Maskva sugebėjo užimti unikalią poziciją regione ir palaikyti normalius santykius su aršiais priešais: Saudo Arabija ir Kataru, Turkija ir Egiptu, kurdais ir daugybe jų priešininkų, iraniečiais ir arabais ir t.t. Deja, nepaisant visų pastangų, tapti tikru regioniniu arbitru ir išstumti Jungtines Valstijas Maskvai nepavyko, nes visgi Rusijos ir JAV karinių-techninių, finansinių ir logistinių galimybių skirtumas pernelyg didelis. Dabar, kai du Rusijos partneriai – Iranas ir Izraelis – pasirengę ne juokais kibti vienas kitam į atlapus, išlaikyti pusiausvyrą ir vienodai sutarti su abiem bus sunku, o gal ir visai neįmanoma, „Novaja gazeta“ rašo rusų žurnalistas ir karinis analitikas Pavelas Felgenhaueris.
Rusija savo pajėgų Sirijoje dislokavo 2015 metų rugsėjį, reaguodama į Damasko ir Teherano prašymą, esą bendromis pajėgomis pavyktų užgniaužti Sirijos opoziciją ir radikalius islamistus. Iš pradžių buvo skelbta, kad tai bus išskirtinai aviacinė kampanija, tačiau vien antskrydžių nepakako, tad į Siriją buvo pasiųstos specialiųjų operacijų pajėgos, karinė policija iš musulmoniškų šalių, atvažiavo ir savanoriai samdiniai, ir visokie patarėjai specialistai, ketinantys sustiprinti Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgas.
Net ir įskaičiavus privačią karinę kompaniją („Vagnerio grupę“), bendras pajėgų kontingentas Sirijoje vis dar nesiekia 10 tūkst. žmonių.
Realios Sirijos okupacijos, net ir laikinos, scenarijus akivaizdžiai niekada nebuvo svarstomas. Rusija tikrai nenori pakartoti Afganistano košmaro, nes tam neturi nei išteklių, nei ambicijų.
Maskvą visai tenkina ribotas buvimas Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje. Tereikia, kad Damaske tvarkytųsi draugiškas režimas, sudarantis tokiam būviui palankias sąlygas.
Senasis sovietinis laivyno aprūpinimo punktas Tartuse, kur anksčiau praktiškai be darbo stovėjo plaukiojančios remonto dirbtuvės, dabar tapo Rusijos laivyno baze, kur nuolat dislokuoti du povandeniai laivai ir kiti kariniai Viduržemio jūros eskadros laivai.
Rusijos karinės oro pajėgos kaimyninėje Chmeimimo bazėje bombarduoja B. al Assado priešininkus ir visokius islamistus, tačiau pagrindinis jų tikslas yra talkinti Rusijos kariniam laivynui Tartuse, kuris atlieka atsvaros JAV karo laivynui ir jų sąjungininkams NATO vaidmenį.
Proiranietiškos pajėgos (šiitų sukilėliai) taip pat buvo pasiųstos į Siriją, kad išgelbėtų B. al Assadą ir sutriuškintų sunitų sukilėlius. Tačiau tolesni strateginiai Irano tikslai yra gerokai ambicingesni. Bendras Irano pajėgų skaičius Sirijoje viršija 80 tūkst. žmonių. Tai vadai ir specialistai iš Islamo revoliucijos sargų korpuso, Libano „Hezbollah“ kovotojai, savanoriai samdiniai iš Afganistano (chazariečiai) ir Irako. Islamo revoliucijos sargų korpusas pamažu kuria karines bazes ir, kaip teigiama, planuoja apgyvendinti Sirijoje šiitų savanorių, kurie prisidėtų keičiant gyventojų etninę sudėtį.
Izraelis nelaiko Rusijos misijos Sirijoje grėsme nacionaliniam saugumui. Praėjusių metų gruodį Avi Dichteris – Kneseto Užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininkas, atstovaujantis partijai „Likud“, buvęs specialiųjų pajėgų karys, kontržvalgybininkas, Izraelio saugumo tarnybos vadovas, vidaus reikalų ministras – vizito Maskvoje metu pareiškė: „Rusija mums ne priešė, nematome jokių problemų dėl jos karinės misijos Sirijoje“.
„Jeigu Rusija, „supervalstybė ir mūsų sąjungininkė“, priėmė strateginį sprendimą dėl buvimo Viduržemio jūroje, sveiki atvykę“, – sakė A. Dichteris.
Tik štai iraniečių Sirijoje Izraelis netoleruos.
Rusijos ginklai ir patarėjai padėjo atkurti Sirijos priešraketinės sistemos gynybinį potencialą, ir Maskva po amerikiečių ir britų balandžio 14 d. įvykdytų antskrydžių pažadėjo atsiųsti dar raketų, įskaitant ir S-300 kompleksus. Po vadinamuoju Sirijos priešraketinės gynybos skėčiu iraniečiai galės dislokuoti savo taktinių raketų (sukurtų panaudojant Šiaurės Korėjos technologijas), kurios gali pasiekti taikinių visoje Izraelio teritorijoje.
Nuolatinė kova su sionizmu – vienas iš pagrindinių ideologinių Irano režimo principų. Tai pat tai gana pragmatiška populistinė politika, kuria siekiama užsitarnauti sunitų simpatijų regione, kur persai bei šiitai niekuomet nebuvo per daug populiarūs. Iranas būtent save (visai ne Rusiją) regi kaip dominuojančią jėgą regione, jei pavyktų išstumti Jungtines Valstijos arba bent jau susilpninti jų vaidmenį. O priešprieša su Izraeliu – būdas tai pasiekti.
Vien tik balandį, kaip manoma, Izraelio kariuomenės įvykdyti smūgiai Sirijoje sunaikino kelias Irano bazes. Maskva garsiai protestavo prieš JAV ir jų sąjungininkų balandžio 14 d. įvykdytus antskrydžius, kai niekas nežuvo, tačiau apie Izraelio smūgius praktiškai nutylėjo.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, Rusijos ir Izraelio generaliniai štabai ir karinių žvalgybų vadovai palaiko reguliarų kontaktą. Kiek tęsis ši idilė, neaišku.
Izraelis paskelbė trofėjinių dokumentų, kuriuose matyti, kad Irano raketinė branduolinė programa gerokai labiau pažengusi, nei buvo anksčiau manyta. Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas žadėjo, kad po gegužės 12 dienos ketina peržiūrėti susitarimą dėl Irano branduolinės programos. O V. Putinas pabrėžia, kad Irano branduolinio susitarimo „privalo besąlygiškai laikytis visos šalys“.
Teheranas žadėjo atnaujinti branduolinę programą, jeigu D. Trumpas pasitrauks iš branduolinio susitarimo. Ir dar žadėjo atkeršyti žydams už smūgius jo bazėms Sirijoje.
Sovietinės kovinės priešraketinės gynybos dalys pirmą kartą dislokuotos Sirijoje, kai amerikiečiai išsilaipino Libane 1982 metais. Izraelio kariuomenė tuomet vengė tiesioginių kovinių susidūrimų su Rusijos kariuomene. Tačiau su Sirijos kariuomene, kurioje buvo daug Rusijos patarėjų ir specialistų, Izraelis kovoti nesidrovėjo.
Šimtai sovietinių karininkų žuvo arba buvo sužeisti per mūšius su Izraelio pajėgomis Sirijoje ir Libane, įskaitant ir tris generolus. Dabar Izraelio kariuomenė viena, be Jungtinių Valstijų ar kitų sąjungininkų paramos, suduoti smūgių giliai Irano teritorijoje esantiems karinės branduolinės pramonės objektams artimiausiu metu vargu ar drįs. Tačiau Islamo revoliucijos sargų korpuso (ir Sirijos pajėgų) objektai Sirijoje ir toliau bombarduojami.
Rusijos patarėjai ir specialistai vėl gali patekti į ugnį. Ir tuomet nebus aišku, ką daryti. Kaip ir praėjusį kartą įslaptinti informaciją apie patirtus nuostolius dvidešimčiai metų ar viešai viską paskelbti ir įsitraukti į tiesioginį kovinį konfliktą su Izraeliu?
Izraeliui visai tinka B. al Assadas Damaske ir rusai Sirijoje, jeigu jie kontroliuos B. al Assadą ir iki minimumo sumažins Irano grėsmę. Deja, Kremlius nekontroliuoja nei B. al Assado, nei iraniečių, ir artimos partnerystės su žydais politika, kuri paprastai siejama su V. Putinu, nėra populiari nei Rusijos kariniuose, nei diplomatiniuose sluoksniuose.
Rusijos generaliniame štabe visi supranta, kad be proiranietiškų kovotojų ir Irano naftos dolerių B. al Assado režimas greitai ir neišvengiamai žlugs, ir jokie karo laivynai nepadės, o bazės Tartuse ir Chmeimime, kurios kainavo taip brangiai, bus prarastos.
Izraelio karinės pajėgos tradiciškai yra laikomos proamerikietiškomis pajėgomis, o dabartiniai draugiški santykiai su žydais laikomi laikina vadovybės užgaida. Esą, jeigu Pentagonas pabrėžtinai vengs tiesioginio susidūrimo su rusų pajėgomis Sirijoje, tai ir Izraelio pajėgos turėtų saugotis tuo atveju, jei Rusija pademonstruotų tvirtumą.
Tačiau Vašingtonas Sirijoje neturi jokių gyvybiškai svarbių interesų, o Izraelio atveju sprendžiamas šalies ir tautos egzistavimo klausimas. Kovinio pasirengimo ir kariniu techniniu požiūriu Izraelio pajėgos gerokai lenkia ir Rusijos karinį laivyną, ir Sirijos ir Irano pajėgas Sirijoje kartu sudėjus jūroje, ant žemės ir ore. Izraelio generaliniame štabe neabejojama savo jėgomis.
Kol kas geras yra vienas dalykas: per būsimus Rusijos-Irano-Sirijos-Izraelio susidūrimus branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė yra maža.
