Iš viso į atmosferą pateko 50 mln. kiurių radiacijos, šis kiekis prilygsta 500 Hirošimos bombų. Knygos „Chernobyl: The History of a Nuclear Catastrophe“ („Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“) ištraukoje rašoma apie dramatišką evakavimą iš Pripetės – miestelio su 50 000 gyventojų, esančio už kelių kilometrų nuo sprogusio reaktoriaus, rašo history.com.

Balandžio 26 d. 5 val. ryto telefono skambutis pažadino galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje – Komunistų partijos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą. Jam pranešė, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko sprogimas ir kilo gaisras, bet pats reaktorius sveikas. „Pirmomis valandomis ir netgi pirmą dieną po sprogimo nesuprato, kad reaktorius sprogo ir kad į atmosferą pateko didžiulis kiekis radiacijos“, – vėliau pasakojo M. Gorbačiovas.

Jis nematė reikalo žadinti kitus Sovietų Sąjungos valdžios lyderius ar trukdyti savaitgalį, sušaukdamas skubų Politbiuro posėdį.

Avarijos padariniams likviduoti buvo suburta Vyriausybės komisija, kurios pirmininku buvo išrinktas Borisas Ščerbina – TSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Jį atšaukė iš komandiruotės į Sibirą ir išsiuntė į Ukrainą.

Balandžio 26 d. 20 val., praėjus daugiau nei 18 val. po sprogimo, jis atvyko į Pripetę, miestelį, kuriame gyveno atominės jėgainės statybininkai ir operatoriai. Tuo metu buvo mažai nuveikta, šalinant avarijos padarinius, nes niekas sovietų valdžios hierarchijoje nedrįso prisiimti atsakomybės ir paskelbti, kad reaktorius sprogo. B. Ščerbina ėmėsi veiksmų. Tik tada visi pripažino tai, kas prieš kelias valandas atrodė nesuvokiama – reaktorius sprogo, įvyko radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimas, visur pasklido radiacija.

Kilo klausimas, kaip jį užgesinti, kad nepaskleistų dar daugiau radiacijos. Buvo išsakyta daug idėjų. B. Ščerbina norėjo užpilti reaktorių vandeniu, bet jam paaiškino, kad ant branduolinio gaisro užpylus vandens ugnis gali dar labiau įsiplieksti. Kažkas pasiūlė užpilti smėlio. Tik kaip jo atgabenti iki reaktoriaus? B. Ščerbina jau iškvietė karinį sraigtasparnį ir skubiosios pagalbos būrius. Jų vadai jau buvo pakeliui į Pripetę.

Šiek tiek po 21 val., komisijai ieškant sprendimų, reaktorius staiga atsibudo. Tamsiai raudoną dangų virš reaktoriaus nušvietė stiprus sprogimas – į orą pliūptelėjo iki raudonumo įkaitusių konstrukcijų dalelės ir grafitas. „Tai buvo sukrečiantis reginys“, – prisiminė vienas iš komisijos ekspertų, stebėjęs tai iš Pripetės partijos štabo pastato trečio aukšto, kuriame buvo įkurdinta komisija. Atrodė, kad baisiausias įvykių scenarijus tampa realybe.

Dieną ekspertai įspėjo, kad gali prasidėti grandininė reakcija. Šis sprogimas gali reikšti, kad įvyks dar stipresnis sprogimas. Beliko tik laukti.

Sprogimų daugiau nebebuvo, tačiau ir po pastarųjų Pripetės gyventojams grėsė didžiulis pavojus. Staiga pakilo vėjas ir nunešė radioaktyvius debesis į šiaurę nuo reaktoriaus, uždengdamas jais dalį miesto. Aikštėje priešais partijos pastatą Pripetės senamiestyje padidėjo radiacijos lygis – nuo 40 iki 320–330 mikrorentgenų per sekundę, arba 1,2 rentgenų per valandą.

Vieno iš Maskvos branduolinių tyrimų instituto direktorius Armenas Abegianas, kuris buvo išsiųstas į komisiją Pripetėje, pareikalavo evakuoti miestą. Jis ką tik grįžo iš elektrinės, kur staiga prasidėjo sprogimai ir jam su kolegomis teko slėptis po metaliniu tiltu. „Pasakiau jam, kad gatvėmis bėgioja vaikai, žmonės lauke kabina skalbinius, o atmosfera radioaktyvi“, – pasakojo A. Abegianas.

Tačiau pagal 1963 m. Sovietų Sąjungoje patvirtintas normas, gyventojų evakuacija nebūtina, kol radiacijos lygis nepasiekia 75 rentgenų. Skaičiavimai rodė, kad Pripetėje esamas radiacijos lygis yra apie 4,5 rentgenai per dieną. Kol radiacija nepasiekė ribos, komisijos vyresnysis patarėjas medicinos klausimais Jevgenijus Vorobjovas nenorėjo imtis atsakomybės ir duoti nurodymo evakuacijai.

Kol komisija dvejojo, žmonės ėmė palikinėti miestą. Tarpmiestinės telefono linijos buvo nukirstos, inžinieriams ir darbininkams atominėje elektrinėje uždraudė pasakoti artimiesiems ir draugams, kas atsitiko. Tačiau slapti informacijos perdavimo tinklai, visada sovietinių laikų piliečiams pasitarnaudavę labiau nei valdžios kontroliuojama žiniasklaida, sparčiai suveikė Pripetėje, praėjus vos kelioms valandoms pasklido gandai apie sprogimą atominėje elektrinėje.

Borisas Ščerbina

Černobylio statybų įmonės darbuotoja Lidija Romančenka prisimena: „Apie 8 val. (balandžio 26 d.) man paskambino kaimynė ir pasakė, kad jų kaimynas negrįžo iš elektrinės ir kad ten įvyko avarija.“ Informaciją patvirtino kitas šaltinis. „Mūsų draugas dantų gydytojas sakė, kad naktį juos pažadino ir sukvietė į kliniką, į kurią visą naktį vežė žmones iš elektrinės.“ L. Romančenka nusprendė pasidalinti naujiena su draugais ir artimaisiais. „Iš karto susisiekiau su kaimynais ir artimais draugais, bet jie naktį jau buvo susikrovę daiktus – bičiulis jiems paskambino ir papasakojo apie avariją.“

Pripetės gyventojai palaipsniui ėmė suvokti realybę – kad netoli įvyko šiurpi avarija.

Statybų įmonės vyresnioji inžinierė Liudmila Charitonova su šeima važiavo į vasarnamį, bet juos sustabdė milicija. Jiems teko grįžti į miestą. Liudmila pamatė, kad gatvės pilnos putų – vandenį laistančios mašinos purškė ant kelių specialią medžiagą. Po pietų gatvėse pasirodė kariniai automobiliai, o virš miesto – kariniai lėktuvai ir sraigtasparniai. Milicininkai ir kariškiai dėvėjo respiratorius ir dujokaukes. Vaikai grįžo iš mokyklos namo, mokykloje jiems davė jodo tablečių ir patarė neiti į lauką.

„Vakare mus apėmė nerimas, – pasakojo L. Charitonova. – Sunku pasakyti, iš kur jis atsirado – galbūt kilo mūsų viduje, gal iš išorės, kur ore jau ėmė tvyroti metalo kvapas.“

Pasklido gandas, kad norintys išvažiuoti gali važiuoti. Kita vertus, nebuvo oficialios informacijos apie tai, kas atsitiko, ir ko laukti. Liudmila su artimaisiais nuvyko į Janivo geležinkelio stotį ir įsėdo į traukinį į Maskvą. „Janivo geležinkelio stotyje patruliavo kareiviai. Buvo daug moterų su mažais vaikais. Visi atrodė kiek sutrikę, bet elgėsi ramiai... Ir vis tiek pajutau, kad prasideda nauja era. Kai traukinys pajudėjo, viskas man atrodė kitaip, tarsi jis atvyko iš seno, švaraus mums pažįstamo pasaulio ir išvyko į naują užnuodytą amžių, Černobylio amžių“, – pasakojo moteris.

Prasidėjo masinis išsikėlimas.

Artėjant balandžio 26-osios vidurdieniui A. Abegianui ir kitiems mokslininkams pavyko įtikinti B. Ščerbiną duoti įsakymą pradėti evakuaciją. Tačiau B. Ščerbinui reikėjo sulaukti pritarimo iš aukščiau. „Jie kreipėsi į vieną partijos sekretorių, bet jis atsakė: „Negaliu duoti sutikimo.“ Jie susisiekė su kitu, šis išreiškė užuojautą, bet pridūrė negalintis duoti sutikimo. Galiausiai B. Ščerbina paskambino savo vadovui – premjerui Nikolajui Ryžkovui.

„B. Ščerbina man paskambino šeštadienį vakare ir pranešė apie situaciją, – prisimena N. Ryžkovas. – Išmatavome radiaciją... Pripetę reikėjo evakuoti. Nedelsiant. Stotis uždaryta, ji skleidžia nuodingą radiaciją. O žmonės miestelyje gyvena, kaip nieko nebūtų įvykę, vyksta vestuvės... Nusprendžiau – evakuacija rytoj. Šiandien paruošime traukinius, autobusus ir pasakysime žmonėms, kad pasiimtų būtiniausius daiktus.“

Michailas Gorbačiovas Lietuvoje 1990 m. sausį

Balandžio 27 d. 13 val. Pripetės valdžios pareigūnai sulaukė skubaus B. Ščerbinos įsakymo sudaryti piliečių sąrašus evakuacijai. Jiems davė dvi valandas atlikti darbui.

Autobusų kolonos valandų valandas laukė keliuose tarp Černobylio ir Pripetės, veikiami didelio radiacijos lygio. Jie pradėjo judėti balandžio 27-ąją 13.30 val. Mieste greitai didėjo radiacijos lygis. Balandžio 26 d. buvo užfiksuotas 14–140 milirentgenų lygis per valandą, o balandžio 27-ąją 7 val. radiacija buvo padidėjusi iki 180 ir 300 milirentgenų, o kai kuriose vietose arti atominės elektrinės – iki 600 milirentgenų. Iš pradžių planuota pradėti evakuaciją ankstų balandžio 27-osios rytą, galiausiai ji prasidėjo ankstyvą popietę.

Vieni Pripetės gyventojai su palengvėjimu atsikvėpė, kad pagaliau prasidėjo evakuacija, kitiems ji buvo staigmena. Po 13 val. Pripetės radijas ištransliavo pranešimą: „Dėmesio, dėmesio, – pasigirdo ramus pranešėjos balsas, kalbančios rusiškai su ryškiu ukrainietišku akcentu. – Dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje Pripetės mieste atsiranda nepalankios radiacinės sąlygos. Siekiant užtikrinti visišką gyventojų, o visų pirmiausia ir svarbiausia – vaikų saugumą, būtina laikinai evakuoti miesto gyventojus į šalimais esančią Kijevo sritį. Todėl šiandien, balandžio 27 d., 14 val. prasideda evakuacija, prižiūrint milicijos pareigūnams ir miesto vykdomojo komiteto atstovams. Gyventojams rekomenduojama pasiimti dokumentus ir pačius būtiniausius daiktus ir maisto produktų. Draugai, išvykdami uždarykite namų langus, išjunkite elektros ir dujų prietaisus, užsukite vandens čiaupus. Prašome elgtis ramiai, organizuotai ir tvarkingai.“

Panašaus turinio pranešimas per radiją nuskambėjo keturis kartus, bet daugelis vis dar nesuprato situacijos rimtumo. „Tik pagalvokite, – atsimena miesto savivaldybės darbuotoja Anelija Perkovskaja. – Iki evakuacijos buvo likę pusantros valandos. Mūsų vaikų kavinė dideliame prekybos centre buvo pilna tėvų ir ledus valgančių vaikų. Buvo savaitgalis, visur buvo ramu ir gera.“

36 valandas po avarijos žmonėms nesuteikė patikimos informacijos ir iš esmės paliko juos likimo valiai. Jie nesulaukė instrukcijų, kaip apsisaugoti ir apsaugoti vaikus. Pagal sovietinius įstatymus, buvo pasiektas radiacijos lygis, kuriam esant privaloma įspėti visuomenę, tačiau pareigūnai vienas po kito tai ignoravo. Galiausiai žmonėms nurodė pasiimti daiktų ir laukti gatvėje apie 50 min., kol bus išvežti. Piliečiai buvo paklusnūs ir darė taip, kaip jiems liepta.

Vietos žurnalistė Liubov Kovalevska irgi buvo tarp tūkstančių žmonių, kurie tą popietę sulipo į autobusus ir niekada nebegrįžo namo. Vakare ji ilgai ramino vyresnio amžiaus motiną, kuri negalėjo užmigti, išgirdusi gandus apie evakuaciją. Dabar visa šeima buvo pasirengusi išvykti. Jiems buvo pasakyta, kad išvykstama tik trims dienoms.

„Prie kiekvieno namo laiptinės stovėjo autobusai. Visi buvo apsirengę tarsi į iškylą, žmonės juokavo, atmosfera buvo gana rami. Prie kiekvieno autobuso stovėjo po policininką, tikrinantį gyventojus pagal sąrašą, padedantį įsikelti daiktus ir tikriausiai galvojantį apie savo šeimą, kurios tikriausiai nematė pastarąją parą.

Vietos režisierių balandžio 26 ir 27 d. videomedžiagoje užfiksuotos vestuvės, vykusios radionuklidų veikiamame mieste. Jauni vyrai ir moterys, vilkintys lengvus vasarinius drabužius su mažais vaikas eina gatvėmis, kiti žaidžia futbolą, valgo lauke ledus. Šios scenos atrodo siurrealistinės, sulyginus su kitais tų pačių režisierių nufilmuotais vaizdais – vandenvežiai plauna gatves, policininkai ir kareiviai su dujokaukėmis patruliuoja Pripetės gatvėmis, žmonės laukia autobusų, kurie išveš juos toli nuo namų.

Viename kadre matyti ant palangės sėdinti lėlė, tarsi laukianti sugrįžtančių šeimininkų. Žiežirbos ir balti blyksniai filme atskleidžia esmę to, ką matome ekrane. Tai radioaktyviųjų dalelių, paveikusių juostą per storą kameros objektyvą, padariniai. Černobylio režisieriai vis filmavo, paskutiniai kadrai filmuoti pro išvykstančių autobusų langus. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo paskutiniai dar pilno žmonių miesto kadrai.

16.30 val. evakuacija buvo baigta. Valdžios pareigūnai skubėjo pranešti apie sėkmę Maskvai.

„Sekmadienį per pietus paskambino B. Ščerbina“, – prisimena premjeras Nikolajus Ryžkovas. Jis pasakė premjerui: „Pripetėje neliko žmonių. Tik šunys laksto.“ (Žmonėms neleido pasiimti savo augintinių.) Po kelių dienų policija suformavo specialiuosius būrius šunims išnaikinti.

Bet Pripetėje liko ne tik šunys. Beveik 5 000 atominės elektrinės darbininkų liko uždaryti kitų reaktorių, kaip buvo suplanuota. Jaunų įsimylėjėlių porelės pasinaudojo tėvų išvykimu ir likusiais tuščiais butais. Be to, buvo ir senyvo amžiaus žmonių, kurie nutarė likti. Jiems buvo nesuvokiama, kodėl turėtų išvažiuoti, jei evakuacija truks tik tris dienas. Jie nežinojo, kad žmonės išvyko visiems laikams.

Evakuotieji buvo ne tik radiacijos paveiktais kūnas, į laikinuosius namus jie pasiėmė ir apšvitintus drabužius, asmeninius daiktus. Kitą dieną KGB darbuotojai informavo Ukrainos Komunistų partijos vadovus, kad iš beveik 1 000 evakuotųjų, kuriuos nuvežė Į Černigovo srities kaimus ir miestelius, 26 paguldyti į ligonines su spindulinės ligos požymiais.

KGB plušo, kad pažabotų „paniką keliančių gandų ir nepatikimos informacijos plitimą“, bet niekaip negalėjo sustabdyti radiacijos sklidimo. Baigus Pripetės ir aplinkinių kaimų gyventojų evakuaciją, autobusai grįžo į Kijevą. Jie ėmė kursuoti įprastiniais maršrutais, skleisdami didelio lygio radiaciją mieste su 2 mln. gyventojų.

Tai buvo tik pradžia.

Po to, kai nepaisant didėjančio radiacijos lygio požymių, centrinės partijos vadovai gegužę neleido atšaukti didelio parado Kijeve, šimtus tūkstančių mokinių evakavo iš miesto. Priešingai nei Pripetės gyventojams, jiems leido grįžti namo 1986 m. rudenį. Viena vertus, tik kelios dešimtys žmonių mirė nuo sprogimo ir radiacijos apsinuodijimo, kita vertus, Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, dėl Černobylio atominės elektrinės sprogimo poveikio vėžiu susirgo 5 000 žmonių.

Buvo užteršta 129 499 kvadratinių kilometrų teritorija Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje.

2016 m. balandį, minint 30-ąsias nelaimės metines, norėta lengviau atsikvėpti. Cezio-137, vieno iš žalingiausių sprogimo nuklidų, pusės amžiaus trukmė yra maždaug 30 metų. Tai ilgiausiai išliekantis cezio izotopas, kuris gali paveikti žmones išoriškai ir patekęs į organizmo vidų. Kitų mirtinai pavojingų izotopų pusės amžiaus riba seniai praėjo.

Tačiau žalingas nelaimės padarinių poveikis toli gražu nesibaigė. Tyrimai rodo, kad cheminis elementas cezis-137 aplink Černobylį yra ne taip sparčiai, kaip tikėtasi, mokslininkai mano, kad izotopas dar mažiausiai 180 metų kenks aplinkai – tiek laiko reikia, kad pusė cezio pasišalintų iš užterštų regionų per vandens nutekėjimą ir migraciją.

Kiti radionuklidai veikiausiai visiems laikams liks regione. Plutonio-239, kurio pėdsakų rasta net Švedijoje, pusės amžiaus trukmė yra 24 000 metų.