Buvęs Irako lyderis ne tik mėgo plaukioti jachta, bet buvo ir aistringas sodininkas (pats išvedinėjo naujų rožių rūšių), jautė silpnybę brangiems vakarietiškiems kostiumams, kolekcionavo senovinius ir šiuolaikinius ginklus ir prabangius automobilius.

Diktatoriaus teigimu, labiau už viską jis mėgdavo dideliu greičiu pralėkti Bagdado gatvėmis, įsikandęs Havanos cigarą.

Dar viena S. Husseino aistra buvo knygos. Šių metų pradžioje internete rastas paties tirono parašytas meilės romanas. Knyga vadinasi „Zabiba ir karalius“. Romantišką 160 puslapių knygą diktatorius parašė 2000 metais, rašo lenta.ru.

Veiksmas vyksta prieš kelis tūkstančius metų. Pagrindinis veikėjas – karalius, kurį, be abejonės, sukūrė pagal savo asmenį. Pagal siužetą, kiekvieną vakarą pas karalių ateina mergina iš kaimo Zabiba, su kuria jie kalbasi apie religiją, nacionalizmą ir liaudies vaidmenį.

Dar S. Husseinas mėgo statyti rūmus – vienus už kitus puošnesnius ir brangesnius – sau ir savo artimiesiems. Per 24 savo absoliučios valdžios Irake metus jis pastatė daugiau nei 80 rezidencijų. Tačiau arabų žiniasklaida rašo, kad rūmų gali būti dvigubai daugiau. Po Respublikos rūmais, kuriuos amerikiečiai vėliau pavadino tikinčiųjų rūmais, buvo įrengtas bunkeris, galėjęs atlaikyti atominį sprogimą, panašų į įvykusį Hirošimoje.

Toks kiekis prabangių rūmų ir vilų buvo būtinas diktatoriui, kuris bijojo pasikėsinimo ir nenakvodavo tame pačiame name dvi naktis iš eilės.

Vėliau dalyje S. Husseino vilų įrengė madingus viešbučius, kai kurias vilas naudoja amerikiečių kareiviai, o viena buvusio diktatoriaus rezidencija pavirto didžiausiu pasaulyje JAV ambasados pastatu.

Obuolys nuo obels...

Lakstyti gatvėmis su vėju įsikandus kubietišką cigarą mėgo ir diktatoriaus sūnūs – specialiai jiems iš Kubos gabendavo cigarus dėžėse. Dviem vyresniesiems diktatoriaus sūnums Uday‘ui ir Qusay‘ui, kurie galėjo tapti diktatoriaus įpėdiniais, draudimų faktiškai neegzistavo.

Jie galėjo sau leisti viską, ką panorėję. Vien briliantas ant Uday‘aus piršto kainavo pusę milijono dolerių. Vyriausiojo diktatoriaus sūnaus automobilių kolekcijoje buvo 10 tūkstančių brangių automobilių.

Pakakdavo valdytojo sūnaus įsakymo, kad į jo miegamąjį atvežtų bet kokią jam patikusią moterį. Ją galėjo pagrobti tiesiog gatvėje. Tas, kurios priešindavosi, nužudydavo. Kalbama, kad diktatoriaus sūnus turėjo sadistinių polinkių. Pasakojama, kad kartą jis mirtinai sumušė du prasikaltusius pavaldinius, vykdydavo kankinimus slaptuose Irako kalėjimuose.

Slaptajai policijai vadovavęs Qusay‘us mažai skyrėsi nuo brolio – sklandė gandai, kad jis irgi dalyvavo žiauriose baudžiamosiose akcijose prieš opozicijos narius.

Tiesa, pasilinksminimai ne visada likdavo nenubausti. Kartą Uday‘us, leisdavęs laiką vakarėliuose su marihuana, heroinu ir kitokiais narkotikais, juokais nušovė kelis žmones, o dar kelis sužeidė. Kliuvo visiems.

„Aš net drebėjau iš įtūžio, tada įsakiau sudeginti visus jo automobilius“, – citavo apsaugininkai buvusio diktatoriaus žodžius.

Nežinoma, kaip į tėvo įtūžį reagavo sūnus. Tiesa, buvo dėl ko liūdėti – jo kolekcijoje buvo šimtai pagal individualius užsakymus pagamintų „Rolls-Royce“, „Ferrari“ ir „Porsche“. Kalbama, kad S. Husseinas visada juokdamasis pasakodavo, kaip stebėjo liepsnojančius sūnaus automobilius.

Vos 12 dolerių sąskaitose

Amerikiečiai iki šiol suka galvą, kur dingo didžiuliai S. Husseino šeimai priklausę pinigai. Žiniasklaida rašė, kad 2003 m. kovo 18-osios vidurnaktį, likus dviem dienoms iki įsiveržimo į Iraką, prie Centrinio banko Irako sostinėje privažiavo trys sunkvežimiai. Viename sėdėjo jaunesnysis diktatoriaus sūnus Qusay‘us, kuris pareikalavo bankininkų išmokėti grynaisiais milijardą dolerių. Jie neprieštaraudami sutiko.

Praėjo kelios valandos, kol į automobilius sukrovė lagaminus su kupiūromis. Tą naktį tokios operacijos vyko visuose dideliuose šalies miestuose – iš bankų buvo imama valiuta ir auksas. Tą pačią dieną diktatoriaus patikėtiniai Šveicarijoje, Libane ir Nyderlanduose ištuštino jo sąskaitas šių šalių bankuose.

Kai amerikiečiai pradėjo aiškintis, kiek pinigų yra diktatoriaus ir jo šeimos narių sąskaitose, paaiškėjo, kad liko vos 12 dolerių.

S. Husseino klanas susikrovė turtą iš naftos pardavimų – valstybės vadovas nuo 1991 m. dėjo sau į kišenę 5 proc. nuo Irako juodojo aukso eksporto. Pinigai buvo gaunami ne tik už naftą. Diktatorius ir jo šeimos nariai ėmė pinigus už bet kokių prekių išvežimą iš šalies.

Visų irakiečių prezidentas

Vienu iš pačių įtakingiausių Irako politikų S. Husseinas (nuo 1956 m. užsiėmęs revoliucine veikla) tapo 1968 m., po eilinio perversmo. Tada į valdžią atėjo Arabų socialistinio atgimimo partija, BAAS (nuo 1966 m. S. Husseinas vadovavo jos saugumo tarnybai).

1969 m. S. Husseinas tapo BAAS generalinio sekretoriaus pavaduotoju ir Revoliucinio vadovavimo tarybos pirmininko pavaduotoju, vėliau – Irako viceprezidentu.

Slaptai ir atvirai kovai dėl valdžios prireikė 10-ies metų. 1979 m. S. Husseinas įteisino savo status quo, išsiuntęs oficialųjį prezidentą Ahmedą Hassaną al Bakrą į atsargą „dėl ligos“ (šalyje kalbėjo, kad senukui tiesiog skyrė namų areštą).

Dar būdamas viceprezidentu, Irako vadovas išgarsėjo kaip efektyvus ir progresyvus politikas, sugebėjęs suvienyti šalį, patyrusią susiskaldymą etniniu, religiniu ir socialiniu aspektais.

Didėjant naftos kainoms Irakas, 1971 m. nacionalizavęs naftos pramonę, maudėsi piniguose. Šalies ekonomika sparčiai augo, švietimas ir sveikatos apsauga pasidarė nemokami. Irakiečių gyvenimo lygis taip pagerėjo, kad 1982 m. S. Husseinui netgi įteikė UNESCO premiją.

Ne visiems patikdavo diktatoriaus politika, bet su tokiais buvo trumpa kalba – disidentus kankindavo ir skandindavo kraujyje. Vakarų žiniasklaidos vertinimu, valdant S. Husseinui, šalyje žuvo apie 250 tūkst. žmonių, kurie buvo įtarti nepritariantys valdžios veiksmams.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje jis ėmė vienas valdyti Iraką, jo rankose buvo visa valdžia. Šalyje klestėjo asmenybės kultas – ant kiekvieno kampo stovėjo S. Husseino statulos, ligoninių, mokyklų ir kitų valstybinių įstaigų, pavadintų jo garbei, sienas puošė diktatoriaus portretai.

Kai ėmė mažėti naftos kainos, Irako ekonominė padėtis dėl kitų šalių įvestų sankcijų palaipsniui ėmė prastėti. Situacijos negerino ir prabangus S. Husseino ir jo šeimos gyvenimo būdas.

Apie S. Husseino išlaidumą sklandė legendos. Jis iš tiesų švaistė pinigus – užsienio lyderius ir savo padėjėjus apdovanodavo auksiniais rašikliais, briliantais puoštais brangiais laikrodžiais. Zambijos prezidentui Kennethui Kaundai Irako tironas nusiuntė dovanų prikrautą lėktuvą. Afrikos lyderis skolingas neliko ir atsiuntė S. Husseinui asmeninį žynį.

Magiški ritualai ir amuletai nepadėjo. 2002 m. JAV prezidentas George‘as Bushas apkaltino S. Husseiną masinio naikinimo ginklo gamyba ir bendravimu su teroristais. Jau po metų amerikiečiai įsiveržė į Irako teritoriją, o po poros savaičių S. Husseino režimas žlugo.

Visame mieste vertė buvusio diktatoriaus statulas, plėšė nuo sienų jo portretus. Šalis, kurioje S. Husseinas buvo vienu metu ir karalius, ir dievas, žlugo per kelias dienas, o tie, kas dar neseniai prisiekinėjo diktatoriui amžiną meilę ir atsidavimą, pirmieji ėmė versti jo statulas.

Patį diktatorių rado požeminėje slėptuvėje jo gimtajame mieste Tikrite. Amerikiečiai uždarė nuverstą diktatorių į kalėjimą, o 2006 m. gruodžio 30 d. pakorė. Sūnūs Uday‘us ir Qusay‘us bandė slėptis Mosule, bet neišsigelbėjo – juos nužudė dar 2003 m. Tirono sūnus išdavė jų antros eilės dėdė šeichas Muhammadas Zaidanas.

Ironiška, kad praėjus daugiau nei 10 metų po mirties bausmės S. Husseinui įvykdymo, diktatoriaus valdymo laiką atsimena vis palankiau.