Ar pagal planą, ar dėl sėkmingo aplinkybių sutapimo, jo agresyvios karinės pozicijos, aštrių įžeidinėjimų („raketų žmogutis“) ir spaudimo Kinijai įgyvendinti Jungtinių Tautų sankcijas, derinys padėjo atvesti Šiaurės ir Pietų Korėjas į prasmingo dialogo kelią.

Abi valstybės dabar išreiškė ketinimus kartu bendradarbiauti, kad šis pusiasalis liktų be branduolinių ginklų, ir oficialiai užbaigti Korėjos karą, svetainėje time.com rašo atsargos admirolas Jamesas Stavridis.

Šiam diplomatinių santykių atnaujinimo momentui įtakos turėjo ir dar trys svarbūs veiksniai. Kim Jong Unas sparčiai konsolidavo perspektyvią branduolinių ginklų programą, kuri, jo nuomone, atveria kelią į pripažintų branduolinių valstybių klubą ir užtikrina, kad derybos iš esmės bus jam naudingesnės.

Anot straipsnio autoriaus, Olimpinių žiemos žaidynių laikas tapo savotiška „priešgaisrine proskyna“ itin įkaitusiai retorikai, skambėjusiai praėjusių metų pabaigoje. Be to, nors dažnai tai lieka nepastebėta, Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae Inas taip pat rodė nuoseklų norą derėtis – tai iškalbinga strategija, kurios alternatyva galėjo tapti tik milijonai korėjiečių, žuvusių abiejose demilitarizuotos zonos pusėse.

Ar tai bus veiksminga? Ar tai leis pakelti šampano taures ir pelnyti Nobelio premijas? Nors tolimas ir labiausiai tikėtinas šio proceso rezultatas gali būti sėkmingas ir ilgalaikis, derybų keliu pasiektas sprendimas, egzistuoja maža, bet reikšminga galimybė, kad mes grįšime prie tos įtampos lygio, kuris tvyrojo iki olimpinių žaidynių, ir dar mažesnė tikimybė, kad šiame pusiasalyje kils karas, kuris primins nuo automobilio nulėkusius ratus. Autorius įsitikinęs, kad pasaulio padėtis yra geresnė, negu prieš šešis mėnesius. Tačiau, deja, pamatiniai dalykai tebėra pavojingi.

Straipsnio autorius mano, kad Amerikai derėtų mažiau dėmesio skirti vien tik Šiaurės Korėjai ir dažniau įsiklausyti pietų korėjiečių žodžius. JAV Kim Jon Uną regi tik vienoje plotmėje: kaip pusiau kuoktelėjusį vyruką su tikrai nevykusia šukuosena. Jie Kim Jong Uną mato iš trijų pusių ir gerai supranta distopišką karaliją, kurią jis valdo žiauriu ir despotišku kumščiu.

Į diskusijas su Kim Jong Unu taip pat reikėtų įtraukti daugiau valstybių. Nepaisant natūralaus noro prisiimti visus nuopelnus, jei JAV pavyktų tai išspręsti, prie derybų stalo vertėtų pasisodinti ir Kiniją. Kad šis reikalas būtų išspręstas, derybos turi būti mažiausiai keturšalės (JAV, Šiaurės Korėja, Pietų Korėja ir Kinija). Pasikviesti prie derybų stalo Japoniją ir Rusiją taip pat nebūtų bloga idėja. Tai negali būti vien tik JAV ir Šiaurės Korėjos konfrontacija.

Nors JAV prezidentas D. Trumpas šioms deryboms pasitelks viso gyvenimo derėjimosi įgūdžius, šiuo atveju jam reikės profesionalių patarimų. Tiesiog, anot autoriaus, statymai yra pernelyg dideli. Prie šių derybų privalo prisidėti JAV profesionalūs diplomatai ir karinė komanda.

Tarnybą baigiantį JAV Ramiojo vandenyno vadavietės vadą, admirolą Harry Harrisą paskirti ambasadoriumi Pietų Korėjoje, o ne Australijoje (kaip buvo planuojama), yra puikus sprendimas. Straipsnio autorius gerai jį pažįsta ir gali garantuoti, kad jo talentas ir sugebėjimai taps galinga jėga.

Kalbant apie amerikiečių interesus, reikia nuspręsti, kokį Šiaurės Korėjos ginkluotės planą JAV bus pasirengusi priimti. Nepaisant daug žadančių Pchenjano kalbų, mažai tikėtina, kad Kim Jong Unas atsisakys visų savo branduolinių ginklų. Straipsnio autorius mano, kad Amerika turėtų pritarti ribotam arsenalui, kurį tikrintų inspektoriai, ir sumažintam balistinių raketų kiekiui. Jei JAV nebus pasirengusios tai padaryti (D. Trumpas jau taip sakė), turės būti pasiruošusios atsistoti ir nueiti nuo stalo.

Tačiau, kaip mano autorius, JAV neturi skubėti. Amerikiečiai turi būti kantrūs, nes nebeturės daugiau galimybių paspausti rankų ir papozuoti nuotraukoms, o tada draugiškai išsiskirstyti. Daugiau negu tikėtina, kad Kim Jong Unas vadovausis savo tėvo ir senelio pavyzdžiu: privers Vakarus džiūgauti dėl taikos, išsireikalaus nuolaidų, o tada pasišalins arba paslėps programos likučius.

Jei „taip“ iš tikrųjų reikš, kad Korėjos pusiasalyje nelieka nė vieno branduolinio ginklo, tam, kad tai būtų pasiekta, prireiks dar kelių metų derybų, o šiems ginklams išardyti, tikrinti ir inspektuoti – dar ilgesnio periodo, galbūt nuo penkerių iki dešimties metų.

Taigi reikėtų tikėtis geriausio, bet rengtis blogiausiam. Tikslas yra spręsti šį klausimą pasitelkus švelnią jėgą ir diplomatiją, bet geriau būti pasirengusiam kautis. Dabar ne laikas sumažinti JAV ir Pietų Korėjos karines pratybas ir mokymus. Reikia glaudaus bendradarbiavimo su Ramiojo vandenyno sąjungininkėmis, ypač Japonija ir Australija, NATO turi likti tvirta ir pasirengusi įsikišti. JAV turi detalius karinius planus (vadinamus „nenumatytų atvejų planus“ ir „operacinius planus“), kurie turi būti patvirtinti ir finansuojami.

Kad ir kokios būtų JAV raudonosios linijos, reikia jų laikytis ir sulaukti realių Šiaurės Korėjos veiksmų, kol sankcijos bus sušvelnintos. Kad ir kuria kryptimi plėtosis įvykiai, itin daug dėmesio teks skirti žvalgybai ir stebėjimui. Tai reiškia agresyvesnį kibernetinį skverbimąsi (teks glaudžiai bendradarbiauti su Pietų Korėja), naują rafinuotą stebėjimą palydovais, bendrą žvalgybą su regioniniais sąjungininkais ir net, galbūt, Kinija (pastaroji, žinoma, prisidėtų tik ribotais būdais).

Tai nebūtų Ronaldo Reagano prieiga „pasitikėk, bet tikrink“, turint galvoje, kad Šiaurės Korėja sugeba patraukti futbolo kamuolį, kai JAV jau ruošiasi jį spirti, ar išnešti šampano taures, kai jau ketinama švęsti taiką. Geresnis požiūris būtų „tikrink, o tada pradėk pasitikėti“.

Atsargos admirolas J. Stavridis buvo 16-as vyriausiasis NATO sąjungininkų pajėgų vadas ir yra Tuftso universiteto Fletcherio teisės ir diplomatijos fakulteto dekanas.