Jis yra tapęs tikra „karo mašina“ ir drauge su artimiausiais bendražygiais forsuoja šaliai būtinas permainas. „Macronas, ir tai jau nėra jokia paslaptis, valdo Prancūziją trise“, – teigia Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondentė Martina Meister, pabandžiusi pažvelgti į Prancūzijos prezidento užkulisius.
Be „Jupiterio“ Macrono triumviratą sudaro dar du artimiausi patikėtiniai, paprastai liekantys jo šešėlyje, bet esmingai formuojantys politiką.
Vienas jų – tai generalinis Eliziejaus rūmų sekretorius, 45-erių Alexis Kohleris. Lieknas, aukštas, dažniausiai vilkintis pilku kostiumu, pražilusiais smilkiniais, sudarantis įsikūnijusios diskrecijos įspūdį – apibūdina M. Meister.
A. Kohleris buvo vienas iš judėjimo „Pirmyn!“, atvedusio E. Macroną į Eliziejaus rūmus, steigėjų. O dabar jis – dešinioji keturiasdešimtmečio prezidento ranka. Vieni vadina jį „viceprezidentu“, kiti – pilkuoju kardinolu. „Jis pasižymi intelektu, kurio jam pavydžiu“, – A. Kohlerio pranašumą pripažįsta pats prezidentas, ir tai – retas komplimentas iš savimi abejoti nelinkusio lyderio lūpų.
A. Kohleris, kaip ir pats E. Macronas, yra elitinės Nacionalinės administravimo mokyklos (ENA) absolventas. Ne vienerius metus jis dirbo Vašingtone, iš pradžių Tarptautiniame valiutos fonde (TVF), o paskui – Pasaulio banke. Jų politinio bendradarbiavimo pradžia siekia laikus, kai E. Macronas buvo ūkio ministras Francois Hollande‘o vyriausybėje.
Kitas triumvirato narys – vos 31-erių Ismaelis Emelienas, nemenkai prisidėjęs prie E. Macrono rinkiminės kampanijos sėkmės. M. Meister vadina jį karjeristu, tačiau genialiu. Jis – „ypatingasis patarėjas“, strategas, viešųjų ryšių specialistas, atstovas spaudai ir šios personalinės unijos patikėtinis.
Macronistams komunikacija svarbi ne mažiau nei programos įgyvendinimas. A. Kohleris rūpinasi veiksmu, o viešųjų ryšių specialistas I. Emelienas tuo, kaip tą veiksmą pateikti prancūzų visuomenei, – aiškino vienas iš patarėjų „Financial Times“ biuro Paryžiuje vadovei Anne-Sylvaine Chassany.
Pasak vieno I. Emelieną gerai pažįstančio asmens, jis – „intelektualinis šveicarų peilis“ (šmaikšti nuoroda į daugiafunkcinį šveicarų armijos kišeninį peilį). Per kraštus besiliejantį E. Macrono mąstymą I. Emelienui pavyksta sudrausminti, sutelkti į koncentruotus vaizdus bei formules.
Pasirodo, būtent I. Emelienas sumanė rinkiminės kampanijos metu organizuoti „didįjį žygį“ (grand march), kai E. Macrono pasekėjai keliavo per šalį nuo durų prie durų ir apklausė daugiau nei 100 tūkst. piliečių, kas, jų nuomone, šalyje turėtų keistis. Taip buvo dedami pagrindai horizontaliai demokratijai. Tačiau kas iš jų liko?
Vietoj horizontalios demokratijos – vertikalus valdymas?
„Šiandien net artimiausi šalininkai kraipo galvas. Į šalies parlamentą pernai išrinktas judėjimo „Pirmyn!“ dalyvis Gilles Le Gendre neslepia nusivylimo: „Vertikalus Macrono valdymo stilius nesuderinamas su demokratiniu atsinaujinimu, kuris, kaip sugestijuoja pati sąvoka, turėtų būti horizontalus“, – cituoja parlamentarą „Financial Times“.
Vyriausybės ekonominės programos architektas Jeanas Pisani-Ferry taip pat sakosi nebeatpažįstąs E. Macrono. „Kai rašiau programą, Emmanuelis daug klausinėjo ir diskutavo, – prisimena ekonomikos profesorius. – Bet atėjęs į valdžią, jis pavirto karo mašina. Jam dabar rūpi tik veikti.“
Šios mašinerijos centre – E. Macrono administracijos aparatas, veikiantis kitaip, nei visos ankstesnės šalies vyriausybės. „Sutelkęs savo rankose iki šiol neregėtą sprendžiamąją galią, valstybės vadovas sukūrė vykdomosios valdžios sistemą, savo struktūra atitinkančią didžiuosius koncernus“, – rašo Paryžiaus ekonominis žurnalas „Challenges“. Joje nauja, pavyzdžiui, yra tai, kad nė vienas bendradarbis, net ir premjeras, nebeturi politinio savarankiškumo.
Nauja ir tai, kad nė vienas ministras neturi teisės be Eliziejaus rūmų komunikacijos vadovės Sibeth Ndiaye žinios duoti interviu medijoms. Bet visų pirma – neturi teisės nė per centimetrą nukrypti nuo Eliziejaus linijos, – rašo Vokietijos savaitraščio „Die Zeit“ korespondentas Paryžiuje Georgas Blume.
„Ministrų taryba privalo ne laiminti atskirų ministerijų projektus, o tapti tikra valdymo bei sprendimų kolegija“, – dėsto Eliziejaus rūmų generalinis sekretorius A. Kohleris. Jau dabar ministerijų padalinių vadovai dažnai kreipiasi tiesiai į reformų projektus koordinuojantį A. Kohlerį, o ne į ministrus.
„Norint, kad valtis sparčiai judėtų į priekį, reikia žiūrėti, kad nebūtų daugiau vairininkų nei irkluotojų“, – vaizdžiai paaiškina E. Macrono „pilkasis kardinolas“.
Darbas iki išnaktų madam Pompadour apartamentuose
Jis pats įsikūrė Eliziejaus rūmuose visai šalimais šalies vadovo, – buvusiuose karaliaus Ludwigo XV meilužės madam Pompadour apartamentuose. A. Kohlerio darbo kambarį nuo „auksinio“ prezidento kabineto teskiria viena patalpa – žaliasis salonas.
„Atstumas trumpas, valandos, kurias abu čia drauge praleidžia – ilgos, – rašo M. Meister. – Pasakojama, kad prezidento ir jo generalinio sekretoriaus darbo diena trunka 18 valandų. Macronui daug miego nereikia – esą, jam pakanka trijų, keturių valandų per parą.“
Žurnalistų užklaustas, A. Kohleris giria „trumpus kelius iki sprendimo“. Vis dėlto jam nelengva pakelti tokį krūvį. Per darbą jis retai mato tris savo vaikus, nes jam dažnai tenka nakvoti biure.
Kalbama, kad ties išsekimo riba atsidūręs ir ne vienas ministras bei ministerijų tarnautojas.
E. Macronas vadovauja valstybei kaip firmai, nori padaryti šalį konkurencingesnę ir skuba, jausdamas karštą laiko alsavimą į nugarą. Tuo ir galima būtų paaiškinti beatodairišką jo „reformų maniją“. Valstybės skola siekia 2 tūkst. milijardų eurų, kas sudaro 90 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), ir tai, prezidento įsitikinimu, daro šalį nekonkurencingą. Tačiau jis turi tik penkerius metus padėčiai bent kiek pataisyti. Tad ir skuba reformuoti – visais frontais.
„Prancūzams E. Macronas pažadėjo revoliuciją. Norint įsivaizduoti permainų mastą, derėtų prisiminti neseną būklę. Prancūzija buvo laikoma Europos ligoniu, reformoms nepasiduodančia valstybe. Ji buvo masinio nedarbo kamuojama; tarpusavio ryšių tinkle susinarpliojusių politikų veikiau jau administruojama nei valdoma; ji laikėsi įsikibusi globalizacijos sąlygomis nebetinkamo socialinio modelio“, – vardija Paryžiaus korespondentė M. Meister.
Vieniems – ryžtingas reformuotojas, kitiems – „turtingųjų Robinhudas“
Dabar E. Macronas daro kaip tik tai, ką yra pažadėjęs rinkėjams: svaiginančiais tempais reformuoja Prancūziją. „Macronas jau pramušė tokias svarbias reformas kaip darbo teisė. Jis sėkmingai mažina valstybės biurokratizmą. Jis įrodė, kad Prancūziją įmanoma reformuoti“, – džiaugiasi Philippe Aghionas, Harvardo universitete dėstantis prancūzų ekonomistas. Profesorius atmeta kritikų kaltinimus, esą, E. Macronas veikia per greitai ir daro sprendimus pats vienas.
E. Macronas išties neretai kaltinamas autoritariniu valdymo stiliumi. O jo artimiausia „vairininkų“ komanda laikoma technokratiniu valstybės elitu. „Metams nuo rinkimų praėjus, prancūzai pastebi, kad jie, tiesa, išgujo senąją politikų kastą, tačiau dabar jų vietą užėmė technokratai. Jie – be galo talentingi, puikiai išsilavinę, tačiau pasiutiškai nutolę nuo realybės“, – kritinį dalies prancūzų žvilgsnį į E. Macroną perteikia M. Meister.
„Macronas įkūnija kaip tik tą technokratinę buržuaziją, – kupiną paniekos, ekstermaliai elitinę. Tokie kaip jis stumia žmones į „Front national“, į kraštutinių dešiniųjų rankas“, – dar praėjusį rudenį Frankfurto knygų mugėje kritikos negailėjo jaunas prancūzų rašytojas Edouardas Louisas.
Didėjantis atitrūkimas tarp žmonių daugumos ir E. Macrono įkūnijamų elitų kelia nerimą ne vienam Prancūzijos intelektualui.
Kaip atskleidė viešosios nuomonės apklausos, maždaug pusė aukšesnį išsilavinimą turinčių verslininkų, firmų personalo ir savarankiškai dirbančių asmenų vertina E. Macroną teigiamai. O štai 67 proc. darbuotojų ir 70 proc. darbininkų laiko jį „ Robin des riches“ – turtingųjų labui veikiančiu Robinu Hudu.
Jau nuo balandžio pradžios Prancūzijoje tęsiasi nenutrūkstanti streikų grandinė, didelė prancūzų dalis nerimauja dėl socialinės gerovės valstybės silpninimo. Tačiau pasiduoti gatvės spaudimui E. Macronas ir jo vairininkai nesiruošia. „Mes gerai apsvarstėme savo veiksmus, – sako A. Kohleris. – Prancūzai juk balsavo už šią programą.“
„Žinote ką, tai mūsų nesulaikys“, – gegužės 25 dieną sakė E. Macronas Prancūzijos televizijos kanalui BFM, paklaustas, kaip reaguos į naujausius streikus.
Reakcija, visiškai atitinkanti prancūzų politikos guru ir politiniu E. Macrono krikštatėviu laikomo Alaino Minco įžvalgą: „Kas mane labiausiai stebina nuo to laiko, kai jis tapo prezidentu, yra jo kietumas. Krizėje jis nepasiduoda. Jis – titnagas.“ Akmuo, kurio negli pragręžti.
