Iš esmės diskusijos, kuriose nuolat aidi raginimai Didžiajai Britanijai dar labiau spausti Maskvą, daugiausia susijusios su atsaku politinio pagrįstumo tema. Viskas tarsi puikiai suprantama, tačiau tarsi pro akis praslysta vienas esminis aspektas: ko konkrečiai nori Londonas? Taktikos pasirinkimą turėtų lemti norimas tikslas, o ne atvirkščiai.

Taigi, susiklosčius tokioms aplinkybėms ir svarstant, kaip ir kokiomis sankcijomis nubausti Rusiją, painiojami ir į vieną plakami trys paskiri tikslai.

Ar pagrindinis tikslas yra atgrasymas? Noras nubausti Rusiją pasitelkus atsakomąją rezoliuciją, kuria Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui norima parodyti, kaip brangiai, palyginus su nauda, kainuoja jo avantiūrizmas?

Tokiu atveju tikslas turėtų būti platus priemonių spektras, savotiška užtvara, barjeras: dalis jų atneštų rimtų padarinių, o kitos – iš esmės būtų labiau simbolinės. Tokie veiksmai, kaip diplomatų išsiuntimas, raginimas boikotuoti Pasaulio futbolo čempionatą ar teiginiai, jog Rusija remia terorizmą, greičiausiai Maskvai didesnės įtakos neturės, tačiau pademonstruos britų norą priešintis.

Tai labai svarbu, turint omenyje, jog bent jau iki dabar V. Putinas manė, kad Vakarų stiprybės – tiek karinės, tiek ekonominės, tiek politinės ar minkštosios galios – jam visai nebaisios, nes Vakarams pirmiausia stinga ryžto jomis pasinaudoti. Demonstratyviai sumažinti galimybių ir noro jomis pasinaudoti skirtumą – pati geriausia atgrasymo priemonė.

Savaime suprantama, rusai tokiu atveju labai greitai ras būdą, kaip atsakyti į tokį atsaką. Tiesą sakant, remiantis istorija ir patirtimi, jie imsis konfliktą eskaluoti. Kaip ten bebūtų, tokia jau ta pasipriešinimo kaina.

Gali būti, kad Didžiosios Britanijos pirminis tikslas yra apsisaugoti nuo žalingos Rusijos kleptokratijos įtakos. Kad ir kokios būtų S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimo priežastys, dauguma su Maskva siejamos agresijos šalyje persipynusi tiek su Rusijos nusikalstamu pasauliu, tiek su Kremliumi ir verslo sritimi.

Be to, kol vadinamasis Londongradas išliks purvinų Maskvos turtuolių pinigų prieglobsčiu, Didžiosios Britanijos balsas ir įtaka bus ribojami, o nusikalstamas Rusijos režimas jaus paramą.

Tokiu atveju taikinys ir tikslas turi būti pinigai. Didžiajai Britanijai iš tikrųjų priklauso gausus teisinių priemonių arsenalas, kuriuo laisvai galėtų naudotis valdžios pareigūnai. Apmaudžiausia, kad tiesiog trūksta politinės valios imti jais naudotis praktikoje.

Tokio pobūdžio bylos labai sudėtingos, jų tyrimas užtrunka labai ilgai, tad prireikia didžiulių laiko sąnaudų, nežinant, ar tokios pastangos iš viso kada nors atsipirks. Nėra taip, kad britų Nacionalinės nusikaltimų tyrimų agentūra (amerikiečių FTB atitikmuo) ir kitos institucijos nenori atsekti, iš kur atkeliauja nešvarūs rusų pinigai – jiems tiesiog stinga išteklių ir įgaliojimų veikti.

Tai taip pat projektas, kuriam gyvybiškai būtinas tarptautinis bendradarbiavimas ir palaikymas. Noras susekti tuos pinigus ir demaskuoti už juos perkamą įtaką tėra tik pusė darbo, bandant pažaboti Maskvą. Įtikinėjant žmones nesusivilioti patraukliais neaiškiais verslais šiuo metu labai naudinga netikėta Didžiosios Britanijos iš Europos Sąjungos sulaukta parama – svarbiausia nepraleisti palankios progos įtikinti rusiškų pinigų kenksmingumu. O tai visų pirma Vakarų, o ne britų problema.

Savaime suprantama, didžiausia ironija ta, kad iš šalies gindamas lauk Rusijos pinigus, Londonas tam tikra prasme imasi dalies paties V. Putino darbo. Nuo 2014 metų Rusijos ekonomika praktiškai nejuda iš vietos. Be to, V. Putinas yra žmogus, kuris geriau supranta galią, o ne ekonomiką, tad visai nesidžiaugia matydamas, kaip jam artimas elitas nuo jo slapsto lėšas.

Nuogąstaudamas, jog šiuo klausimu praranda kontrolę, V. Putinas ėmėsi įgyvendinti savotišką pinigų legalizavimo ir sugrąžinimo į šalį programą – pradėjo raginti, įkalbinėti ir bauginti oligarchus lėšas iš sąskaitų užsienio bankuose ar teritorijų, kur taikomi mažesni mokesčiai, perkelti juos ten, kur ir jiems ir priklauso būti – Rusijoje.

Kaip ir bandymai bet kokia kaina stabilizuoti šalies ekonomiką, bandymai susigrąžinti pinigus didesnės naudos nedavė. Vien 2017 metais iš Rusijos pabėgo daugiau nei 31 mlrd. dolerių, nors progresas ir akivaizdus – 2014 metais šis skaičius siekė 154 mlrd. dolerių.

Pati mintis, kad Didžioji Britanija grąžins pinigus tiesiai į V. Putino glėbį, kelia prieštaringų jausmų. Kad ir kaip ten bebūtų, trečias galimas tokios politikos tikslas gali būti kokiu nors būdu pakenti Maskvos režimui.

Neslepiamos ir nebandomos maskuoti pastangos pakeisti valdantįjį režimą gali būti labai pavojingos ir greičiausiai atneštų priešingą nei tikėtasi rezultatą, tačiau Londonas gali pamatyti, jog nevalia praleisti galimybės durti Kremliui į paširdžius, vildamasis, kad toks smūgis galėtų kaip nors sumenkinti Kremliaus norą žaisti konfrontacinius geopolitinius žaidimus.

Ironiška, tačiau šiuo atveju turėtume pasveikinti kapitalo judesį. Pasikeitimai iš V. Putino netiesiogiai atima išteklius, tačiau, vertinant plačiau, viena iš priežasčių, kodėl V. Putinas norėtų, kad jo išrinktieji savo lėšų nelaikytų užsienyje, yra baimė, jog tokie žmonės gali būti užverbuoti žvalgybai ar įvilioti į aktyvią politinę veiklą. Galbūt Londonui dabar tinkamas metas įrodyti, kad tokios Rusijos baimės turi pagrindo?

Spausdamas Rusijos elitą, Londonas tuo pačiu metu gali kirsti per piniginę Maskvai – kitaip tariant, per pačią skaudžiausią vietą: valstybės galimybes ir toliau rinkti pinigus ir vykdyti turimus įsipareigojimus, pardavinėjant valstybės skolos vertybinius popierius, kuriuos perka Vakarai. Būtent ta valstybinė skola, o ne Rusijos turtuolių nuosavybė – taikinys, į kurį turėtų orientuotis Kremlių sutramdyti norintys Vakarai.

Štai tokie visų trijų strategijų privalumai ir trūkumai. Nešvarių Rusijos pinigų išteisinimas, siekiant pažaboti putinizmą, greičiausiai yra pats žalingiausias ir rizikingiausias, tačiau ši idėja šių dienų makiavializmo šalininkams, įsivėlusiems į užkulisines diskusijas politikos klausimais, bent jau kol kas atrodo patraukliausiai.

Noras apvalyti Didžiąją Britaniją nuo Rusijos kleptokratų įtakos yra pagirtinas, tačiau pavėluotas siekis, vargu ar turintis pakankamai potencialo užkirsti kelią galimai agresijai ateityje. Deja, bet tokia strategija gali tik suerzinti Maskvą ir paskatinti imtis atsakomųjų veiksmų.

Svarbiausia įvardyti aiškų, konkretų ir tvirtą strateginį tikslą. Užuot svarstę, ką Didžioji Britanija gali padaryti (gana lengvai ir be didesnių investicijų), ir vėliau aplink tuos veiksmus lipdę strategiją, britai turėtų pirmiausia nuspręsti, ko tiksliai jie nori, ir tada aktyvuoti strategijos aktyvavimo mygtuką.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (964)