„Kur įrodymai?“. „Apsieisite ir be jų!“. „Mes turime faktų!“. „Jūs meluojate. Mes jus matome kiaurai!“. „Nedrįskite mūsų vadinti „režimu“ ! „Režimas, režimas, režimas!“. Maždaug taip atrodė nuolatinio Rusijos atstovo Jungtinėse Tautose Vasilijaus Nebenzios pokalbis su jo kolege iš Jungtinių Valstijų Nikki Haley, britų diplomate Karen Pierce ir Švedijos, Nyderlandų bei Lenkijos atstovais. Ir atrodo visa tai tarsi Vašingtonas, Londonas ir jų sąjungininkai būtų nusprendę su Maskva bendrauti jos kalba.
V. Nebenzios vienatvė, Assado likimas ir Putino tyla
Posėdyje, kuris buvo surengtas Rusijos iniciatyva, V. Nebenzia su savo pareiškimais pasirodė kaip vienas lauke karys. Jis dvidešimt minučių įrodinėjo, kad Rusijos ekspertai Sirijos Dumos mieste nerado jokių cheminių medžiagų pėdsakų. Būtent Dumos mieste, kaip tvirtina Sirijos aktyvistai ir Vakarų atstovai, Basharo al Assado režimas vėl panaudojo cheminį ginklą. V. Nebenzia taip pat reikalavo paaiškinti, kodėl buvo kremuotos Sergejaus Skripalio jūrų kiaulytės, ir tyčiojosi iš Jungtinių Valstijų, kurios, anot jo, neturi sąjungininkų – tik pakalikų.
Deja, paaiškėjo, kad sąjungininkų neturi būtent Rusija. Vadinamieji „strateginiai partneriai“ iš Kinijos pasirodė esantys (kaip jau nutiko nebe pirmą kartą) ne tokie jau strateginiai: jie kalbėjo, kad cheminis ginklas – tai blogai, visi tyrimai privalo būti objektyvūs, atsakomybė – rimta, agurkai – tik žali, o oras – grynas.
Rusijos sąjungininko Kazachstano atstovas taip entuziastingai akcentavo neutralitetą ir nešališkumą, jog tapo akivaizdu: Astana savo diplomatams davė aiškių instrukcijų neliūdinti Kremliaus, tačiau ir nepadėti Maskvai.
Amerikiečiai ir britai „rusų režimą“ apkaltino blokuojant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbą ir taip bandant išgelbėti B. al Assado kailį. Nikki Haley pažadėjo: Vašingtonas reaguos į įvykius Dumoje, net jei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nebus priimtas joks konkretus sprendimas. Kai britė K. Pierce, neslėpdama pašaipos, kreipėsi į Rusijos atstovą „Mano kolega iš Rusijos per gerai moka anglų kalbą, kad galėtų suprasti mano žodžius“, tapo aišku, kad prasidėjo kova be taisyklių. Ir ne tik Jungtinėse Tautose.
Chaosas Maskvoje
Drama Niujorke kilo prasidėjus chaosui Rusijos biržose ir pradėjus pigti didžiausių Rusijos bendrovių akcijoms. Labiausiai nukentėjo tokie bankai kaip VTB ir „Sberbank“ bei Olego Deripaskos aktyvai. Remiantis skirtingais skaičiavimais, Rusijos oligarchams priklausančių bendrovių vertė vos per kelias valandas sumenko 12-16 mlrd. dolerių.
Sankcijų taikinyje atsidūrusių fizinių ir juridinių asmenų sąrašas, kuriam praeitos savaitės pabaigoje pritarė Jungtinių Valstijų finansų departamentas, sukėlė precedento neturinčią Rusijos elito reakciją, pavyzdžiui, „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Millerio. Jis pareiškė, kad jo įtraukimas į sąrašą – įrodymas, kad „mes viską darome teisingai“.
Kaip ten bebūtų, po tokia apsimestine drąsa slepiama jei ne panika, tai bent jau absoliutus Kremliaus pasimetimas. Tą dieną, kai prasidėjo biržos indeksų pasiutpolkė, o svarbiausio Maskvos kliento Basharo al Assado likimas pakibo ant plauko, viskas, ką pasauliui galėjo pasakyti oficialūs Rusijos atstovai buvo: a) sankcijų sąraše atsidūrusių oligarchų verslams padės valstybė, galbūt per specialius Rusijos viduje įkurtus ofšorus b) Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas buvo neteisus, kai Sirijos diktatorių pavadino „žvėrimi“. Ir tai viskas.
D. Trumpo sankcijos – kaip nuosprendis, kurio vykdymas atidėtas
Kremlius neturėjo plano B tam atvejui, jei neįgalią Obamos ir Kerry politiką ims ir pakeis drąsūs Vašingtono ir jo sąjungininkų diplomatiniai ir ekonominiai sprendimai. Vos prieš pustrečio mėnesio Rusijos ministrai, kišeniniai deputatai ir propagandistai viešai tyčiojosi ir juokėsi iš vadinamojo Jungtinių Valstijų finansų departamento parengto sąrašo – esą, tie kvaili amerikiečiai tiesiog ėmė ir perrašė telefonų knygą.
Netrukus paaiškėjo, kad juoktis tikrai nebuvo ko: ašaros būtų buvusi adekvatesnė reakcija.
Tas sąrašas, pasirodo, tapo nuosprendžiu, kurio vykdymas atidėtas.
Pasmerktuosius renka, kaip kokioje loterijoje, remdamiesi principais, žinomais tik Baltiesiems rūmams. Jei prieš trejus ar ketverius metus buvo galima, sumokėjus lobistams didžiulę sumą pinigų, pabandyti įtikinti amerikiečius pamiršti apie vieno ar kito įtakingo Rusijos piliečio egzistavimą, dabar tokie dalykai tapo nebeįmanomi. Oficialioji Rusija Vašingtone nebeturi gynėjų. Ir tai, ką apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną galvoja JAV prezidentas Donaldas Trumpas, šiame kontekste tapo absoliučiai nebesvarbu.
Buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimas Solsberyje bei Rusijos reakcija į šiuos įvykius, panašu, paskatino kolektyvinius Vakarus prieš Maskvą imtis jos pačios ginklų: viską neigti, viešai grasinti ir mušti, mušti ir mušti į skaudžiausias vietas.
O tokių Rusijos valdančiųjų viršūnėje pakankamai daug. Kartu su rubliu žlugo ir Maskvos bei Vakarų sostines jungęs minimalus pasitikėjimas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, besirengiantis vykti į kiekvienais metais vykstantį ekonomikos forumą Sankt Peterburge, atvažiuos ne palaikyti Rusijos elito, o patikrinti, ar Rusija kartais nepasirengusi keisti savo elgesio modelio tarptautinėje arenoje.
Straipsnio autorius įsitikinęs: Prancūzijos prezidento laukia neigiamas atsakymas. Rusijos prezidentas tikrai neketina nuleisti rankų. Vienas iš ideologinių Kremliaus guru Vladislavas Surkovas (Rusijos Federacijos prezidento padėjėjas) žurnale „Rusija globalioje politikoje“ parašė straipsnį, kuriame vystyta tokia idėja: „Vienatvė – normali Rusijos būsena“. Jai nereikia jokių sąjungininkų.
2014 metais aneksavusi Krymą, Maskva padėjo tašką daugiau nei tris šimtmečius trukusioje bandymų pasukti į Vakarus istorijoje. Anot autoriaus, tai ne tik normalu, bet netgi gerai. Galiausiai Rusija pasiliko likimo valiai – ji nei Vakarai, nei Rytai. Nepritapėlė.
Termino „suvereni demokratija“ kūrėjas paprasčiausiai apsimetinėja. Nei Rusijos ekonomikos struktūra, nei valdančiųjų viršūnėlių nuotaikos niekada nebuvo taip tiesiogiai susijusius su Vakarais kaip šiandien. Ir niekada (bent jau pastaruosius šimtą metų) šalies valdžios autoritetas nebuvo toks silpnas. Perfrazuojant gerai žinomą Boriso Nemcovo pokštą, vaidinti Staliną galima, tik atsisakius Abramovičiaus gyvenimo būdo.
Taigi tie, kurie vienu metu ir valdo Rusiją, ir ją savinasi, tam nepasirengę. V. Putinas galbūt ir sulauks savo ketvirtosios prezidento kadencijos pabaigos. Iš tikrųjų Vakarai permainų Rusijoje kaip reikiant bijosi, tad spaudimą Kremliui greičiausiai dozuos. Tik štai kovo 18-osios triumfą kaip reikiant sugadino pastarųjų savaičių įvykiai. Ir to jau, deja, nebepakeisi.
