Dėl suprantamų priežasčių europiečiams lengviau pasmerkti pažįstamą kraštutinių dešiniųjų antisemitizmą, nei priešiškumą žydams, kurį į Europą atsiveža nuo karų ir ekonominio nepritekliaus bėgantys imigrantai. Šis klausimas didžiausią įtampą kelia Vokietijoje.
Vokietija žvelgia savo siaubingai praeičiai į akis nepalyginti drąsiau ir sąžiningiau nei kitos valstybės. Po Antrojo pasaulinio karo ši šalis prisiėmė atsakomybę dėl savo nusikaltimų ir įsipareigojo saugoti žydų gyvybes bei priglausti visus imigrantus, bėgančius nuo smurtinių konfliktų ir politinio persekiojimo. Tačiau pastaruoju metu į Vokietiją plūstelėję imigrantai atvyksta iš šalių, kur labai paplitęs antisemitizmas, todėl minėtieji įsipareigojimai ima vienas kitam prieštarauti.
Šią įtampą puikiai iliustruoja neseniai paplitęs Berlyne nufilmuotas vaizdo įrašas, kuriame siras prieglobsčio prašytojas užpuola žydišką kipą dėvintį jaunuolį. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasmerkė šį incidentą ir pavadino jį gėdingu. Praėjusią savaitę įvairiuose miestuose tūkstančiai vokiečių iš skirtingų religinių bendruomenių užsidėjo kipas ir išėjo į gatves parodyti solidarumą su žydų bendruomene. Kai kurios musulmonės nešiojo kipas ant hidžabų. Reginys kėlė pasigėrėjimą. Bet jei Europos priešakyje stovinti Vokietija nori rimtai pasipriešinti antisemitizmui, diskutuojant apie naujas imigrantų bangas jai teks labiau atsižvelgti į žydų bendruomenių saugumą, teigia J. Kirchickas.
Imigrantai pasižymi antisemitinėmis pažiūromis
Akivaizdu, kad daugelis į Europą atvykstančių imigrantų yra kilę iš musulmoniškų šalių, kurios jau seniai išvijo kadaise klestėjusias žydų bendruomenes, skatina antisemitizmą valstybiniu lygmeniu ir plačiai tiki antisemitinėmis konspiracijos teorijomis. Kaip Vokietija nesuderinama su jos priimamais pabėgėliais, puikiai atspindi vienas pavyzdys: Vokietijoje Holokausto neigimas baudžiamas laisvės atėmimu, o musulmonų ir arabų šalyse Artimuosiuose Rytuose jis yra visiška norma.
Žinoma, negalima daryti prielaidos, kad visi sirų pabėgėliai yra tokie kaip buvęs šalies gynybos ministras, savo knygoje paminėjęs seną prietarą, kad žydai žudo kitų religijų vaikus ir per Paschą iš jų kraujo kepa macus. Tačiau negalima paneigti ir to, kad daugeliui sirų antisemitinė aplinka vis dėlto padarė vienokį ar kitokį poveikį.
Vokiečiai taip norėjo parodyti rūpestį kenčiančiais užsieniečiais musulmonais, kad daugelis pasitiko juos išskėstomis rankomis tinkamai neapsvarstę šio geraširdiškumo padarinių bendrapiliečiams žydams. Tik praėjusiais metais užbaigęs kadenciją Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas pripažino bijąs daugiakultūriškumo ir pridūrė: „Man atrodo skandalinga, kad į antisemitines arabų šalių gyventojų pažiūras nekreipiama dėmesio arba jos vadinamos suprantamomis dėl Izraelio politikos. Arba kai islamo kritika išsyk užsipuolama kaip rasizmo ir neapykantos musulmonams išraiška.“
Panašiai ir A. Merkel tik šį vasarį viešai prabilo apie „pavojingas teritorijas“, didelį nusikalstamumą, musulmonų imigrantų daugumos rajonus visoje Europoje, kur baiminasi užsukti net teisėsaugos tarnybos ir kurių egzistavimą liberalai ilgą laiką aršiai neigė kaip islamofobišką pramaną. „Tokių teritorijų tikrai esama. Jas reikia vadinti tikruoju vardu bei spręsti susiklosčiusią padėtį“, – pareiškė A. Merkel.
Nesuderinama su Vokietijos vertybėmis
2015 m. prabėgus mėnesiui po Vokietijos kanclerės sprendimo atverti šalies sienas daugiau kaip milijonui daugiausia musulmonų imigrantų, keturios pagrindinės Vokietijos žvalgybos tarnybos prisidėjo rengiant beveik nepastebėtą įspėjimą: „Importuojame musulmonišką ekstremizmą, arabišką antisemitizmą, kitų tautų nacionalinius ir etninius konfliktus, taip pat kitokią visuomeninę ir teisinę mąstyseną.“
Kitoje ataskaitoje, kurią praėjusiais metais paskelbė Amerikos žydų komiteto Berlyno biuras, užsimenama, kad mokslininkams apklaustus 68 sirų ir irakiečių pabėgėlius, dauguma jų išsakė antisemitines pažiūras.
A. Merkel, kalbėdama sausio 27 d. minint Holokausto atminimo dieną, pripažino: „Nesuvokiama ir gėdinga, kad jokia žydų institucija – mokykla, darželis ar sinagoga – negali egzistuoti be policijos apsaugos.“ Jos komentarams svorio pridėjo ankstesnį mėnesį vykę protestai, per kuriuos keli tūkstančiai žmonių, daugiausia musulmonų ir imigrantų, pasmerkė JAV sprendimą perkelti ambasadą Izraelyje į Jeruzalę. Vos už 100 metrų nuo Berlyne stovinčio memorialo žuvusiems Europos žydams protestuotojai degino Izraelio vėliavas ir skandavo antisemitinius šūkius.
Kaip rašo Europos Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas, imigracija vyko chaotiškai ir pasienyje žmonės buvo tikrinami menkai, todėl dauguma iš maždaug 2 mln. asmenų, atvykusių į Europą su didžiąja banga 2015–2016 m., buvo ne pabėgėliai, o darbo ieškantys ekonominiai migrantai. Ir net daugelis tų, kurie galėtų legaliai įrodyti esą pabėgėliai, bėgo ne nuo neišvengiamos grėsmės, o iš Jungtinių Tautų administruojamų stovyklų saugiose šalyse, tokiose kaip Libanas, Jordanija ir Turkija.
2015 m. per patį migrantų krizės įkarštį A. Merkel kritikus bandyta nutildyti visiškai nederamu susiklosčiusios situacijos palyginimu su Antruoju pasauliniu karu, kai valstybės neturėję Europos žydai būdavo apgręžiami prie Amerikos krantų ir baigdavo gyvenimą dujų kamerose.
Imigracija stiprina nacionalistines nuotaikas
Kita A. Merkel akivaizdžiai pražiūrėta aplinkybė, pasak straipsnio autoriaus J. Kirchicko, yra tai, kokią įtaką jos sprendimas galėjo padaryti Europos vidaus politikai. Net tie, kas tiki, kad Europa privalo priimti migrantus bei pabėgėlius, negali ignoruoti pragaištingų šios politikos padarinių. Juk ji sustiprino prieš imigraciją nusiteikusias partijas, kurios taip pat pasisako prieš JAV bei NATO, palaiko Rusiją ir šiaip yra neliberalios. Labai gali būti, kad A. Merkel sprendimas nulėmė ir britų apsisprendimą pasitraukti iš Europos Sąjungos.
Viena tokių grupuočių, pasipelniusių iš migrantų antplūdžio, yra „Alternatyva Vokietijai“. 2013 m. šią partiją įsteigė grupelė prieš eurą nusiteikusių ekonomistų. Tąkart ji nesurinko pakankamai balsų, kad patektų į parlamentą, bet vos po ketverių metų, jau virtusi etnine partija su visu neliberalių įsitikinimų rinkiniu, „Alternatyva Vokietijai“ patrigubino rinkėjų dalį ir tapo pirmąja per pastaruosius 60 metų į Bundestagą patekusia kraštutine dešiniąja partija.
Jos nariai priešiški musulmonams ir žydams. Be to, partijoje glaudžiasi nacionalistai, prieštaraujantys Vokietijos istoriniam konsensusui prisiimti atsakomybę už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Vienas iš organizacijos vadovų Bjornas Hocke Berlyne stovintį paminklą Holokaustui pavadino „gėdos memorialu“ ir pareiškė, kad vokiečiams „derėtų apgręžti įamžinimo politiką 180 laipsnių.“
Vokietijos žvalgybos tarnybos visa tai laiko migrantų antplūdžio pasekme. „Per imigraciją kuriame ekstremistus, – 2015 m. pareiškė vienas žvalgybos karininkas laikraščiui „Welt am Sonntag“. – Pilietinė visuomenė radikalizuojasi, nes dauguma nenori imigracijos, bet politikai jiems tai primeta.“
Problemos išliks iš artimiausioje ateityje
Galbūt šiandien Europos vyriausybės vienbalsiai sutaria užkirsti kelią 2015–2016 m. krizei, bet masinės migracijos iššūkiai niekur nedings. Nuo Afrikos ir Artimųjų Rytų iki Europos visai netoli, todėl artimiausiais metais ir dešimtmečiais klimato kaita, ekonominis sąstingis bei karas palaikys migrantų srautus.
Visiškai uždaryti žemyno sienas neišmintinga ir nehumaniška. Bet lygiai taip pat neprotinga ir nežmogiška priimti neribotą skaičių žmonių, kurių kultūra ir vertybės iš esmės skiriasi nuo vietos gyventojų ir kurie visiškai kitaip vertina Holokaustą, tvirtina J. Kirchickas.
Tokiai šaliai kaip Vokietija teks įdėti daugiau pastangų, kad pasilikti pageidaujantiems musulmonams imigrantams įdiegtų pagarbą liberalioms demokratinėms vertybėms. Viena iš šių vertybių yra suvokimas, ką reiškia būti Holokaustą sukėlusios šalies piliečiu.
Vokiečių politikai jau pradeda suprasti, koks iššūkis jiems teko: vienas iš Palestinos kilęs Berlyno žemės ministras pasiūlė mintį, kad visiems atvykėliams integruojantis turėtų būti privaloma apsilankyti kurioje nors koncentracijos stovykloje, o vienas teisininkas iš A. Merkel Krikščionių demokratų sąjungos pareiškė, kad „asmenys, kurstantys antisemitinę neapykantą ir neigiantys žydų teisę gyventi Vokietijoje, neturi teisės gyventi mūsų šalyje“.
Dabar, kai dėl antisemitizmo žydai vėl priversti bėgti iš Europos, tai skamba kaip visai protinga sąlyga žmonėms, pageidaujantiems pradėti naują gyvenimą valstybėje, įsipareigojusioje priimti bėgančiuosius nuo persekiojimo ir stiprinti išlikusią žydų bendruomenę.
Ir nors šiandien dauguma antraščių apie žydų gyvenimą Europoje skamba nejaukiai, esama ženklų, kad permainos įmanomos. Išplitus vaizdo įrašui apie antisemitinį išpuolį Berlyne, paaiškėjo, kad kipą dėvėjęs vyras buvo visai ne žydas, o Izraelyje gyvenantis arabas. Nepatikėjęs, kad dievobaimingiems žydams pavojinga vaikštinėti Berlyno gatvėmis, jis nutarė paeksperimentuoti vaikštinėdamas su kipa.
Po šio nutikimo jaunuolis pripažino klydęs. Jis pareiškė, kad išpuolį išplatino norėdamas „parodyti policijai, vokiečiams ir visam pasauliui, kaip baisu šiandien žydams vaikščioti Berlyno gatvėmis.“