame žurnalo „Cicero“ numeryje ji išsamiai rašo apie tai, kaip masinis turizmas griauna Europos miestus, – turizmo ekspertai šį procesą vadina „Venecijos modeliu“.

Turizmas – klestinti mūsų laikų industrija. Ir miesto vadovybė nuo 1995 metų stengiasi sudaryti jai kuo palankiausias sąlygas. Tarkime, masiškai privatizuodami miestui priklausančius pastatus. „Privtizzere Venezia!“ programa į miesto kasą plukdo didžiules sumas pinigų ir drauge atveria duris spekuliacijoms. Vis daugiau pastatų atsiduria užsieniečių rankose. Taip renesanso rūmai pavirsta, tarkime, prabangia parduotuve turtingiems kinams. Arba juose įsikuria viešbučiai, universalinės parduotuvės, kavinės.

Butų nuomos turistams verslas klesti. Dėl to vidutiniškai uždirbantis venecijietis nebeįstengia išsinuomoti būsto, – jį lengvai nurungia turistai. Antai Matteo Secchi, su žmona ir aštuonerių metų dukrele gyvenantis 50 kvadratinių metrų bute ir mokantis 900 eurų nuomos, baiminasi, kad kitąmet buto savininkas nuomos sutarties nebepratęs. „Mes palaidojom miestą. Viskas čia – tik pramogų parkas“, – nevilties apimtas guodėsi M. Secchi filmo „Venecija – lobio išpardavimas?“ autoriui Thomui Niemietzui (Vokietijos televizija SWR).

Kur anksčiau buvo duonos, mėsos ar kitos parduotuvėlės, dabar prekiaujama Kinijoje pagamintomis venecijietiškomis kaukėmis ir kitu suvenyriniu šlamštu. „Norėdamas nusipirkti sagą, turi belstis į žemyną, į Mestre arba Treviso, – skundžiasi bestselerių autorė Donna Leon. – Tokių prekių čia tiesiog nebėra. Lygiai kaip ir įkandamų butų nuomotis. (…) Vietinius vis dažniau apima jausmas, tarsi vyktų milžiniškas išpardavimas, ir tuoj tuoj bus išgraibstytas venecijiečių gyvenimas.“

„Negi Venecija taps vaiduoklių miestu?“ – sunerimę klausė dokumentinės juostos „Venecija ties riba: tarp grožio ir turizmo“ autoriai (Vokietijos televizija ZDF).

Kruiziniai „monstrai“ plaukia per miesto širdį

Ypač didelį pavojų miestui kelia daugiaaukščiai, iki 300 metrų ilgio, kruiziniai laivai, venecijiečių vadinami plaukiojančiais monstrais. Giudeccos saloje gyvenantys Donna Leon draugai rodė rašytojai plyšius, atsiradusius jų namo sienoje. Laivams plaukiant pro šalį, ima vibruoti stalai, spintos, sienos. Kiekvienas megalaineris lagūnų miestui – nelyginant žemės drebėjimas.

O per metus Venecijos širdį kerta 5–6 šimtai tokių, iki 12 aukštų siekiančių, gigantų. Jų sukeltos bangos paplauna senamiesčio pamatus. Būna dienų, kai per mirtinai sergantį miestą perplaukia iki 9 kruizinių laivų. Tommaso Cacciari, jaunas verslininkas iš Giudeccos, pasiryžęs padaryti tam galą. „Mes norim čia ir toliau gyventi“, – sako kovos su masiniu turizmu aktyvistas ir rodo žurnalistui T. Niemiezui katastrofiškas pasekmes. Per turistų labiausiai numindžiotą tiltą Della Paglia eina gilus įtrūkis: „Miesto pamatai slenka.“

„Per Veneciją plaukiantys laivai sukelia tikrą cunamį: jų išstumta milžiniška vandens masė susiduria su sekliais lagūnos vandenimis ir sukelia bangą. Vandens masė spaudžia miesto pamatus, o atsitraukdama ji veikia nelyginant siurblys. Taip miestas išplaunamas iš vidaus, griaunama pamatus ir sienas laikanti substancija“, – aiškina T. Cacciari.

Ne ką mažesnė problema yra šių plaukiojančių milžinų išmetamos nuodingos dujos. Kruiziniai laivai – nelyginant mažos jėgainės. Ir tai, kad jie čia stovi su be pertraukos rūkstančiais kaminais, daro Veneciją vienu užterščiausių Europos miestų. Per vieną savaitgalį laivai išskiria į atmosferą tiek kietųjų dalelių, kiek 100 tūkst. automobilių. Dėl to Venecijos gyventojai neproporcingai dažnai serga plaučių vėžiu. Nuo išmetamųjų dujų kenčia ir pastatai: namų sienos ima trupėti.

Kai pelnas svarbiau už žmonių sveikatą

Gyventojai užmoka savo sveikata ir pinigais už tą žalą, kurią sukelia laivai, – įsitikinę aktyvistai. Tačiau, kaip matyti, miesto valdžiai statinių substancija ir gyventojų sveikata – ne pirmoje vietoje. Pirmoje vietoje – verslas. Kruiziniai laivai Venecijoje garantuoja 4–5 tūkst. darbo vietų, todėl laivų ir ateityje negalima atsisakyti – tokia oficiali miesto vadovų nuomonė.

Visas pelnas lieka laive, o miestui atitenka tik nešvarumai, – užginčija T. Cacciari. Jam pavyko išsiaiškinti, kad už sustojimą Venecijoje kiekvienas laivas miesto uostui sumoka nuo 60 iki 100 tūkstančių eurų, tačiau viskas galų gale atitenka privačiai akcinei bendrovei VTP („Venice terminal Passeggeri“). O šioji priklauso kruizinių laivų koncernui ir turkų finansiniam koncernui „Global“. „Ir tai – labai itališkas paradoksas: valstybinė įmonė įsteigia privačią firmą, kuri priklauso užsieniečiams, tad ir pelnas atitenka jiems“, – aiškino T. Cacciari.

Kita su kruiziniais laivais susijusi problema – vienu kartu miestą užplūstantis turistų cunamis. Drauge su kitais turistais jie sudaro nepakeliamą spaudimą miestui. „Antrą Velykų dieną Venecijos gatvelėse ir Vapporetti prieplaukose šįmet galėjai matyti apokaliptines scenas: tą dieną Veneciją užplūdo 200 tūkst. turistų ir vien per Velykų sekmadienį mieste jie paliko 30 tonų šiukšlių. Tokia išimtinė situacija tapo kasdienybe“, – liudija P. Reski žurnale „Cicero“.

Miesto gyventojai nebegali ramiai žiūrėti, kaip lengvabūdiškai turizmo komercijai aukojamas šis kultūros paveldo unikumas ir gyventojų sveikata. Jie vis aktyviau ima protestuoti prieš turistinę miesto apgultį.

„Basta! Pakaks!“

Venecijiečiai buriasi į dešimtis pilietinių iniciatyvų, žmonės išeina protestuoti į gatves, reikalaudami riboti turistų skaičių, neleisti per senamiestį plaukti kruiziniams laivams. „Jūs griaunat mūsų namus, mūsų meno kūrinius! – šaukia jie. – Dinkit ir nebegrįžkit!“ Šis įniršis – iš bejėgiškumo.

Piliečiai protestuoja, nors policija juos išvaiko. Jie protestuoja, nepaisydami baudų nei teismo procesų. Nes tai – vienintelė galimybė parodyti: ir mūsų čia esama. Galimybė būti išgirstiems: neleisime griauti mūsų miesto ir mūsų gyvenimų. Venecija per graži, kad mirtų.

Praėjusių metų rudenį organizuotoje ir 5 valandas trukusioje protesto akcijoje „No grandi navi“ („Ne – dideliems laivams“) dalyvavo net trisdešimt tokių piliečių iniciatyvų. Susėdę į 30 laivelių, demonstrantai mėgino užblokuoti kelią „jūrų monstrams“.

Šių protestų pirma sėkmė: Romos valdžia uždraudė nuo 2019 metų kruiziniams laivams įplaukti į senamiestį. (Be abejo, prisidėjo ir UNESCO grasinimas atimti iš Venecijos pasaulio kultūros paveldo titulą.) Bet tai, deja, tik dalinis sprendimas, nes laivai ir toliau turi teisę naudoti lengvai pažeidžiamą lagūnos biotopą.

Turistui Venecija – tik asmenukių scenovaizdis. Turistų apgultį kasdien patiriantys venecijiečiai turi teisę ginti savąjį miestą. Jie žino: Venecija – gundančiai graži. Bet ir be galo trapi.