Tačiau Šiaurės Korėja trečiadienį pagrasino atšaukti artėjantį šalies lyderio Kim Jong Uno ir JAV prezidento D. Trumpo susitikimą, jeigu Vašingtonas spaus Pchenjaną vienašališkai atsisakyti branduolinio arsenalo.

Jeigu D. Trumpo administracija „spaus mus į kampą ir reikalaus vienašališkai atsisakyti branduolinių ginklų, derybos mūsų nebedomins ir turėsime iš naujo svarstyti artėjantį KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) ir JAV aukščiausio lygio susitikimą“, užsienio reikalų ministro pirmojo pavaduotojo Kim Kye Gwano žodžius citavo valstybinė naujienų agentūra KCNA.

Kim Kye Gwanas kritikavo neseniai D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjo Johno Boltono ir kitų aukšto rango JAV pareigūnų kalbas, kad Pchenjano branduolinis nusiginklavimas turėtų būti pagrįstas „Libijos modeliu“ ir kad turi būti užtikrintas „visiška, patikrinama ir negrįžtama denuklearizacija“.

Be to, jis peikė kitus JAV komentarus, kad Šiaurės Korėja turėtų visiškai atsisakyti ne vien branduolinių ginklų ir juos nešti galinčių raketų, bet ir biologinių bei cheminių ginklų.

„Politico“ rašo, kad skaitant pranešimus apie praeitą mėnesį įvykusį Korėjų lyderių susitikimą, galėjo susidaryti įspūdis, kad mainais už JAV suteiktas saugumo garantijas Kim Jong Unas bus pasirengęs atsisakyti jo vadovaujamoje Šiaurės Korėjoje vykdomos branduolinės programos. Kitaip sakant, randasi pagrindas manyti, kad vieną iš aktualiausių JAV iškilusių grėsmių pavyks eliminuoti taikiu ir diplomatiniu susitarimu.

Tačiau prieš skelbiant taiką ir užsisakant bilietus į Oslą – miestą, kuriame teikiamos Nobelio premijos, – vertėtų prisiminti per ankstesnes derybas su Šiaurės Korėja gautas pamokas ir nusiteikti, kad Kim Jong Unas gali siekti sankcijų sušvelninimo ir JAV bei Pietų Korėjos santykių pablogėjimo.

Deklaracijos pasirašymas Panmundžomo paliaubų kaimelyje per balandžio pabaigoje įvykusį Kim Jong Uno ir Pietų Korėjos prezidento Moon Jae Ino susitikimą atrodo kaip epizodas iš Holivudo filmo – istorija seniai žinoma, tik aktoriai kiti. Šiaurės Korėja juk ne kartą yra žadėjusi nebegaminti branduolinių ginklų. Pirmu tokiu atveju reikėtų laikyti jos prisijungimą prie 1985 metais sudarytos Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo.

1992 metais Kim Jong Uno senelis „Ne“ ištarė branduoliniams ginklams, branduolinio kuro perdirbimui ir urano sodrinimui, tačiau šalis daugybę kartų buvo pričiupta nesilaikanti visų trijų nuostatų. Nepaisant susitarimų laužymo, 2005 metais JAV suteikė Šiaurės Korėjai saugumo garantijas: abi šalys tada įsipareigojo „gerbti viena kitos suverenumą, stengtis sugyventi taikiai“ ir normalizuoti santykius. Nepaisant puoselėtų vilčių, situacija, deja, nė kiek nepasikeitė – pasikeitė tik lyderis, kuris, kaip ir jo pirmtakai, laužo duotus pažadus ir džiaugiasi akivaizdžiu JAV ir jų sąjungininkių nuolaidžiavimu.

Kad perprastų besišypsančio Kim Jong Uno diplomatiškumą ir nepakliūtų į jo paspęstus spąstus, D. Trumpo administracija turėtų pasikartoti keturias pamokas, išmoktas per ankstesnes derybas su Šiaurės Korėja, Libija ir Iranu.

1. Reikia būti pasirengusiems pakilti nuo derybų stalo. Visų trijų ankstesnių JAV prezidentų, tiek respublikonų, tiek demokratų, su Šiaurės Korėja aptarinėtos sutartys dėl branduolinio ginklo atsisakymo turėjo trūkumų. Kim Jong Uno pirmtakai iš dalies apmulkino JAV reikalaudami ilgų derybų ir visomis išgalėmis jas vilkindami. Todėl jei Šiaurės Korėja atmes primygtinį JAV reikalavimą nedelsiant atsisakyti branduolinio ginklo, D. Trumpas turėtų ilgai negaišdamas grįžti į Vašingtoną ir inicijuoti maksimaliai veiksmingą kampaniją, kurios tikslas būtų smogti Kim Jong Unui į jautriausią jo vietą – braškančią Šiaurės Korėjos ekonomiką, kurią jis prisiekė pagerinti. D. Trumpas turėtų prisiminti, ką jo pirmtakai kartojo, kalbėdami apie susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos. „Geriau jokios sutarties nei bloga sutartis“, – sakė jie. Dabartinis JAV vadovas šiuos žodžius turtėtų būti pasirengęs patvirtinti darbais.

2. Nevalia pamiršti, kad susitarus vien dėl branduolinės programos strateginių klausimų išspręsti nepavyksta.
Iš susitarimo su Iranu dėl branduolinės programos – Bendro visapusiško veiksmų plano D. Trumpas nutarė pasišalinti, mat jame buvo nemenkas skaičius nedovanotinų trūkumų, kaip antai dėmesys vien branduolinio ginklo keliamoms problemoms ir visų kitų klausimų (susijusių su terorizmu, žmogaus teisėmis, raketomis, regioniniais interesais) ignoravimas. D. Trumpo administracijai dabar tenka susidurti su nepasiteisinusios ankstesnio JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politikos pasekmėmis – žlugusiais lūkesčiais, bandant apraminti į kompromisus sunkiai einančius dvasininkus, iš esmės valdančius Iraną.

Jei su Šiaurės Korėja bus sudaryta vien į branduolinę programą orientuota sutartis, Pchenjano karinė grėsmė niekur nedings – juk liks dar raketos, cheminiai ir biologiniai ginklai. Šio aspekto jokiu būdu negalima pamiršti, kaip ir Šiaurės Korėjos ginklų platinimo bei veiksmų kibernetinėje erdvėje, taip pat engėjiškos politikos savo pačios piliečių atžvilgiu. Nors privertus Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinių ginklų būtų galima konstatuoti, kad pagrindinis tikslas pasiektas, priešakyje dar lauktų kiti iššūkiai.

3. Būtina orientuotis į Libijos branduolinio ginklo atsisakymo modelį. Kad į derybas dėl branduolinio ginklo atsisakymo Šiaurės Korėja žiūri labai rimtai, įsitikinti nesunku. Pchenjanas veikiausiai laikysis Kim Jong Ilo nubrėžtos strategijos, numatančios, kad abi šalys turi dalyvauti iki begalybės trunkančiose derybose. Taip Šiaurės Korėja galėtų tęsti branduolinių ginklų programą, kol sulauktų 2020-ųjų, kai vėl turės būti renkamas JAV prezidentas.

Todėl JAV turėtų atkakliai siekti, kad būtų laikomasi tokio branduolinio ginklo atsisakymo modelio, koks buvo pritaikytas Libijai: branduolinio ginklo turi būti reikalaujama atsisakyti visiškai ir nedelsiant. Įgyvendinti tokį tikslą bus nelengva. Pchenjanas, be abejo, reikalaus, kad JAV sutiktų padaryti apčiuopiamų nuolaidų. Žinoma, yra ir dar viena priežastis, kodėl būtina siekti maksimalaus rezultato: Iranas ir toliau akylai stebės, kaip D. Trumpui sekasi derėtis su Šiaurės Korėja, ir bet koks precedentas Teherane neliks nepastebėtas.

4. Negalima sumažinti spaudimo. Du ankstesni JAV prezidentai sutiko sušvelninti sankcijas, kad pasiektų apčiuopiamų susitarimų. Pavyzdžiui, 2007 metais JAV prezidento George‘o W. Busho administracija priėmė sprendimą sumažinti pagrindiniam bankui taikomas sankcijas ir taip pagerino sąlygas neteisėtai veikai, be to, pašalino Pchenjaną iš terorizmą remiančių šalių sąrašo.

Mainais už tokias nuolaidas JAV gavo tuščius pažadus. 2015 metais prezidento B. Obamos administracija sušvelnino itin griežtas Iranui taikytas sankcijas, žlugdžiusias jo ekonomiką.

Derėdamasis su Šiaurės Korėja D. Trumpas turėtų susilaikyti nuo bet kokių sankcijų atšaukimo, kol Kim Jong Unas imsis realių ir neatšaukiamų veiksmų branduolinio ginklo atsisakymo kryptimi.

D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimas savaime yra neeilinis įvykis. Tačiau su juo siejamos viltys gali ir nepasiteisinti. Visa laimė, kad D. Trumpas gali jaustis turįs pranašumų dėl puikių savo komandos gebėjimų naudotis visais tvirtos Amerikos politikos elementais. Jei Kim Jong Unas spyriosis, D. Trumpas turėtų padidinti ekonominį ir karinį spaudimą. Šito Kim Jong Unas iš tiesų bijo.

Staigus posūkis

Pchenjanas atšaukė trečiadienį turėjusias įvykti derybas su Pietų Korėjos aukšto rango pareigūnais. Tai buvo padaryta reaguojant į šiuo metu vykstančias bendras Pietų Korėjos ir JAV aviacijos pratybas „Max Thunder“, kurias Pchenjanas pavadino „grubia ir pavojinga provokacija“.

Tai staigus ir dramatiškas sugrįžimas prie ankstesnės Pchenjano retorikos po kelis mėnesius trukusių intensyvių diplomatinių pastangų sumažinti įtampą Korėjos pusiasalyje.

Šiaurės Korėjos branduolinis arsenalas turėtų būti svarbiausia istorinių Kim Jong Uno ir D. Trumpo derybų tema. Pchenjanas visada tvirtino, kad jam reikia šių ginklų kaip apsaugos nuo JAV invazijos.

Artėjant deryboms Singapūre Šiaurės Korėja, be eufemizmų apie Korėjos pusiasalio denuklearizaciją, nepateikė jokių konkrečių užuominų, kokioms nuolaidoms yra pasirengusi.

Pchenjanas „kelis kartus yra aiškiai pasakęs, kad denuklearizacijos išankstinė sąlyga yra prieš KLDR nukreiptos priešiškos politikos, taip pat JAV branduolinių grasinimų ir šantažo nutraukimas“, sakė Šiaurės Korėjos užsienio reikalų viceministras.

Anksčiau Pchenjanas yra reikalavęs, kad būtų išvestas visas Pietų Korėjoje esantis JAV karinis kontingentas, dislokuotas ten saugoti ją nuo kaimynės, taip pat nebeliktų Vašingtono sąjungininkės saugumą užtikrinančio amerikiečių branduolinio „skėčio“.

Šiaurės Korėja visada tvirtino, kad jai reikia branduolinių ginklų apsisaugoti nuo galimos JAV invazijos. Libijos diktatorius Muamaras Kadhafi, nutraukęs savo šalies branduolinę programą, buvo nužudytas per sukilimą, palaikomą NATO bombardavimų.

Kim Kye Gwanas taip pat atmetė JAV valstybės sekretoriaus Mike'o Pompeo pasiūlymus dėl JAV ekonominės pagalbos, jei Šiaurės Korėja atsisakys branduolinių ginklų. M. Pompeo pastarosiomis savaitėmis dukart lankėsi Pchenjane, o pastarąjį kartą grįžo iš jo su trim Šiaurės Korėjos į laisvę paleistais amerikiečiais.

„Niekada nepuoselėjome jokių lūkesčių dėl JAV paramos mums vystant savo ekonominę sąrangą ir tikrai nesudarysime tokių susitarimų ateityje“, – pažymėjo viceministras.

Diplomatinė ekvilibristika

Pastarosiomis savaitėmis Šiaurės Korėjos lyderis užsiėmė aktyvia diplomatija – praėjusį mėnesį Korėjos pusiasalį dalijančioje Demilitarizuotojoje zonoje jis susitiko su Pietų Korėjos prezidentu Moon Jae-inu, be to, dukart lankėsi Kinijoje, kur susitiko su šios šalies vadovu Xi Jinpingu. Pchenjanas taip pat paskelbė, kad ateinančią savaitę likviduos savo savo branduolinių bandymų kompleksą.

Analitikai sako, kad dabar Šiaurės Korėja bando iš naujo apibrėžti derybų sąlygas.

„Tai diplomatinė taktika“, – naujienų agentūrai AFP sakė Korėjos nacionalinės diplomatinės akademijos profesorius Kim Hyun-wookas, pavadinęs tai „balansavimu ties pavojinga riba, kuriuo bandoma pakeisti JAV poziciją“.

„Regis, Kim Jong Unas buvo priverstas sutikti su JAV reikalavimu, jog pirmiausiai turi būti įgyvendinta denuklearizacija, o dabar mėgina keisti tą poziciją, normalizavęs Šiaurės Korėjos ir Kinijos santykius bei užsitikrinęs ekonominę pagalbą“, – kalbėjo jis.

„Prasidėjo klasikinė Šiaurės Korėjos diplomatinė ekvilibristika tarp JAV ir Kinijos“, – pridūrė analitikas.

JAV pareigūnai ne kartą tvirtino, kad Pchenjaną sėsti prie derybų stalo privertė Vašingtono „maksimalaus spaudimo“ politika.

JAV Midlberio tarptautinių studijų instituto ekspertas Joshua Pollackas sakė, kad Pchenjaną suerzino „triumfališkas tonas“.

„Šiaurės Korėjos nedžiugina tai, ką jie mato ir girdi, – sakė jis. – Pchenano ir Vašingtono diplomatinius lūkesčius tebeskiria plati praraja“.