Vis dėlto „Laisvės radijui“ pasiūlyta istorija išskirtinė, mat išgirsta ne iš buvusio, o iš tuo metu pareigas ėjusio FSB karininko, savanoriškai sutikusio papasakoti, kaip sekami kitaminčiai.

Laisvės radijo“ pašnekovas sakė seniai įtaręs, kad dirba nusikalstamoje organizacijoje – vadinamojoje sistemoje, tačiau galutinai jo akys atsivėrė, kai perskaitė Hannah Arendt knygą „Totalitarizmo ištakos“.

Toliau pateiktas pirmasis interviu iš pokalbių su FSB karininku ciklo, per kurį buvo papasakota, kaip funkcionuoja Lubiankos sistema.

– Kodėl nutarėte dirbti FSB ir kada pradėjote suprasti, kad užsiimate kažkuo nederamu? Ką būtent supratote perskaitęs H. Arendt knygą?

– Pačioje pradžioje buvo apėmusi euforija, viskas neįtikėtinai patiko, dirbau su įkarščiu. Ilgai nesupratau, ką ir kodėl mes ten darome. Tarsi kovojome su sistemai kenkiančia opozicija, Jehovos liudytojais, fašistais ir antifašistais...

Vis dėlto vėliau supratau, kad vienintelis visos tos veiklos tikslas – išsaugoti valdžią ir užgniaužti kitokį mąstymą. Praregėjus nuo visko pradeda pykinti. H. Arendt knyga padėjo man suprasti, kad savo darbu prisidedu prie slaptos totalitarinės struktūros stiprinimo, o ji yra dabartinio ir būsimo režimo gyvavimo pagrindas.

Tikrai galima išvesti paraleles tarp Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino ir Vladimiro Putino režimų. Kai Rusijoje nebeliks laisvai mąstančių, be to, laisvai mintis reiškiančių žmonių, tada ir prasidės tikrosios represijos. Galiu tik spėti, kad pirmiausia bus išjungtas internetas.

– Kodėl nutarėte papasakoti apie savo darbą?

– Nutariau, nes manau, jog šalis tiesiog garma į prarają, o daugelis ne iš piktos valios klysta, galvodami, kad viskas bus gerai. Kaip manote, kiek šiuo metu yra savanoriškai iš patriotinių paskatų dirbančių skundikų?

Žinau, kad daugelis iš jų 2014–2015 metais važiavo į Krymą neva pailsėti. Kai kurie ten lankėsi net po du kartus. Šiems asmenims buvo išduoti išankstinio balsavimo biuleteniai. Kai girdžiu, kaip jauni žmonės savanoriškai, vien savo pačių iniciatyva pasakoja apie draugus, mane pradeda pykinti. Už kažkokį ragaišį jie parsidavė į vergovę ir skleidžia užkratą aplinkiniams. Su jais turės gyventi mano vaikai – užsisuks amžinas ratas. Štai apie ką kiekvienas privalo susimąstyti.

– Ar skundikų gretos pildosi? Kokio tipo pranešimus paprastai gaunate ir ar dažnai imatės jų nagrinėti?

– Tas būrys išties didėja. [Skundiku gali būti] kaimynas, milicijos įgaliotinis, namo administratorius, vadovas darbe, aukštojoje mokykloje – kas tik nori. Tikslių skaičių nežinau, tačiau manau, kad visoje šalyje tokių yra ne vienas milijonas. Struktūra savo ypatumais kažkiek primena daugiapakopę rinkodarą.

Pavyzdžiui, kas nors susiduria su problemomis (versle, tenka susidurti su banditais, korupcija, valdžios savivale, gresia baudžiamoji atsakomybė, tenka stoti į aukštąją mokyklą ar pan.). Toks žmogus iš karto bėga pas „patikimą draugą“, o šis, savo ruožtu, atveda jį pas mus. Žmogus galvoja, kad toks atvejis vienkartinis...

Kai kurie taip užtikrina gerovę: įjungiamas socialinis liftas ne tik jiems, bet ir artimiesiems. Tik nereikia pamiršti, kad tokiu atveju kas nors visada leidžiasi žemyn. Energijos išsaugojimo įstatymas pagrįstas savitarpio pagalbos principu. Su Jehovos liudytojais – viskas atvirkščiai – sistema į juos dantis gali išsilaužyti.

– Jehovos liudytojais užsiimate neseniai, po uždraudimo, ar ir anksčiau jais domėjotės? Ar suprantate, kodėl valstybė juos persekioja?

– Seniai. Pradėjome domėtis dar gerokai prieš uždraudimą. Visi jau seniai suskaičiuoti, jų tapatybės nustatytos. Pagal oficialią versiją jie – totalitarinė ekstremistų sekta. O faktiškai – tai žmonės, kurie, stiprinami tikėjimo, yra nepaveikūs propagandai ir nepasiduoda verbuojami.

Sistema juos vertina kaip grėsmę, kadangi jie – organizuoti ir nepriklausomi, o kada nors gali ir dėl valdžios pakovoti, be to, kontroliuojami yra iš JAV. Su jais kovojama tik todėl, kad jie kelia potencialią grėsmę valdžiai, o ne dėl to, kad pasisako prieš kraujo perpylimą.

– O Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkų nesekate?

– Rusijos stačiatikių bažnyčia – galima sakyti, mūsų filialas. Ten jie patys tarpusavyje išsiaiškina. Dėl skyrimo į svarbius postus susitariama.

– Ar teisingai papasakota istorija apie tai, kaip specialiosios tarnybos sufabrikavo, o vėliau „demaskavo“ opozicionierių grupę „Novoje veličije“? Ar dažnai tenka užsiimti tokio pobūdžio klastotėmis?

– Iš visko sprendžiant, papasakota teisingai – liudininkai iš mūsų sistemos. Man asmeniškai tokiais reikalais užsiimti neteko. O E centras ir iš tiesų yra FSB filialas, arba, tiksliau sakant, vienas iš čiuptuvėlių.

– Ar yra tarp jūsų kolegų prisiekusių Vladimiro Putino pakalikų, nuoširdžiai kovojančių su „Rusijos priešais“? O gal visi – cinikai, dirbantys tik dėl pinigų?

– Prisiekusių aš nepažįstu, o cinizmas ir veidmainiavimas mums būdingi. Išgirdę kritiką V. Putino adresu, visi pažvelgtų iš nuostabos perkreiptais veidais, suprastų, kad yra tikrinami, o tada praneštų vadovybei.

– Ar lengva integruoti agentus į opozicionierių grupes? Gal galite patarti, kaip atskirti jūsiškį?

– Visos problemos tėra laikinos: atrinkti tinkamą, reikalavimus atitinkantį kandidatą. Kokio nors konkretaus požymio, pagal kurį būtų galima atpažinti mūsiškį, nėra. Tačiau jei koks nors jums nepažįstamas asmuo yra susipažinęs su asmenine jūsų informacija (žino, kokie jūsų pomėgiai, kokias kalbas mokate, kad turite sodybą ir pan.), verta susimąstyti.

– Klausotės telefoninių pokalbių, skaitote laiškus, stebite žinutes ir susirašinėjimą socialiniuose tinkluose. Ką patartumėte tiems, kuriuos sekate?

– Klausomės, stebime, skaitome, fiksuojame. Technika ir galimybės dabar tikrai geros. Bent Rusijos teritorijoje beveik netenka susidurti su kokiais nors apribojimais. Visiems rekomenduoju nesinaudoti socialiniu tinklu „VKontakte“, nesiregistruoti opozicinio tipo svetainėse, naudoti „Tor“.

Kiek griežtai kontroliuojama tai, ką jūsų stebimas asmuo daro, sako ir rašo?

– Viską lemia tai, ko iš konkretaus žmogaus norima. Vieni bus išmesti iš darbo ir niekada nesužinos, už ką, kiti nebus pasamdyti. Su trečiais gali būti dirbama ilgai – iki reikiamo rezultato.

Visoje šalyje represuojamas savanoriškai Aleksejaus Navalno šalininkais tapęs jaunimas – moksleiviai ir studentai. Kokių instrukcijų laikotės jų atžvilgiu?

– Oficiali versija – perspėjimai masinių neramumų atveju ir administracinių teisės pažeidimų profilaktika. Protestuojantį jaunimą stengiamės nuraminti bendradarbiaudami su Vidaus reikalų ministerija ir per tėvus: nuostata dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už smurtą šeimoje panaikinta ne šiaip sau.

Ar keičiasi nuostatos? Tarkim, ar gali būti taip, kad šiandien pagrindiniu taikiniu paskelbiami Jehovos liudytojai, o rytoj – A. Navalno šalininkai?

– Sistema visada turi priešą. Šiandien vieną, vėliau – galbūt kitą arba abu iš karto. Kiekvienas skyrius kovoja su savu priešu, be to, perdeda grėsmę. Situacija visada sudėtinga, bet kontroliuojama.

Kolegos pasakojo, kad prie Jevgenijaus Roizmano (Jekaterinburgo meras, V. Putino kritikas – red.) buvo stengiamasi giliai kapstytis (...).

Ar tiesa, kad FSB darbuotojai Kubanėje policijos skyriais naudojasi kaip vadinamaisiais slaptaisiais kalėjimais?

– Administracinis areštas ir termino pratęsimas – įprasta praktika. Apie kankinimus naudojant srovę veikiausiai nemeluojama.

Ar stengiatės sutrukdyti opozicijai, ar išaiškinti potencialiai nelojalius asmenis?

– Aš dirbu su žmonėmis, apie kuriuos gaunu tam tikros informacijos. Nelojalūs asmenys – tai atvirai besireiškiantys opozicionieriai. Potencialius išsiaiškinti daug sunkiau. Netrukus gausime sąrašą, sudarytą pagal prasčiausius rezultatus deklaravusių teritorinių rinkimų komisijų pateiktas išvadas.

Tada iš lėto pradėsime dirbti. Žinoma, domėsimės ne visais. Svarbiausia bus nustatyti ryšį, aišku, jei toks yra. Gal tai darbo kolektyvas, gal sekta, gal dar kas nors. Nesitiki? Pats netikėčiau, jei nežinočiau.

Kokia jūsų nuomonė apie režimu nepatenkintųjų potencialą?

– Nemanau, kad išvis yra koks nors potencialas.

Kokia jūsų nuomonė apie Sergejaus Skripalio istoriją? Ką kalba jūsų kolegos?

– Visa sistemos istorija paženklinta kova su priešais – vidiniais ir išoriniais, pradedant Solomonu Michoelsu ir baigiant Aleksandru Litvinenka. Manau, kad dabar Skripalius apnuodijo dėl to, kad baigėsi pinigai, praėjo rinkimai, išprovokuotos sankcijos, todėl visas bėdas, dėl kurių teks veržtis diržus, bus galima suversti Vakarams. Įtampa nenuslūgs. O kolegos sako: „Tai ne mūsų darbas, bet taip bus su visais išdavikais.“

Užsiminėte apie ateityje gresiantį interneto išjungimą. Ar šią hipotezę iškėlėte jūs, ar tarnyba, kurioje dirbate, laikosi nuomonės, kad tai tiesiog neišvengiama?

– Tai spėjimas. Neseniai apie tai kalbėjo Germanas Klimenko. Ir Kinijoje juk veikia savas internetas. Šiaip jau technologijų specialistas aš nesu.

Kiek jūs uždirbate? Už kokius nuopelnus skiriamos premijos? Ar lengva kopti karjeros laiptais?

– Alga nesiskundžiu, nors iki Igorio Sečino dar toli. Naujai priimtam leitenantui čia mokama ne mažiau kaip 60 tūkst. Rusijos rublių (814 eurų), o vyresniajam – ne mažiau kaip 90 tūkst. (1,2 tūkst. eurų). Taikomos priemokos už pradirbtus metus, laipsnius ir kt. Už darbą prie tokios istorijos kaip „Novoje veličije“ baigiantis metams galima sulaukti premijos. Ilgainiui ir karjerą galima padaryti. Svarbiausia, kad vadovui nepasirodytų, jog jam krečiamos kiaulystės. Per galvas lipti taip pat nereikia. Daugelis paprasčiausiai laukia – juk paaukštintas gali būti ir kam nors išėjus į pensiją.

Kokiuose skyriuose atsiveria didžiausios profesinio augimo perspektyvos?

– Vertingu laikomas darbas kontrolės tarnyboje – čia atsiveria plačiausios galimybės, be to, gausėja pažinčių su žmonėmis iš ekonomikos srities.

Ar leidžiama vykti į užsienį?

– Ne, bet tarnybinių komandiruočių išskirtiniais atvejais pasitaiko.

O, tarkim, dėl žmonos ar kurio nors kito šeimos nario atostogų Egipte arba Turkijoje taip pat privalu susitarti?

– Žinoma.

Vadovybė, ko gero, rekomenduoja arba net verčia ilsėtis Kryme?

– Tiesiogiai – ne. Svarbiausia – Rusijoje.

Ar teko tarp kolegų sutikti tokių pat disidentų? Ar būna, kad darbe arba neformalioje aplinkoje kas nors išsako abejonių dėl to, ką tenka dirbti?

– Sutikti neteko. Jei taip ir nutinka, vadinasi, esi tikrinamas. Abu asmenys apie tai praneš.

Galbūt girdėjote FSB majoro Aleksandro Ignatjevo istoriją? To, kuris žiauriai nužudė savo žmoną, išpjovė jai akis, o tada papjovė keturių mėnesių dukrelę? Kalbama, kad jis išsikraustė iš proto dėl darbe iškilusių nemalonumų. Ar tikrai dirbant „sistemoje“ tenka patirti tokią įtampą?

Tą istoriją aš, aišku, girdėjau. Jis persidirbo, skaitė per daug skundų, užsidarė savo kiaute, todėl taip liūdnai ir baigėsi. Matyt, apskritai neturėjo su kuo pasikalbėti. Nuo šito darbo visi vaikštome tamsiais ir paniurusiais veidais. Labai padeda veidmainiavimas ir tam tikras dviejų požiūrių turėjimas. Norėčiau, kad visi mūsų „žvalgybininkai“ suprastų, jog yra elementariausi skundikai, o mūsų šalis per plauką priartėjusi prie Šiaurės Korėjos. Vienintelis tikras Rusijos priešas – tai valstybe tapusi specialiųjų tarnybų sistema.