Kažkada puikiai gyvenusios naftos turtingos Venesuelos prezidento pareigas N. Maduro eina nuo 2013 metų. Šiuo metu Venesueloje yra fiksuojama hiperinfliacija, trūksta maisto ir vaistų, išaugęs nusikalstamumas, fiksuojami vandens ir elektros tiekimo infrastruktūros gedimai. Susidariusi padėtis kelia vis didesnį venesueliečių nepasitenkinimą ir smurtinius protestus, per kuriuos pernai žuvo 125 žmonės.
„Mes vėl laimėjome! Mes vėl triumfavome! Mes esame istorinė jėga, iškovojusi ilgalaikę liaudies pergalę“, – sakė jis miniai savo gerbėjų ir pridūrė, kad jo pergalė buvo „rekordinė“.
N. Maduro pagrindinis varžovas, opozicijos kandidatas Henri Falconas pelnė vos 22 proc. rinkėjų balsų, tačiau jis atsisako pripažinti rinkimų rezultatus.
55 metų N. Maduro, buvęs autobuso vairuotojas, profesinės sąjungos lyderis ir buvęs užsienio reikalų ministras, niekada net neabejojo, kad laimės šiuos prezidento rinkimus, kuriuos pats pasiankstino perkėlęs iš gruodžio į gegužės mėnesį.
Tačiau prezidentui sunkiai sekėsi išsikovoti pagarbą kaip velionio kairiųjų prezidento Hugo Chavezo įpėdiniui. Nuo 1999-ųjų iki savo mirties 2013 metais Venesuelai vadovavęs H. Chavezas pavedė N. Maduro tęsti savo populistinę kairiųjų ideologiją.
„Jo valdžia atsirado kaip Chavezo palikimas, tačiau dabar matome kitokį N. Maduro. Kas žinojo, kad jis yra stiprus ir dar agresyvesnis“, – sakė visuomenės apklausų agentūros „Delphos“ vadovas Felixas Seijas naujienų agentūrai AFP.
N. Maduro pirmąją prezidentavimo kadenciją lydėjo sunkumai: ekonominė krizė, augantis skurdas ir nusikalstamumas, kruvini gatvių protestai, tarptautinės sankcijos ir milijonų venesueliečių emigravimas iš šalies.
„Prieš penkerius metus aš buvau naujokas, – neseniai sakė jis. – Dabar aš esu tvirtas Maduro, turintis kovinės patirties, susidūręs su oligarchija ir imperializmu. Tapau stipresnis nei kada nors anksčiau.“
„Ne Chavezo šalininkas“
N. Maduro kritikai kaltina prezidentą, per plauką laimėjusį 2013 metų rinkimus, itin prastai vadovaujant šalies ekonomikai ir tampant visagaliu „diktatoriumi“.
Siekdamas nušalinti opoziciją ir išlaikyti valdžią savo rankose pernai N. Maduro sukūrė provyriausybinę asamblėją, kuri kontroliuoja opozicijos kontroliuojamą parlamentą.
H. Chavezas laikė N. Maduro „grynu ir kietu revoliucionieriumi“, tačiau buvę H. Chavezo šalininkai jo įpėdinį vertina skeptiškai.
„Galbūt jis yra labiau Maduro negu Chavezo šalininkas“, – sakė buvusi H. Chavezo laikų ministrė Ana Elisa Osorio.
N. Maduro tvirtina, kad jis yra „demokratiškas prezidentas“, įveltas į „ekonominį karą“, kurį pradėjo dešiniųjų opozicija, remiama JAV.
„Jis yra nepakankamai įvertintas, ypač opozicijos, bet taip pat ir čavezistų“, – sakė politinės komunikacijos ekspertas Andresas Canizalezas.
„Tačiau jis pasinaudojo kitų klaidomis, sugebėdamas neutralizuoti savo priešininkus“ nuo 1999 metų valdžioje esančiame socialistų judėjime.
„Darbininkas prezidentas“
Pasak A. Canizalezo, N. Maduro „patyrė metamorfozę, o šie rinkimai buvo šio proceso kulminacija“.
Neturėdamas H. Chavezui būdingo žavesio, N. Maduro iš pradžių bandė mėgdžioti savo pirmtaką, kiekvieną dieną sakydamas ilgas kalbas per televiziją, kalbėdamas visuomenės daugumai gerai suprantama kalba ir pasitelkdamas antiimperialistinę retoriką.
Tačiau ilgainiui jis ėmė kurti savo įvaizdį.
„Darbininku prezidentu“ save vadinantis socialistų lyderis nešioja tankius juodus ūsus, vairuoja miniveną, pats šaiposi iš savo prastų anglų kalbos žinių, šoka salsą ir nuolat reiškiasi socialiniuose tinkluose.
Jis yra aistringas beisbolo gerbėjas, jaunystėje buvo roko muzikantas ir grojo gitara.
N. Maduro dažnai pasirodo su savo žmona buvusia prokurore Cilia Flores. Jis taip pat yra 27 metų „Nicolasito“, provyriausybinės asamblėjos nario, tėvas. Nicolą jaunesnįjį jam pagimdė pirmoji žmona.
Vienas iš besikeičiančio N. Maduro įvaizdžio įrodymų yra jo prezidentinės rinkimų kampanijos šių metų šūkis: „Visi su Maduro. Ištikimybė ir ateitis“. Prieš penkerius metus toks šūkis skambėjo kitaip: „Chavezas – amžiams, Maduro – prezidentas“.